Rimvydas Markeliūnas. „Čia mano gatvė“ 2009-2010 m.

„Sugalvokite penkis žodžius, kylančius jūsų galvoje išgirdus žodį „miestas““, - vos susirinkus „Lietuvos aido galerijoje“ į auditoriją kreipėsi parodos „Miestas – koliažas – gyvenimo atspindys“ autorius Rimvydas Markeliūnas. „Gatvė... namai... stresas... urbanizacija... sistema...“ – pasigirdo pavienės ekskursantų mintys. Tačiau R. Markeliūnas miestą supranta kitaip. Kalbėdamas apie savo parodą (eksponuota nuo nuo 2010-02-19 iki 2010-03-06) menininkas noriai atsakinėjo į klausimus: 

Parodoje eksponuojami kūriniai – koliažai arba nutapytos koliažų kopijos, kuriomis išreiškiate savo ir miesto santykį. Kodėl pasirinkote būtent tokį būdą miestui vaizduoti?

Esu tikras miestietis ir miesto kultūra man yra artima. Kiekvienas miestas susideda iš detalių – jame pilna pramogų, skubėjimo, etikečių, prekės ženklų, judėjimo, įvairių istorijų. Visa tai savotiškai primena cirką, o tiksliau – daugiasluoksnį prasmių koliažą. Savo darbus kūriau iš įvairiausių medžiagų – iš renginio , kavinės, atidarymo baro į dirbtuves parsinešdavau įvairiausių popierėlių, etikečių, kurias vėliau mėgindavau panaudoti darbuose. Štai viename iš koliažų vaizduojama besileidžianti saulė pagaminta iš kanalizacijos šulinio dangčio įspaudo popieriaus masėje. Kituose darbuose galima atpažinti 1983 metų žurnalų viršelių, nuorodų į šiuolaikiškai pateikiamą biblinį meną, banko afišų ir kt. Visos darbuose panaudotos medžiagos atėjo iš miesto ir susiklijavo į skirtingus koliažus, šitaip jį atspindėdamos, perteikdamos jo, mano manymu, dvasią.

Tačiau parodoje galima pamatyti ne tik „suklijuotų“ darbų...

Žinoma. Koliažų ir tapybos sąveika leidžia man atrasti miesto virpesius, tad parodoje eksponuojami ir keli tapybos darbai, kuriuose vaizduojami mano seniau sukurti mažesnio formato koliažai, padidinti ir pertapyti drobėje. Vienas įdomiausių parodoje eksponuojamų darbų – triptikas „Miestas pagal koliažą“, kuriame stengiausi perteikti tris skirtingus objektus – žmogų, miestą ir sieną su antspaudu, nes juk kiekvienas miestas žmogų tarytum paženklina, palieka įspaudus.. Atkreipkime dėmesį, kaip skiriasi skirtinguose miestuose gimę žmonės. Kaip skiriasi priemiestyje ir centre, o taip pat ir skirtinguose miesto rajonuose gyvenantys žmonės, ką jau kalbėti apie gimusius mieste ir kaime. Triptiku siekiau pabrėžti, pagauti, perteikti žmogaus jauseną, būseną, vidinius išgyvenimus tam pasitelkdamas abstrakcijas, pabrėždamas plokštumą, nes miestas tai plokštumų vieta – namų sienų , grindų , vitrinų ir kt. - kurias tapatinu paveikslu, kuris taip pat yra plokštuma, bet jau estetinių įspaudų ir patirčių vieta.

Kas jums yra miestas? Apibūdinkite savo miesto sampratą penkiais žodžiais.

Man miestas, visų pirma, yra labai intensyvių ir kaleidoskopinių-koliažinių patirčių galimybė, tačiau kiekvieną miestą reikia prisijaukinti. Eidamas mieste tampu vaizdo bulimiku –sugeriu, suimu viską į save, o vėliau tai virsta kūriniais. Talpindamas miesto sąvoką į penkis žodžius turėčiau paminėti plokštumą, judėjimą, paslaptį , nuotykį ir kūrybinę saviraišką. Miestas mane įkvepia.

Koks jūsų santykis su gamta?

Gamta man pirmiausia yra ramybė, tyla, gal labiau pirmykščiais instinktais išgyvenama ir įgyjama patirtis.. Būdamas gamtoje galiu išnykti pats sau , tačiau tuo metu užplūsta galybė minčių. Gamtoje man pavyksta savas mintis tarytum išgryninti iki pamatinių sąvokų ir idėjų, kurios grįžus į miestą atgimsta , bet jau įvilktos į miesto vaizdus, ornamentus kūrinio plokštumoje ir reiškiasi sudėtingais pavidalais.

 A. Škėma yra pasakęs, jog pašaukimas – romantikų išmonė. Kas jums yra pašaukimas?

Pažįstu daug menininkų, norinčių kurti ir laukiančių įkvėpimo, tačiau jo vis neatrandančių. Ne vienas menininkas jo belaukdamas atrodo ir nesulaukė... Nesakau, kad pašaukimas nėra reikalingas – žinoma, norint kurti kažkoks postūmis į proceso pradžią turi būti. Tačiau mano nuomone, tikrasis įkvėpimas yra pastovus dėmesingumas kiekvieną akimirką, kai pats esi intensyvaus santykio, dėmesingumo su tikrove būsenoje. Tada kūryba apima pagauna proceso metu, diena iš dienos kuriant ir gyvenant savo kūriniais, kūrybos procesu. Tada aš jaučiu savo įkvėpimą ir pašaukimą. Kaip įkvėpimu tampa mano įkvėpiamas deguonis. Klausimas: jeigu nekuri, tai kodėl kvėpuoji. Prisiminkime P. Pikaso – juk jis gyveno kūryba, todėl gatvėmis vaikščiojo lyg apsvaigęs - o po to dirbtuvėje gimdavo šedevrai, nes gyvenime jam daugiau nieko nebuvo. Menininkams taip nutinka – ilgą laiką praleidęs kūrybos procese ir pakėlęs galvą apsidairyti tu vis vien tematai kompozicijas, kadrus, medžiagas. Ir nors tuo metu P. Pikaso meno niekas nesuprato, bet pripažino, o šiandien jo paveikslai vargiai įkainojami. Galų gale, kas yra menas? Juk tai nei tiesa, nei netiesa. Tai tam tikra tam tikru būdu išreikšta mintis, jausmas, sąvoka, kuriai išreikšti menu ir suvokti reikia dėmesingumo, išprusimo, galų gale – to paties įkvėpimo. Kiekvienas menininkas turi būti pasiruošęs netikėtumams, pasiruošęs kažką atrasti. Atradimo džiaugsmas kūrybos procese dažnai ir tampa postūmiu judėti tolyn. Ar tai galima tapatinti su įkvėpimu? Dar nežinau. Bet bandau atsakyti savo kūriniais.

Ko dar galime tikėtis iš jūsų kaip menininko – ar esate numatęs atidaryti naujas parodas?

Artimiausiu metu, matyt, ketinu apsistoti ties savo filmo iš ir apie koliažus kūrybos, nes šių kurinių turiu tiesiog šimtus. Tačiau nežadu apsiriboti tuo – darbas dirbtuvėse nuolatos vyksta, su kiekviena diena judu pirmyn lydimas atradimo džiaugsmo vienus kūrinius padėdamas į šalį, kitus pradėdamas, dar prie kitų sugrįždamas. Esu tikras, sulauksite dar ne vienos mano parodos. Ir kas ten žino, kokia bus jų tematika – juk niekas nežino, net ir pats Rimvydas Markeliūnas nežino, ką atras kūrybos procese, kuris visada yra iracionalus. Tik įgyvendinamas racionaliais metodais. O atradimais visad malonu dalintis su kitais parodų, susitikimų, diskusijų metu. Tai irgi įkvepiantys atradimai kūrybai.

Parengė Viktorija Navickaitė