Jei menininko Ričardo Šileikos būsi atpažintas gatvėje, labai retai liksi neapdovanotas. Jis visada tau turi ką nors… Nuotrauka, ant kurios antros pusės čia pat užrašys saulėtų linkėjimų… Degtukų dėžutė, į kurią įdėtas iškirptas vaizdelis su debesimis, ar nedidukė geležėlė… Birios žemės saujelė maišelyje su etikete: „Meteorų vienuolyno smiltainis (Graikija)“… Dar gausybė visokių dalykėlių. Atrodo, smulkmenos, o sušildo.

Kada ir kur Ričardas tiek daug spėja prirankioti, o juk dar fotografuoja, leidžia knygas, dalyvauja pleneruose, rengia performansus, įvairius kitokius renginius.

Jei nepažinotum, klaustum: „Kodėl?“ O net ir artimesniesiems šis klausimas vis viena iškyla. Tad nuo jo ir pradėjome pokalbį.

Gediminas Kajėnas. Šiandien dažniausias klausimas, kurį užduosim, bus „Kodėl?“.

Ričardas Šileika. „Kodėl?“ Tai iš tiesų esminis klausimas, nes mano mažylis Nojus dabar nuolat klausia: „Kodėl?“. Nors, regis, galėtų klausti „kaip?“ arba „kur?“, bet jis visąlaik klausia „kodėl?“ Pavyzdžiui – „kodėl gyveni?“ (visi juokiasi).

Anądien Pilies gatvėje sutikau Jūratę Visockaitę (savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vyr. redaktorė – red. past.) ir jos paklausiau: „Kodėl gyveni?“ Tai ji po paros atsakė elektroniniu paštu… Atrašė, jog gyvena tam, kad suprastų.

O aš jai prisipažinau, jog vis nežinau ir dar nežinau. Ko gero, nežinosiu iki tol, kol patirtis taps nuovargiu. Beje, šią įžvalgą pavogiau iš poeto Gintaro Grajausko teksto. Bet staiga mintelėjau, kad ir tada – juo labiau! – nebežinosiu.

G. Kajėnas. Bet vaikui po paros negali atsakyti? Juolab elektroniniu paštu…

Šitų dalykų – aišku, ne. Bet jis pats atsako geriau. Atsako pats, pasisako. Išvis niekam nieko atsakyti negali – kiekvienas pats turi išsiaiškinti, kas po ikso ir ygreko kaukėmis. Žinoma, kitas gali mostelėti ranka, manytina, į tikrą pusę, bandyti pasufleruoti ar palaikyti gerą arba prastą nuotaiką. Man, žinai, išvis nepatinka žmonės, kurie bando mane linksminti, kai esu subjuręs. Bet kol aš pabjuręs, leiskit man tokiam pabūti! Tiesiog nelįskite į akis. Pabūsiu, pabūsiu, o kitą kartą, kai norėsiu bendrauti, pats ateisiu pas juos – ir pasidalysime bendru gėriu. Kai bloga, svarbu užsisklęsti, išsibūni sau pasiinkšdamas. Nes jeigu ne, tai labai greitai „saugikliukai“ apsvyla.

G. Kajėnas. O gal menas padeda atsakyti į tą klausimą – „kodėl“?

R. Šileika. Atsiprašau, nežinau, kas yra menas. Lyg ir maniau, kad šį tą tuokiu, tačiau kaskart vis labiau man tatai nebeaišku…

Antanas Šimkus. Kodėl?

R. Šileika. Kodėl menas? Tikrai. Ko gero, jungčiausi prie ankstyvojo Jono Meko, kuris sakydavo: pats geriausias menas tas, kurį kuriu draugams. Tai ir aš tą patį žaidžiu. Mano menas toks – smėliukas, dėžutės, geležėlės, atvirukai… Toks individualus užsiėmimas, kuris toli gražu nėra laikomas menu. Tai tiesiog kūliavirsčiai dažnai įsivaizduojamoje smėlio dėžėje. Bet jeigu ir kitiems patinka su kibirėliais palakstyti – tai vienas džiugesys.

G. Kajėnas. Besiruošdamas klausinėti, prisiminiau, kad po susitikimo su Tavimi retai išeinu tuščiomis rankomis. Būtinai ką nors gaunu. Ką nors, kas nustebina arba elementariai pakelia nuotaiką, šiaip smagu pasidaro. Ir pagalvojau, kad Tavo menas ar smėlio dėžė skirta tarsi komunikacijai. Tai skirta dovanoti – Tu pats tai pasakei. Jei praplėstume dovanojimo sąvoką, tai yra komunikacija, bendrystė, bičiuliavimasis?

R. Šileika. Be jokios abejonės.

Kodėl menas? Ko gero, jungčiausi prie ankstyvojo Jono Meko, kuris sakydavo: pats geriausias menas tas, kurį kuriu draugams.

G. Kajėnas. Turbūt tai yra kur kas svarbiau, nei šiaip ką nors skaityti arba aptarti kabantį paveikslą?

R. Šileika. Nedrįstu tikėti ir kitų tikinti, kad viena svarbiau ar reikšmingiau už kitą. Bet ką išdarinėju, – man džiaugsmas, o ir bėda – tikriausiai.

A. Šimkus. Kodėl bėda?

R. Šileika. Esu egoistas. Bet ne tas tikrasis, kuris vadinamas menininku. Taip, tikras menininkas yra egoistas. O aš to talento pragaro gelmės neturiu, tad telieka (pretenzingi?) žaidimėliai.

A. Šimkus. O ką turi omeny, kai sakai, kad menininkas turi būti ir yra tas tikrasis egoistas?

R. Šileika. Menininkas turi aklai ir beatodairiškai tikėti savimi. Kad parašys pačių esmingiausių tekstų, kad sukurs neeilinį muzikos opusą, kad nutapys ypatingą paveikslą. Ir jeigu neturėtų tokių savimyliškų užmačių, jeigu nesitikėtų nuversti kalnų ir perplaukti jūrų, jam iš tikrųjų vargu ar kas pavyktų. Ką jau kalbėti, juk kiekvienas mirtingasis kiekviename žingsnyje neigia kitą mirtingąjį.

G. Kajėnas. Tai akivaizdu ir iš Vakarų filosofijos istorijos, kur istorija tėra vien kitų paneigimo ir papildymo virtinė. Galima sakyti, kad egoizmas tampa ir varomąja jėga?

R. Šileika. Tenka nevizginti uodegos ir šiurkštokai pripažinti: būtent taip.

G. Kajėnas. Bet Rytuose žmonės atsisako ego ir ką – niekur nejuda?

R. Šileika. Žinoma, judėti – nereiškia žengti į priekį. Idealiausias ir tobuliausias judėjimas yra sukimasis ratu, Donelaičio „Metais“, kiekvieno iš mūsų vaikyste, jaunyste, senatve. O jeigu neprieštaraujame, kad gimimas ir mirtis taip pat nėra nei pradžia, nei pabaiga, tai patikėkime, jog pelnytas medalis už nuopelnus ir pergales yra iš tikrųjų medalis už praradimą ir netektį. Tai aš manau, kad taip yra. Bet tai nereiškia, kad taip yra.

A. Šimkus. Bet jeigu Tu manai, kad taip yra, tai argi negali taip būti ir man?

R. Šileika. Tikėtina, Antanai, tikėtina, Gediminai. Juk mus sieja toli gražu ne tai, kad perkame duoną kasdienę tame pačiame prekybos centre, ne tai, kad esame gimę tame pačiame mieste, netgi ne tai, kad mūsų motina yra viena, ir netgi ne tai, kad mūsų Dievas yra tas pats.

Štai ką sendamas vis labiau patiriu – blaivią nuotaiką. Ji yra slegianti, be jokio priežastinio ar nepriežastinio džiugesio. Kai vilties būsena yra abejonė.

Kai mes gerai nusiteikę, sveiki ir maloningi, vešėte veši viltis. Tada regime pasaulį per „parožintus“ akinius. Ir – deklaruojame gyvybę, džiaugsmą, meilę. Tačiau kai viltis prigęsta – kai ją apkarpo ir apgraužia bėdos, negalios, nedarbas, išdavystės, skurdas, rutina, liga, senatvė – tada išlenda kiti dalykai, kurie yra lygiai tokie pat tikri. Tik apie juos šnekama prislopintu balsu, įžeista siela. Tos „neigiamybės“ nurašomos blogio rinkai. Manoma, kad neviltis – jau nelabojo reikalas… Vis dėlto aš taip nemanau.

Štai dabar žiūriu pro langą, regiu nudžiūvėlius piktžolių stagarus. Bet kaip džiugu! Kaip man patinka toji be spalvų, toji pilkuma! Joje irgi yra begalinio grožio ir džiaugsmo. Nors jei dabar čia ar kitur atneščiau padovanoti parovęs kiečio ar kraujažolės stiebų, manau, daugelį sutrikdyčiau ne juokais – tokios puokštės žmogus priimti nedrįstų. Mat jo viltis yra svaigi, o mano – skepsiu atmiešta blaivybė.

A. Šimkus. Nebent rožinį kaspinėlį užrištum.

Viską rankioju. Einu iš paskos kitiems ir renku. Kas kam nukrenta, kas kam nulūžta…

R. Šileika. Spalvos, be abejo, turi stiprių savo energetinių vektorių. Prieš gerą dešimtmetį dailininkas Saulius Kruopis į Vilniaus mokytojų namus buvo atsitempęs Čaitanja svamiu. Po lekcijos buvo paklaustas: „Klausantis jūsų teorijų, išeitų taip, kad žmogus žemėje nereikalingas?“ Ir jis ramiu balsu atsakė: „Taip.“ Žinot, man tada daug kas prablaivėjo. (Visi juokiasi)

Taigi, žmogus iš esmės nereikalingas (niekam). Mes patys susikūrėm, vieni kitiems tesame reikalingi.

G. Kajėnas. Esi iš tų meno žmonių, kurių nepriskirsi baltarankiams. Jie daugiau kuria idėjas, jų lygmuo labiau idėjinis. O Tavo visa kūryba labai daiktiška. Tavo nuotraukose fiksuojamos kasdienybės detalės, smulkmenos. Arba tokie konkretūs, atrodytų, Tavo „nemeniniai“ veiksmai – duobės kasimas „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio metu. Iš kur tai atsiranda?

R. Šileika. Ko gero, iš ten pat. Nežinau, iš kur „iš ten pat“, bet, kiek atsimenu, tai – tikėtina – iš vaikystės. Kai brolis Albinas išmokė užsirišti batraiščius ir mosikuoti dalgiu, kai su broliu Petru Žardetiškėse leidome klevo sulą ar kai pirmąsyk gaudžiau karosiukus Širvio baloj. Viskas iš daiktų ir susideda, ir atsiranda. Kiek pamenu, mūsų šeimoje tėvai, broliai, seserys niekada gyvenime vienas kitam nesakydavo: „Aš tave myliu“. Toji meilė buvo atskleidžiama kitaip – per daiktą, per rūpestį, per mamos numegztas kojines, per išvirtą valgį. Bet tai ne tik man, visiems mums (ir jums) juk taip ar panašiai. Jeigu daiktiškumas tebūtų tik tuščia kiaurastis, nekarstytumėte ant redakcijos sienų fotografijų [rodo į pakabintas ant sienų žurnalo iliustracijas], ant pirštų nemūvėtumėt žiedų. Kiekvienas daikteliukėlis ką nors reiškia, ką nors šnibžda ar pasakoja. Kai kraustomasi iš buto į butą, linguojama galvomis ir aikčiojama: „Oi, apaugome daiktais!“ Betgi tie daiktai mus gelbėja ir guodžia. Jie prijaukina mus prie kitos erdvės. Vienas sėdėtum – metų metus jaukintum tuščias sienas. Atneši juos dar aplipusius dulkėm iš to būtojo buto, – jau gali ramiau kvėpuoti. Guldai ant naujo stalo senąją lėkštę, senąjį puodelį, peleninę.

Nors būna ir pavojų. Kai pradedama juos pirkti be atodairos. Bet mums tai negresia, juk perka kiti… Mano vaikystėje žaislų buvo kuklokai. Mama, išeidama dirbti į kolūkio fermą, palikdavo mane pas artimiausius kaimynus. O Kaminskų Sauliukas turėjo traktoriukų ir savivarčių. Tad žaidžiau su jo daiktais. Kaip su savais. Taigi mes be daiktų neišgyventume. O tiksliau tariant: aš be daiktų neišgyvenčiau.

A. Šimkus. Nemaža dalis Tavo daiktinės aplinkos, mano įsivaizdavimu, turi kokią nors istoriją, ar ne?..

R. Šileika. Absoliučiai kiekvienas mažmožis, smulkmenėlė turi savo uodegą, tai yra istoriją. Aš toks dantingas dokumentininkas, kad netgi pasižymiu, užsirašau, kas kur kada atsirado mano podėliuose. Klast maišeliukan, o etiketėlė informuoja: „Penkios kapeikos, rastos Raudonojoje aikštėje, Maskvoje, 2006“. Štai menininko Tomo Andrijausko pirmoji polaroidinė fotografija, kurioje – Šiaulių universiteto valytojos Ritos Dobrovolskajos dviratis. Štai amžiną atilsį tėvo šaukštas ir šakutė, kuriais naudojosi visą gyvenimą. Įrankių kairiosios pusės akivaizdžiai apdilusios… Gal kokia parodėlė išsirutulios iš tos kalbingos daiktijos.

A. Šimkus. Metas užduoti Tau vos ne „chrestomatinį“ klausimą: turbūt yra kokia nors paskata, dėl ko tiek daug geležėlių esi prikaupęs ir tebekaupi?

R. Šileika. Kas žino, kas žino… Bičiulis Gintautas Trimakas man „išrišo“, kaip tikiu, archetipinį dalyką. Kad iš tikro mano „pomėgis“ giliau pakastas. Dar tuo istoriniu laiku, kai lietuvis ūkininkas mainydavo lašinių paltį į geležies gabalą. Ir aš noriai patikiu. Tas gelžgalys buvo auksas. O kad surūdijęs, anokia bėda. Gražu viskas, kas rūdija. Juk visus savo poelgius bandome kaip nors pateisinti. Bet niekada nesitrenkiu į metalo laužyną pasirinkti geležėlių. Tiesa, esu bandęs jų pasiieškoti. Ogi nieko ničnieko neradau: kai ieškai, niekada nerasi… Kitas bičiulis – dailininkas Andrius Surgailis – kolekcionuoja vabalaičius. Teiraujuos, kaip juos randąs? Jis atsako: „Kaip tau Dievas padeda geležėlę, man vabalą padeda.“ Taip ir yra.

Besišnekant pasakai daug ką, ko ligi tol nesi pats sau įsisąmoninęs ar svarstęs. Tik šnekant, tik bendraujant ima ir išlenda kokia yla iš maišo.

Nors esamuoju laiku jau mano geležėlių aptinka ir draugai. Truputį buvau sunerimęs… Po to tik apsidžiaugiau. Vos spėju dėkoti, dėlioti į vokus ir užrašyti, kas ir kada atnešė… Audžiu galimos parodos „Bičiulių geležėlės“ metmenis.

G. Kajėnas. Tiesiog bičiuliai sunešė?

R. Šileika. Tiesiog. Ir tokių nuostabių blėkų man tiesia, net saldu. Gaila, Vilniuje nėra tinkamos ekspozicinės vietos geležėlėms parodyti, tam būtina kamerinė erdvė. Juk žmones reikia suvilioti ir apgauti, ką daro ir visas menas, ir visa literatūra. Kai geležinę geležėlę paverti popierine, ji jau įgyja meno statusą. Nes šiaip geležėlė tik plikas daiktas. Sumeninta ji jau pakeičia savo daiktiškumo koeficientą ir santykį. Autorius manipuliuoja jos formatu, spalva, faktūra, suteikia jai kitą kontekstą.

O iš tiesų visa tai reikėtų baigti poeto Kornelijaus Platelio žodžiais, kad „pats Šileika nieko nesukūręs ir neparašęs. Visko prigraibęs ir privogęs. Geležėlių, nuogirdų, provincijos įvykių…“ Iš pradžių suirzau, o vėliau išblaivėjęs (jau kalbėjome apie tą blaivumą), nusiraminęs, supratau – tai iš tikrųjų grynutėliausia tiesa. Viską rankioju. Einu iš paskos kitiems ir renku. Kas kam nukrenta, kas kam nulūžta…

G. Kajėnas. Bet juk viskas priklauso nuo vertės suteikimo, sugebėjimo matyti, nes ten, kur vienam atrodo nereikšminga, kitam pasirodo labai svarbu. Man atrodo, kad būtent Tu, surinkdamas visa tai, suteiki jiems ir prasmę. Tai atkreipia dėmesį į tokias smulkmenas, kurios…

A. Šimkus. …kurios iš tiesų yra stambmenos.

R. Šileika. Lygiai taip ir savo tekstus rašydami, ir fotografuodami, ir tapydami juos „susvarbiname“. Bet kai nuoširdžiai „susvarbini“, tada ir kiti patiki tavo tiesa. Tai vyksta neišvengiamai – ir pyragą kepant, ir bulves kasant…

O geležėlių rinkimas prasidėjo taip: žirglioju per kaimą šaltinio vandens semti. Keleliukas kai kur labai nuožulnus, tad tas vietas žmoneliai žiemomis pabarsto pelenais (aišku, su išdegusiais cvekais, vyriais, kitokiomis blėkeliukėmis) – kad neslidu būtų. Tad ką gražesnio radęs ir įsimesdavau į kišenę. Sykį susivokiau, kad apie mane kalbama: „Čia tas, kuris akmenėlius nuo tako renka, chi-chi-chi.“ Pamaniau: „Sužinotų, kad geležėles susirenku, net nebesijuoktų.“ Dar susidomėjimas akmenėliu kaimo žmogui priimtinas, dar gali būti apibrėžiamas kaip sveikos sąmonės „užgaida“. Tačiau jeigu surūdijusias vinis rankioja – jau nepataisomas kvailys. O pakniopstom pribėgusi lietuvių liaudis uoliai primena: „Džiaugiasi, kaip geležėlę radęs“. (visi juokiasi).

G. Kajėnas. O Tavo naujausia knyga „Atvirlaiškiai“ – susidaro įspūdis, kad viskas pasidarė savaime. Tu rašei atvirlaiškius bičiuliams…

R. Šileika. Savaime taip ir išeina.

G. Kajėnas. Tau ribos tarp meno ir ne meno nėra. Nors kalbame apie tai galbūt tik todėl, kad tai atsirado kaip knyga ar paroda, Tu viso to nesureikšmini…

R. Šileika. Matai, jeigu dirbčiau meno istorijai, Šiuolaikiniam meno centrui, Lietuvos dailės muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Šiaulių „Aušros“ muziejui, tai reikėtų elgtis kitaip – rengti parodas, „užsidėti“ pliusiuką savo gyvenimo ir veiklos aprašyme.

A. Šimkus. Bet išvardijai keletą muziejų… Gal kartais norisi, kad už Tavo pečių stovėtų kokia institucija?..

R. Šileika. Žinai, išjuoktų tą instituciją. Nueitų meno profesoriai pasižiūrėti, o ten – smėlio pribarstyta, degtukų dėžučių primėtyta, geležėlių prikarstyta. Klaikus kultūrinis paveldas, ką?..

G. Kajėnas. Šiandien menu dažniausiai įvardijamas konceptualus menas. Galbūt labai klystu, bet konceptualų meną suprantu kaip tokį, kurio be paaiškinimų nesuprasi. Nesugebu suprasti to menininko sumanymo be paties menininko ar meno kritiko komentarų… Todėl jis pasufleruoja – yra šitaip. Tarkim, mano pabarstytas smėlis reiškia štai tą ir tą. O Tu visam tam nesuteiki tokios didelės reikšmės, nors iš principo darai tą patį. Nėra koncepcijos.

R. Šileika. Sau, žinoma, visada sureikšminu. O gavusysis, jei jam tas davinys tinka, savaip sureikšmina. Kaip ir mano iškasta duobė „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio metu. Aš susireikšminau ją, nes man reikėjo. Bet kai į ją įlipo keliasdešimt žmonių, jie, manau, taip pat sureikšmino, rado savų priežasčių įlipti ir pabūti. Pasakau „duobę iškasiau“ – o visų galvose stereotipiškas stačiakampis. Aš teigiau, kad mano duobė – tai yra laisvės forma individualioms būsenoms patirti.

Ką manau apie meno konceptualumą, jo suvoktis arba „atmetimo“ reakciją? Mano galva, yra du kertiniai kūrinių „vartojimo“ būdai. Vienas – tai jausminis, emocinis (mūsų atminties, bendros patirties, to paties konteksto) kelias – kai darbai skaitomi, žiūrimi, atpažįstami ir išsyk suvokiami. Antras – racionalusis, personaliai suschematintas – kai turi susirasti – jeigu esi pajėgus – arba naudotis siūlomu – kodą ar raktą, kad perbristum autoriaus tekinamą upę ar peršoktum per jo sukurtą laužą, ir tik galų gale suvoktum, jog kūrinys ne apie upę ir ne apie laužą. Jeigu mintytume konkrečiai apie lietuvių fotografiją, tai jausmininkams priskirčiau Romualdą Rakauską, o racionalistams Gintautą Trimaką. Nors iš tikrųjų nėra taip paprasta, kaip čia bandžiau apibrėžti. Nes ir jausmininkai, ir racionalistai kalba apie tą patį (sakykim, atmintį, ilgesį, netektį). Tačiau jausmininkai tai perteikia net vaikui identifikuojamais vaizdais (senas namas, žydinti obelis, perkrypęs suolelis, susiraukšlėjęs veidas), o štai Gintautas Trimakas negatyve prakala skyles ir atspaudžia fotografiją. Nebelieka visuotinių tiesmukų atpažinties ženklų, nėra jausminio kabliuko, todėl daugelis meno vartotojų „lieka basi ant ledo“. Bet čia turbūt ir yra konceptualizmo jėga. Tokiu atveju žiūrovas ar skaitytojas yra ne bet kas. Reikia mokytis (į)minti.

A. Šimkus. Kitaip tariant, antrasis yra proto kelias?

R. Šileika. Tam tikra prasme – būtent taip. Tik tada, kai išlukšteni, prisikasi ir prie jausmo, prie atsiminimo, prie minėto laužo ir upės.

G. Kajėnas. Bet ar nenutinka taip, kad netgi pats kūrėjas to, ką mato žiūrovas, nesugalvoja? Jis šiaip tiesiog padaro ką nors intuityviai…

R. Šileika. Ne, sugalvoja. Nes jei jau yra koncepcija, tai sugalvota.

G. Kajėnas. Bet juk žiūrovas gali prisigalvoti bet ko? Tos pačios skylės jam visai ką kitą gali reikšti.

R. Šileika. Tai irgi bus meno vartotojo tiesa.

G. Kajėnas. Tos reikšmės gali būti netgi priešingos tam, kokias turėjo omeny kūrėjas.

R. Šileika. Ir taip gali būti. Ir taip, žinoma, būna.

G. Kajėnas. O ar įmanomas susišnekėjimas tokiu atveju?

R. Šileika. Tai žinoma, kad įmanomas. Juk ir tekstą skaitydami skirtingai jį suvokiame. Paskui dirba mūsų patirtis: atmintis, jausmai, žinios, nuovokos, sapnai, dar kažkas.

G. Kajėnas. Pamėginkime pasukti pokalbį kita linkme – provincijos link. Tu nuolatos dalyvauji periferiniuose renginiuose – pleneruose ir panašiai. Kai važiavome į Dzūkiją „Poezijos pavasario“ metu – pasirodė, kad Tu ten viską žinai, visus pažįsti. Nežinau, ar čia regionas toks pasitaikė, bet Obeliai ar Radviliškis, kur žinau Tave gyvenus ir veikus ilgesnį laiką, yra visai kitoje Lietuvos pusėje… Kuo Tave traukia išvažiavimas iš Vilniaus? Ką randi išvykęs?

R. Šileika. Turbūt yra taip, kaip fotografas Alvydas Lukys yra sakęs: „Žiūrėk, Šileikai iš kišenės žagrė kyšo.“ Tai ir grįžtu į tuos dirvonus, kurie man kvepia. Grįžtu dėl to, kad ten jauku. O jauku dėl to, kad mažesnės erdvės. Kur maža – nuo degtukų dėžutės iki stiklainio – ten jaukiau. Ten tu neprapuoli, gali pabūti su kitu artimu, ten kažką nuveikti, galų gale paišdykauti. O kur kitur, jeigu ne Veisiejuose buvo galima surengti Gegužės 1-osios demonstraciją? O kur kitur, jeigu ne Obeliuose galėjo aidėti netradiciniai poezijos skaitymai „Anys kalbęs žodžiais“? O kur kitur, jeigu ne Radviliškyje galėjo būti įkurtas liberalios minties ir veiksmo klubas „Zabegalovkė“?

Taip, esu pats tikriausias provincialas, visiškai to nesigėdiju.

A. Šimkus. O kodėl baigėsi tos Obelių akcijos: ar akys pavargo, ar dar kas nutiko?

R. Šileika. Mudu su obeliškiu menininku Rimvydu Pupeliu tą reikalą galėjom tęsti ir tęsti, iš Kultūros rėmimo fondų galbūt būtume net pinigėlių prisiprašę. Tačiau viskas, kas per ilgai tęsiasi, pakvimpa svilėsiais, nuobodybe, pilstymu iš tuščio į kiaurą. Pagalvojom, kad bus nebeįdomu, jeigu iš pareigos darysime toliau. Ar čia mums reikia, kad būtų gera ir smagu, ar viso labo tiktai kitiems? Jeigu vien tiktai kitiems, tada skelbiame smėlio dėžės sezono pabaigą. Todėl Obelių netradiciniai poezijos skaitymai, pirmąjį kartą organizuoti mechaninėse dirbtuvėse ir septintąjį kartą muziejaus katilinėje, labai gražiai pasibaigė. Manau, kad viskas turėtų būtent taip vykti, kaip ir gyvenime vyksta – ratais, ciklais.

A. Šimkus. O tas vadinamas ciklas, ratas – Obeliai, Viesiejai, kitos vietos… Mėgsti keliauti?

R. Šileika. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ką reiškia kelionė…

A. Šimkus. Gerai. Ką Tau reiškia kelionė?

R. Šileika. Kelionė – ne tik išvažiuoti ir sugrįžti. Bet ir toje kitoje vietoje įsibūti. Aprimus, be erzelio. Įbristi į tenykštį vandenį, pasėdėti ant kupsto ar laipto, išvysti, kaip ten pateka, kaip ten nusileidžia saulė.

G. Kajėnas. Dar norėčiau paklausti apie fotografiją. Pastaruoju metu visi esame visiškai užversti vaizdais. Turbūt fotografų gausą lemia ir naujos techninės galimybės. Kas Tau yra fotografavimas?

R. Šileika. Kaip ir visi kiti išvardyti dalykai – nuo smėlio iki geležėlių – tai yra sureikšminimas. Tik man labai įdomu susireikšminti būtent tai, ką matau po nosimi. Man nepatinka globali fotografija.

G. Kajėnas. Dabar Vilniuje, tarkim, yra „Fotografijos ratas“ – miesto parduotuvių vitrinose iškabintos nuotraukos… Pavyzdžiui, Kenijos angliakasių gyvenimo momentai. Per tokią fotografiją atskleidžiamas kažkokio konkretaus žmogaus ar žmonių gyvenimas. Pamatai tai, prie ko greičiausiai niekad neprisiliesi, apie ką net nebūtum pagalvojęs – šiuo atveju fotografija galbūt atlieka tokią švietėjišką misiją…

R. Šileika. Tiesa, tokie vaizdai skirti informuoti ir supažindinti. Kaip televizija ar internetas… Tavo minimi vaizdai yra per daug skirti akims, vien akims. Tai tokia faktologinė fotografija. Ir tegu ji gyvuoja. Ir gyvuos. Bet egzistuoja ir kitokia, kurią aš galiu ir jūs galit reflektuoti – jinai yra arčiau žmogaus (ar – turėtų būti), nesgi artimiausi savi marškiniai.

Bet kai Kenijos angliakasių gyvenimo prisigėrusioms akims pasiūlai, tarkim, padėvėtų šlepečių ar namo šešėlio nuotrauką, tai tos akys keistai prisimerkia (ar žvilgsnį nusuka šonan). Kadangi žiūrintysis iš tų šlepečių ir iš to šešėlio nebesugeba išrutulioti sau istorijos. Tai yra stinga vaizduotės ir refleksijos jėgų nerti atmintį iš (pateiktų) užuominų. Per privatų daiktiškumą globaliai mąstančiajam nebeišeina išsupti savo jausmų, pasukti minties spiralę. Jam daug lengviau aikčioti ar mėgautis žemės drebėjimo akivaizdybe, banginiu, kraujuojančiu perrėžtu pilvu, ar kažką panašaus. Mūsų akys vis greičiau ir greičiau bėgioja… Žvilgt-žvilgt-žvilgt – ir nebesustoja, dar nori, nes labai malonu ryti.

G. Kajėnas. Visko pernelyg daug. Jeigu nuotraukų gausybė – tiesiog pleti savo požiūrį apie pasaulį, kad jis išties įvairus. O tai, kad Tau norisi stabtelėti, stebėti kažkokį mažmožį, turbūt liudija apie kitokį požiūrį.

R. Šileika. Mes ir taip jau pakankamai spėriai bėgam. O jeigu fotografija ima ir priverčia stabtelėti, tai – stebuklas. Yra atsiradęs plyšys tarp fotografijos ir iš jos išrutuliotos fotožurnalistikos. Va, senoji fotografija buvo visas ritualas. Iš anksto dūgzdavo visi, kuo patys apsivilks, kuo vaikus aprengs (o galbūt specialiai netgi rūbelį siūdavo), nes rytoj eisią pas fotografą. Susiruošia, nuvažiuoja, fotografas sustato foną, kasetes pakeičia – visa diena tam skirta.

G. Kajėnas. Ta sustabdyta akimirka tapdavo švente?

R. Šileika. Absoliuti šventė! Pasiruošimas ypatingas. Tai ne mums nūnai kokio pirkinio nukakti į prekybos centrą. Mums dabar viskas pakeliui.

A. Šimkus. Jei mums viskas pakeliui, tai turbūt ir kelionės nebėra?

R. Šileika. Dažnusyk nebėra. O! Priėjom prie esminio reikalo – kelionė ir pakeliui. Iš tiesų, kai viskas pakeliui, kelionė tampa nebeįmanoma. Tuo tie dalykai ir skiriasi. Taip ir būna su tais stebuklais. Kaip ir besišnekant pasakai daug ką, ko ligi tol nesi pats sau įsisąmoninęs ar svarstęs. Tik šnekant, tik bendraujant ima ir išlenda kokia yla iš maišo. O juk anksčiau negalvojai nei apie tą maišą, nei apie ylą.

Parengė Antanas Šimkus

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Gediminas Kajėnas, Antanas Šimkus.