Aidas Marčėnas, Dievų taupyklė / gyvenimo srauto poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Ko laukia Aidas Marčėnas, vėl išleidęs naują poezijos knygą, iš skaitytojų, juolab iš skaitytojų-kritikų? Susižavėjimo? Gal ne, jau per daug jis visko žino – apie save ir apie kitus. Pritarimo? Taip, reikia, kad kas pasakytų: gerai, broli, nors ir rizikuoji, gal kartais ir pernelyg skubi, bet ką daryti, jei sąmonė intensyvi, o kalba minkšta? Blogai, jei gali dirbti, o nedirbi. Padaryta knyga per metus – maždaug nuo 2008-ųjų pavasario iki 2009-ųjų pavasario; verta nustebti, verta pasidžiaugti. Nedaug tetrūksta, kad ir eilėraščiai eitų iš eilės, kaip teka dienos ir valandos. Tarp visų struktūrų, kurias sukuriame ar sugalvojame, yra ir savaiminių. Kartais verta jomis pasikliauti.

Tad ir ištariu ramiai, neabejodama – gerą poeziją sudėjo A. Marčėnas į knygą „Dievų taupyklė“. Pavadinimą davė trieilis „tupi lyg būtų / pasaulių valdytoja, dievų taupyklė“, bet tam mažučiam tekstui prireikė gana ilgo, aiškinančio pavadinimo – iš esmės kito eilėraščio: „skubėdamas gatve akimirksniui / tarpuvartėje pamačiau lengvai / švytinčią katę – baltą, rudu snukučiu, / nenusakomo mėlynumo fone.“ Įsidėmėtina – lyg apverstas rinkinio „Pasauliai“ (2005) principas – ne po, o prieš eina tai, ką galima būtų prie eilėraščio pridurti. Ar tiesiog paversti eilėraščiu; kitu eilėraščiu, nešamu gyvenimo srauto.

Išleista knyga kažkaip patikimai, tvirtai (dailininkas Romas Orantas, redaktorius Valentinas Sventickas), lyg būtų skirta ilgam gyvenimui. Ir yra „Eilėraštis apie gyvenimą“ su Dainiumi Razausku (jam skirtas), ir kartu su eilėraščiais skaičiau „Šiaurės Atėnuose“ gražų Dainiaus mąstymą apie tai, kad ir ten, kur, atrodo, nieko nėra, yra daugiau, nei atrodo. Ir A. Marčėno paskyrimas tvirtina – jau buvo daugiau ir tada, kai „tebuvom šeštokai tadadundančioj futbolo aikštėje...“ Užtektų to tadadundančio, kad dar sykį suvoktum, jog ir giliausios eilėraščių dramos vyksta kaip kalbos žaidimai. Ir kad nemigos žaidimai duoda toną žaidimų ir dramų vienovei. Pridursiu, nors ir ne vietoje: A. Marčėnas surinkinėja savo kartą. Iš Vilniaus Antakalnio galo, kur kadaise XXII, o dabar Mikalojaus Daukšos vidurinė, iš gorkyno, brodo, iš neišsipildžiusio (o gal kaip tik) teatro, iš poezijos centrų ir pakraščių. Ir ji atrodo graži, protinga, dramatiška (pernelyg anksti išretinta, todėl reikia prisitraukti vieną kitą ir iš jaunesnių), ironizuojanti oksimoronais be pabaigos.

Su gyvenimu (neatskiriamai ir su mirtimi) knyga susaistyta iš viršaus ir iš apačios. Viršuj paantraštė: gyvenimo srauto poezija. Apačioj kelios eilutės iš „Pasiaiškinimo“: „Ir už poeziją, ir juolab už eilėraščius svarbesnis tampa gyvenimas bei tai, ką sau įvardijau kaip metafizinį humorą.“ Suvokiame, kad poezija rašančiojo sąmonėje yra kiek aukščiau už eilėraščius ir kad prie rinkinio „Šokiai“ (2008) buvusi perskyra poezija ir eilėraščiai lieka galioti. Bet jei poetui (negaliu išsiversti be to žodžio, Aidai) ateitų į galvą sudaryti mažo formato gražią knygelę „Nemigos žaidimai“ (43 strofos), jis ramiai galėtų paantraštėje parašyti: lyrika. Ir postmodernizmas arba postpostmodernizmas apibūdinimo neįveiktų. Eilėraštyje „Dydžiai“ pokalbio su tėvu forma pasiaiškinta dėl „fundamentalių“ kūrybos dalykų – ne apimties ir ne žanro problema.

Dar pasiaiškinu, kad recenzijos pavadinimas iš paskutiniosios strofos, cituoju visą pavadinimą, kuris kaip kokiame „Dekamerone“ yra ir teksto dalis: „Nemigos žaidimai: Strofa XLIII: Tvirtai subyrėjus“. Mano tik mažytis i ir dar suskliaustas. Gal tik toks ir tebūtų įnašas į A. Marčėno poezijos paaiškinimus. Poezija pati aiškinasi: su savim ir kitais. Net to, kas bendru, nors ir sąlyginiu sutarimu vadinama autoriumi, pasiaiškinimai nėra itin reikšmingi. Na, padeda pradedantiems kritikams, yra už ko užsikabinti, praverčia studentams (ir šiemet Vilniaus universitete laukiame gero bakalauro darbo apie A. Marčėną; ir rašo jį Nerijus Cibulskas, jau publikavęs ne tik recenzijų, bet ir savo eilėraščių).

Tvirtai subyrėjus (i) – galima būtų ne itin rimtu tonu iškelti šią trumpą frazę kaip vieną iš knygos „Dievų taupyklė“ principų. Ir prie tų principų šiek tiek sustoti. Kaip gyvenimas grumiasi su negyvenimu (kad ir kaip skirtingai šią grumtį suprastume), taip amžina yra formos ir to, kas formos neturi, dar neturi ar jau nebeturi, įtampa. Kaip nėra perskyros tarp gyvenimo ir negyvenimo, taip nėra neperžengiamos ribos tarp formos ir beformiškumo. Žvilgsnis yra forma. Žodis yra forma. O srautas? Taip, tekėjimas, į kurį pasineria žvilgsnis, yra itin aktyvi forma; forma, gimdanti formas. Gal ir nebūtina čia prisiminti Herakleitą ar Rytų klasiką – pirmiausia Bašio (Basio). Bet A. Marčėnas prisimena ir primena – daug vardų ir daug manierų. Gali perimti manieras, bet nėra manieringas. Ir negali būti, nes jo stilistinis paviršius (kartais visai žaidybiškas) yra maitinamas gilių savųjų vandenų. Srautas, gyvenimo, vandens. Salomėjai Nėriai – kraujo sriautas (vėl mažytė i; skirtumas, skirsmas): „Ir neša, neša kraujo sriautas... / Koki krantai kada priglaus mus?“ („Vėlinės“). Iš eilėraščių, neįėjusių į rinkinius... A. Marčėno poezija leidžia prisiminti ir S. Nėrį, nes jis pats poetę primena – per Laimoną Noreiką: „net ir tada, ypač tada, kai, kalant pneumatiniams kūjams, griūvančiame jūsų pasaulyje / man vienam, dulkei tarp dulkių, deklamavote / Salomėją – dar kartą, dar kartą / ir dar kartą / nugalėdamas mirtį“ („Griūvančiame jūsų pasaulyje“).

Galima sakyti, kad „Dievų taupyklės“ poezija yra prisimenanti. Save, savo patirtį, savo kartą, savo dulkes ir savo angelus. Savuosius, niekur nedingusią vaikystę Dzūkijos kaime, motiną, tėvą, brolį, tetukę. Daug kultūros žmonių, išėjusių ir tebegyvenančių, vos virptelintis dėkingumas, toks vos vos, lyg drugelio sparno palietimas ar prisilietimas: esi, nes buvai. Bendraamžių, bendrakarčių, su kuriais būta, atsiskirta, išsiskirta, vėl susitikta, pėdsakas. Prisiminimas yra viena stipriausių sąmonės formų; pats prisiminimas ir yra forma, gal kaip tik ta – tvirtai subyrėjus. Atminties kristalai – suspindi staiga kuria nors briauna, ir pasaulis pasikeičia. Sugrįžta ir iš naujo išnyksta.

„Pasmerktųjų“, dedikuotas Jonui Strielkūnui. Prisiminimas, akimirkos nušvitimas sąmonėje, prisiminimo siužetas (itin savitas būdas, sugebėjimas pagauti detalę, išraišką, judesį, žodį). Lyrikos neišvengiamybė; aukštaisiais savo tonais, vibracijomis poezija pereina į būseną-išgyvenimą, susidaro lyriniai centrai: mirtina nebyli grynosios lyrikos kvintesencija. Laikau šį eilėraštį vienu iš „Dievų taupyklės“ ašių, tad cituoju visą:

tarytum susidrovėjęs, slėpdamas tą sparniškumą
amžiais per ilgose švarko rankovėse

– šitas tai jau tikrai bus poetas – ištarei ir
numojai nedidele rankute, tarytum sparneliu
vyturėlio

ir ne ištarti žodžiai, kuriais ligi šiol abejoju,
likusį gyvenimą lydi mane, o tas mostas, kurio
prasmę žodžiais sunku nusakyti, net ne užuojauta,
mirtina

nebyli grynosios lyrikos kvintesencija

nepakeliama, tarytum lengvas gyvenimas,
širdgėla – nedaloma, nedalijama

atomiškai pirmapradė

stipresnė nei šventojo Gralio taurėj paskutinė
degtinė, žinai juk, „viena ant visų“

pasmerktųjų

Ataidėjimai, Baudelaire’o, netgi Milano Kunderos, detalizavimai, mosto išskyrimas; mostu vienijami kūrybai pasmerktieji; pasmerktumas kalbėti ir nekalbėjimu, slėpimu to sparniškumo.

Taip, poezija gali būti, o A. Marčėnui ir tikrai yra, gyvenimo sraute, dienoraštiškame fiksavime to, kas švelniai paliečia ar sunkiai sužeidžia, bet ją iki kūrybos pakelia galia kalbai; paprastai pasakius, tai yra būsena, kuri atsiranda sąmonėje kaip leidimas arba įgalinimas kalbėti-rašyti. Jei teksto nepersmelkia ši galios kalbai būsena, jo ir nėra, tik varganas, leisgyvis ko nors užrašymas. Neįmanoma, kad tokią nemažą knygą sudarytų tik persmelkti tekstai, bet jų „Dievų taupyklėje“ yra didžiuma. Beje, didelio-mažo santykis irgi yra įrašytas knygos struktūroje – su aiškiu palankumu mažam, netgi mažuliukui. Ne pirmąkart A. Marčėnas rašo ars poetica, bet pirmą – „Mažuliuką ars poetica“, kuriame stipriau pabraukta lyrikos tendencija – jau nuo Baudelaire’o:

paskutinį kartą gražiai pasakyti
kaip pirmą ir pirmą kartą gražiai
pasakyti kaip paskutinį

vėl pirmą ir vėl paskutinį
kartą gražiai

arba negražiai, bet kad būtų

gražu

pasaulyje, krizės ištiktame

Suglaudus sintaksės lauką ir peržengus tarpus (grafiniai tarpai yra svarbūs), galima sakyti, kad eilėraščio prasmė formuojasi spiraliniame pirmo-paskutinio-pirmo judesyje, gražaus ir negražaus pasakymo santykinume, kuris turi išnykti grožyje. Klasikinė nuostata, klasikinė estetika, kurios nuobodį nuplauna-nuskalauna gyvenimo srautas, nediskriminuojantis nė vieno srauto nešamo šapelio, jei tik sąmonė prie jo suklūsta, jei kalba tik jį pakelia – net partizano Parazito giesmę... Arba tą aukštį, kuris staiga iškyla eilėraštyje su kasdienybės stogu: „Rašant rekomendaciją Gintaro Varno spektakliams pagal Federico Garcia Lorcos pjeses „Jei praeitų penkeri metai“ ir „Publika“ paremti“: „bičiuli, vis iš naujo įrodantis, kad estetika retsykiais / atsiranda tik iš etinio apsisprendimo (...).“ Nepaneigiamas etikos ir estetikos ryšys, nepaneigiamas ir dėl galimybės paneigti.

A. Marčėnas turi švelnaus prisilietimo kalbinį gestą. Lyrikai jis yra esminis – kas prabyla, prabyla paliestas, prisiliestas. Sentimentas išlieka (saviesiems, artimiems ir nutolusiems, gyviems ir mirusiems, o svarbiausia – pačiam gyvenimui), bet santūrus, vienas krantas – ironijos, saviironijos, kitas – kalbinio taupumo, tikrinančio ir tikslinančio. Koks „Likučiai“ (remiantis mamos pasakojimu); likučio esmingumas, neišnykstamumas. Tik likęs, o esantis. Nėra, o yra. Lyg ir be formos, o tvirta, nesubyra.

Ryšys, kurį galima matyti (ar bent nujausti) ir „Dievų taupyklės“ struktūroje, tvirtai birioje ar biriai tvirtoje. Paskutinioji – XLIII strofa:

smarvė
gyvenimas ir eklektika
riečia estetui nosį
kryžius
atsidusi kad atlikta?
Viskas
nesužinosi

Parašymo laikas: 2009 04 10 (didysis penktadienis). Lyg eilėraštis prasidėtų prieš prasidėdamas ir tęstųsi po pabaigos, nes jį tebeneša gyvenimo srautas.

Knygos struktūra gyvenimo srautui turi suteikti krantus. Tiksliau – jei srautas stiprus, jis išsigrauš krantus, žiūrinčiam, stebinčiam, girdinčiam, jaučiančiam (o ką dar gali daryti poetas?) lieka tik juos pamatyti, pažymėti. Knygos struktūra pabrėžtinai tvarkinga – pirmoji, antroji, trečioji, ketvirtoji, penktoji knygos. Ne skyriai, ne dalys, o knygos. Na, antroji knyga, susidedanti iš trijų skyrių ir turinti daugiau nei šimtą eilėraščių (sekdama talentinguoju A. Marčėno biografu V. Sventicku, eilėraštyje „Liuosos eilės V. S. “ pasirodančiame vaikino iš Delnicos kaimo pavidalu, pabandžiau suskaičiuoti, bet tikslaus skaičiaus nesiryžau parašyti), galėtų sau būti ir atskirai. Bet gali ir kartu, yra gerai pritvirtinta. O jeigu ir nebūtų, tai kas? Vis vien būtų – būtų tuo, kuo knyga yra ir gali būti, – gerais eilėraščiais, nebūtinai visais gerais.

Struktūriškumo ryškumas, žinia, gali būti ir įtartinas. Kai biru, trupu, kad laikytųsi, reikia tvirtinti. Bet, atrodo, ta savotiška sąmonės grumtis su tuo, kas bėga, trupa, nyksta, dingsta, yra poezijai į naudą. Galima atsigręžti ir pamatyti, kad taip buvo visada, tad tikriausiai ir bus. Kam ir kodėl būtų atsiradęs sonetas, jei poetai nebūtų bandę dideliu formos slėgiu įveikti beformiškumą. A. Marčėnas jau seniai gerai girdi būties sonetiškumą, tad yra parašęs puikių sonetų. Šitie puikūs sonetai jau leidžia prieš sonetą ir pasipuikuoti, jo klasikinę struktūrą kiek pakeisti, modifikuoti ar transformuoti, bet tik tiek, kad teksto gyvas srautas galėtų (jei to norėtų) susrūti į žinomus soneto krantus. Tiesiog grožiuosi naujaisiais sonetais „Krakatau“ , „Visų Šventųjų“, „Paskutinis striptizas“, ypač baigiamosiomis dalimis, bet necituoju jų, tarsi pasilikdama sau ir žinodama, kad tie, kuriems reikia, perskaitys.

Haiku mįslė – neįmenama. Nesuprantu, kodėl taip pasipylė tų nelaimingų trieilių, kodėl taip lengvai pakliūvame į jų pinkles: iš paviršiaus taip lengva, skaičiuok sau skiemenis (5, 7, 5), o iš tiesų labai sunku pasiekti mažuliuko teksto dermę, suderinti būseną, vaizdą, skambesį. Haiku turi budėti sąmonėje, iš ten pasigirsti, jei nepabunda, nebudink. Haiku prieinamas Donaldui Kajokui. Aliui Balbieriui – žinau, kad skaičiau. Pridurčiau – ir A. Marčėnui, praplečiančiam trijų eilučių erdvę pavadinimu, kartais didesnės apimties nei pats tekstas arba tiesiog kažką tikslinančiu. Puikus pavyzdys: „Nupjautos ausies bliuzas“. Tyli van Gogho užuomina, trieilė būsenos realizacija su ankstyvo rudens brėžiu:

ak, patisone,
tu priminei man seną
svajonę tapyt

Mįslingos lieka strofos, numeruotos ir sujungtos su „Nemigos žaidimais“, – tai lyg gyvenimo srauto stabdymai, sulaikymai; taip nemiga suardo bent jau labiau įprastą gyvenimo tėkmę. Nemigos būsena nusuka žvilgsnį į šalį, matai, ko kitaip nematytum, negirdėtum. Strofos gan įvairios: įgyjančios seksteto ar okteto figūras ar ir jokio drabužėlio negavusios – yra ir tiek; kartais – oksimoronas, neišsprendžiama prieštara, bet ir neišskiriama jungtis. Kaip eilėraščio „Niekur“, paskirto Robertui Daniui, mirusiam draugui, paskutinė eilutė: niekur nedingo.

Tas niekur nedingo – kaip jį pavadinti, jei kartais A. Marčėno eilėraščiuose nedingo pasirodo kaip būties pamatas, daugiau nei formos pergalė prieš beformiškumą. Pluoštas naujosios knygos eilėraščių yra parašyti Sigitui Gedai, parašyti jo mirties dienomis. Taip, dienomis, ne dieną. Mes mirštame ilgai. Kažkas tai žino, jaučia. „Sonetas Sigitui Gedai“ (2008 06 18) – su sodais malonumų ir juodais varnėnais (...) kraujo mėlynumo. „Nemigos žaidimai: Strofa XXIV: Meistriško apsimetinėjimo“:

Jaunyste, tu – juokas:
Lorca ir Nizami,
Kantas ir Aurobindas,
Geda ir Kajokas –
Apsimesdami
Susisiekiančiais indais

Data: 2008 12 11 (A. Marčėnas po eilėraščiais rašo tikslias datas, ir tai yra gerai, sudera su gyvenimo srauto principu). Po dienos – 2008 12 12 – sužinota apie S. Gedos mirtį. Kelias dienas intensyviai rašyta – keliolikoje eilėraščių į šią mirtį yra tiesioginių ar netiesioginių atliepinių: „Vietoj epitafijos“, „Demiurgo pėdomis“, „Prisiminiau — iš mitologijos“, „Nugirdau paskutinį kartą žvelgdamas į pirmą kartą ramų veidą“ (pavadinimas, kuriame glūdi eilėraštis, stiprus jo genas), „Nuo antikos laikų“...

A. Marčėnas girdi-jaučia lietuvių poetinę mitologiją: ir patirtą, ir perimtą. Mitologija – daugiau ir giliau nei istorija. Poezijos istorijas neparašydami rašo kritikai, tyrėjai. Mitologijas – poetai. Iš poezijos mitologijos poezija prasitęsinėja – pasmerktųjų darbas. Romantinio pasirinkimo – kaip sakoma XXIX nemigos žaidimų strofoje:

gal į ten kur šalti mėnesienų takai
kur svajojančiam kopiančiam tu palikai
savo pėdas ir lazdą ir skrybėlę?
o gal ten kur mažiukai poetai
šokinėja nuo skardžio į didelę
tavo didelę tuščią vietą

Kalbėti lyg daugiau ir nebekalbėtum. Bet to nežinant. Neužmirštant nusišypsoti, valiūkiškai, lyg dar teberašytų Kazys Binkis: „juk norėtųsi vėl suvilioti / kokią palaikę eilutę — / pilną šaltos šviesos, sklidiną šilto vėjo // lengvą, tarytum mergiotė, / kuri dar leidžia pabūti / trumpam – nepaisant, kad baigės // nežinant, kad prasidėjo“(„Atvirai“).

Tokia ir yra briauna, ta gyvenimo briauna, ant kurios išsilaiko tik poetai.