Gyvename valstybėje, kurioje bent 8 iš 10 žmonių vadina save krikščionimis. Taigi, net įvertinus pastarųjų metų emigracijos bangos dydį, galima teigti, kad Lietuvoje gyvena daugiau nei 2 milijonai žmonių, teigiančių, jog seka paskui Kristų. Matant tokius skaičius, kyla natūralus klausimas: apie kokius ekonominius sunkmečius, socialines problemas galima kalbėti, jei milijonai rankų ir širdžių skuba išreikšti artimo meilę, paliudyti Viešpaties meilę?

Taip, ironizuoju. Puikiai suprantu, koks gilus tarpeklis neretai yra tarp savęs įvardijimo krikščionimi ir nuoširdžių pastangų sekti Kristų. Na, yra žmonių, degančių meile artimui ir Viešpačiui, tačiau jų, švelniai tariant, gerokai mažiau. Yra žmonių, kasdien širdimi kartojančių Viešpačiui – „Teesie Tavo valia“, tačiau...

Teko kiek įdėmiau analizuoti ir įvairias sociologines apklausas, kuriose bandyta išryškinti „vidutinio Lietuvos krikščionio portretą“. Tiesa, visada labai sunku vertinti žmogaus tikėjimą. Nėra tokio stebuklingo termometro, kuris galėtų išmatuoti religingumo nuoširdumą ar tikėjimo įkarštį. Tačiau verta susimąstyti, kai nemaža dalis save krikščionimis vadinančių Lietuvos žmonių pareiškia, kad netiki Jėzaus realumu. Ką tuomet jiems reiškia krikščionybė? Tam tikrą kultūrinio paveldo ornamentą, giminės tradicijos ingredientą?

Sovietmečiu teiginys „esu krikščionis“ reiškė iššūkį, jam reikėjo drąsos, o pokomunistinėje tikrovėje jis neretai tampa paprasčiausia duokle konjunktūrai. Kartais susidaro įspūdis, kad į Bažnyčią jungiamasi panašiai, kaip sovietmečiu buvo stojama į Komunistų partiją. Idant būtų saugiau, nekiltų nereikalingų klausimų. Labai dažnai plaukiama pasroviui, išlaikant daugiau ar mažiau pagarbią laikyseną viešiems religiniams ritualams, tačiau privačią sferą atnašaujant veikiau televizoriui ar prekybos centrui, bet ne Dievui.

Pagunda apibrėžti Dievo veiklos ribas, nustatyti jo nuopelnus, įsprausti į kurią nors schemą labai stipri. Tačiau krikščionys išpažįsta, kad Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas.

Situacija paradoksali ir sudėtinga. Su proginiais krikščionimis apie tikėjimą kalbėtis net sunkiau nei su tais, kurie kritiški ar net priešiški krikščionybei. Bėda ta, kad jie mano, jog pakankamai supranta, kas yra ta krikščionybė ir ko iš jos tikėtis (nors labai dažnai tarp proginių katalikų vyraujančios krikščionybės karikatūros turi itin mažai bendro su Gerąja Naujiena). Taip pat proginiai krikščionys dažniausiai įsitikinę, kad kelių viešų gestų duoklės religijai visiškai pakanka, o prasmės ilgesį, kurio negali visai nuslopinti vartotojiška dirbk–pirk–mirk ideologija, bandoma „gydyti“ antidepresantais, ezoterinėmis praktikomis ar kvazireligine savipagalbos lektūra.

Lietuvoje, kaip ir daugumoje šiuolaikinio pasaulio valstybių, santykinai nedaug žmonių meta atvirą iššūkį krikščionims ar įrodinėja, kad Dievo nėra. Tačiau vargu ar tai pakankama priežastis džiaugtis evangelizacijos sėkme. Gyvename aplinkoje, kur krikščionybė „įsisavinta“ panašiai, kaip kokios nors Europos Sąjungos lėšos – pasikabinant reikalaujamą etiketę ir einant prie kitų veiklų. Su Gerosios Naujienos skelbėjais nepolemizuojama dažniausiai ne dėl to, jog ja tikima, bet dėl to, kad jų žodžiai išklausomi kaip retorinės pratybos, iš kurių nesitikima nei nieko naujo, nei kažko gero. Panašiai sovietmečiu buvo elgiamasi su marksizmo-leninizmo klasikų citatomis. Viešojoje erdvėje jų būta daug, bet tik retas kreipdavo dėmesį į jų turinį.

Kaip tokioje situacijoje apskritai galima evangelizacija? Kaip nesusigundyti vyraujančiu dvasiniu drungnumu ir išsaugoti tikėjimo karštį?

Visais laikais Gerosios Naujienos skelbimas buvo iššūkis tiek skelbiantiesiems, tiek pasauliui, kuriam skelbiama. Tie iššūkiai, kurie mums tenka, tikrai nėra išskirtinio sunkumo. Svarbiausia – atpažinti ir atsispirti pagundoms „patobulinti“ krikščionybę, padaryti ją patogesnę, labiau prisitaikiusią prie mūsų įpročių ar įgeidžių.

Pasenęs Dievas?

Sociologiniai tyrimai leidžia teigti, kad dauguma tų Lietuvos žmonių, kurie įvardija save krikščionimis, šį įvardijimą suvokia pirmiausia kaip kultūrinį, o ne kaip egzistencinį įsipareigojimą. Kitaip sakant, Dievas į gyvenimus įleidžiamas tik kaip kultūrinis ornamentas, kurį paveldėjome iš tėvų ir siekiame perduoti vaikams. Nenuostabu, kad ir katechizacija paprastai suvokiama pirmiausia kaip tam tikrų ritualų ir kultūrinių ženklų perėmimas, neakcentuojant klausimo, ką reiškia sekti Kristumi čia ir dabar.

Prieš kurį laiką Europoje kunkuliavo diskusija – ar Europos konstitucijoje turi būti minima krikščionybė, įvardijama tai, kad būtent krikščioniška pasaulėžiūra suformavo Vakarų civilizacijos pamatus. Suprantu, kad tokia diskusija svarbi ginant su krikščionybe siejamas institucijas. Taip pat prasminga kelti klausimą ir apie tai, kokį vaidmenį krikščionybė suvaidino Lietuvos valstybės istorijoje. Kita vertus, neužsimirškime – tokio pobūdžio istorinės diskusijos su gyvu tikėjimu ir Gerosios Naujienos skelbimu čia ir dabar turi tiek pat bendro, kiek žvaigždės ir jų atvaizdas kaimo kūdroje.

Jokiu būdu nenuvertinu istorijos ar kultūros svarbos. Tačiau noriu pabrėžti, kad Dievui nereikia istorinio ar kultūrinio pateisinimo. Dievas yra istorijos Viešpats, o ne herojus, kurio vertė ir vaidmuo gali būti vertinami pagal istorijos mokslo standartus.

Pagunda apibrėžti Dievo veiklos ribas, nustatyti jo nuopelnus, įsprausti į kurią nors schemą labai stipri. Tačiau krikščionys išpažįsta, kad Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Jis visada yra gyvybės šaltinis ir Naujiena, pranokstanti kiekvieną kultūrinę schemą. Viešpats nenuvertina atminties, bet sergantieji Alzhaimerio liga paprastai yra net arčiau Dievo nei besipuikuojantieji savo memuarais.

Mes kasmet švenčiame Kūdikio Išganytojo gimimą. Tačiau panašu, jog kūdikis Jėzus mums reiškia ne tiek radikaliai naują pradžią, kiek galimybę tapti jo auklėtojais, jį disciplinuoti.

Štai XIX amžiuje gyvenęs žymus prancūzų mąstytojas Ogustas Comte (Kontas), filosofijos ir sociologijos pozityvizmo pradininkas, viešai paskelbė ambicingą disciplinuotos religijos programą. Pasak jo, žmonija pakankamai subrendo, idant galėtų atsisakyti tradicinių religijų ir pradėtų išpažinti žmogaus religiją, kad galėtume pereiti prie proto diktatūros. O. Comte pranašavo, jog dar XIX amžiuje krikščioniškos bažnyčios bus pertvarkytos į Proto kulto vietas, ir naujoji pozityvi religija išstums krikščionybę. Prancūzų mąstytojas teigė, kad krikščioniška moralė turi teigiamą poveikį žmonėms, todėl atskiri krikščioniškos religijos elementai galėtų išlikti, tačiau esą būtina atsisakyti pavojingiausio krikščionybės elemento – Jėzaus Kristaus. Jis esą griauna visas socialines, kultūrines ir net moralines schemas ir kviečia nuolat atsinaujinti. Pasak O. Comte, galima toleruoti ritualinę krikščionybę, tačiau tik tol, kol šie ritualai neperžengia jiems skirtų ribų, tačiau Kristų turime pašalinti kaip tą, kuris neatitinka „subrendusio žmogaus“ poreikių.

Proto kultui skirtos šventovės Prancūzijoje gyvavo labai trumpą laiką. Proto diktatūra netapo nauja oficialia žmonijos religija. Tačiau teigti, kad O. Comte pranašystės visiškai neišsipildė, netikslu. Jėzus Kristus nėra išguitas iš krikščionybės, tačiau, žvelgiant į šių laikų krikščionis, susidaro įspūdis, kad Jis gerokai... paseno. Į Jį žvelgiama ne kaip į viską perkeičiantį Viešpatį, bet veikiau kaip į senolį, kurio neišvarome dėl jo praeities nuopelnų, ir dar, jog esame labai tolerantiški.

„Išsilaisvinimas“ nuo Dievo nereiškia tikros laisvės ir laimės, bet veikiau vergavimą įvairiems stabams ir didžiulį dvasios troškulį, kurio nėra kaip numalšinti.

Įsiklausykime į tai, kaip šiais laikais diskutuojama svarbiausiais klausimais. Koks vaidmuo tokiose diskusijose paprastai tenka Dievo pozicijai (kiek ją galime perprasti iš Šventojo Rašto, Tradicijos, teologų darbų)? Tipiška diskusija – jei apskritai kalbantieji sugeba išgirsti vienas kitą – paprastai primena sutuoktinių pokalbį prie televizoriaus. Kažką nuspręsti skubama, nes norisi žiūrėti kokią nors televizijos laidą. Pastaroji paprastai atrodo kur kas svarbesnė nei diskusija ar joje priimti sprendimai. Dievui tokioje diskusijoje paprastai tenka pensininko senelio, sėdinčio atokiau kamputyje, vaidmuo. Jo nuomonės niekas neklausia, bet Jis retsykiais nedrąsiai bando įsiterpti į pokalbį. Tai pykdo, nes esą gaišinamas laikas. Tiesa, mandagumas kartais nugali ir senelio postringavai išklausomi bei... kuo greičiau pamirštami. Nes ką tas senolis gali suprasti apie dabarties pasaulį, be to, ką pensininkas gali šiame pasaulyje pakeisti?

Klausimas sau ir jums: kaip nutiko, kad Dievą išleidome į pensiją, ir Jis mums tapo senoliu, kuris dar šiek tiek susigaudo šeimos tradicijose, t. y. su liturgija, ritualais susijusioje veikloje, bet tik tiek?

JAV, o ypač Europos Sąjungoje akivaizdus disciplinuotos krikščionybės siekis. Senolis Dievas turi žinoti savo vietą, ir tada Jam bus garantuota pakankamai pagarbi priežiūra. Labiausiai kelia nerimą tai, jog ir patys krikščionys dažnai visą įkarštį išlieja diskusijoms, ar senolis Dievas turi būti valstybės išlaikomoje senelių prieglaudoje, ar privačioje. Jei pavyks įrodyti Jo nuopelnus, esą galima bus pretenduoti į valstybės išlaikymą.

Nėra blogai, jei mes kovojame dėl religijos teisių viešajame gyvenime, jei įstatymais įteisiname krikščioniškoje dirvoje subrandintą šeimos ar gyvybės apsaugos sampratą. Tačiau nesupainiokime kovos už teisę netrukdomai skelbti Gerąją Naujieną ir gyventi pagal įsitikinimus su pačiu Gerosios Naujienos skelbimu. Tikrai neverta šaukti „aleliuja“, jei ką nors priverčiame ar sugraudiname gerbti ir toleruoti senolį Dievą. Tai krikščionybės surogato dauginimas, bet dar ne sekimas Jėzumi Kristumi, kuris yra tikrasis ir vienintelis Gyvybės Šaltinis, kuris yra Alfa ir Omega.

Šių laikų pasaulyje labai daug patarėjų, kurie teigia: jei norime, kad Geroji Naujiena būtų išgirsta, turime ne tik mokėti skaityti „laiko ženklus“, bet ir prisitaikyti prie šio pasaulio madų. Tačiau atkreipkime dėmesį, jog šiandien sparčiausiai nyksta tos krikščioniškos bažnyčios, kurios stengiasi būti kuo patogesnės pasauliui, stengiasi pritaikyti Dievą pasauliui, o daugiausia atsivertimų sulaukia tos bendruomenės, kurios meta pasauliui radikaliausią iššūkį.

Salstelėjusi Geroji Naujiena?

Pagal šiandien vyraujančius standartus Jėzaus Kristaus gyvenimas – absoliuti nesėkmė. Keista šeima, kurioje pagyvenęs Juozapas veda jaunutę nėščią Mariją. Jėzus gimsta skurde, ir Jo visas gyvenimas nė kiek nepanašus į „amerikietišką svajonę“. Be to, ir draugai nekokie, bėga iš namų. Regis, nedaug ir teuždirba. Paskui pradeda ginčyti dalykus, kurie Jo aplinkoje vertinami kaip šventi, kelia sumaištį. Galiausiai įsipyksta savo meto elitui ir miršta gėdingiausia mirtimi ant kryžiaus.

Kaip pateikti tokį Viešpatį pasauliui, viską skaičiuojančiam pagal vartojimo indeksą? Kokiu saiku mes viską seikėjame? Kiek veiksmingumo kultas, kuris yra persmelkęs šiuolaikinį pasaulį, suderinamas su krikščionybe?

Didelė pagunda vienokiu ar kitokiu būdu įterpti Dievą į vartotojišką pasaulėžiūrą. Kiekvienoje pagundoje yra krislelis tiesos, tačiau pražūtinga Viešpatį iškeisti į šį krislelį.

Pavyzdžiui, sukrikščionintas marksizmas. Karlas Marxas paskelbė, jog religija – tai opiumas liaudžiai, melagingas rojaus pažadas vargstantiesiems, siekiantis išlaikyti neteisingą socialinę struktūrą. Taigi Kristus šiuo atveju suvokiamas kaip galingųjų vėliava. Dalis krikščionių pasipiktino tokia kritika, o dalis pabandė permąstyti Jėzaus misiją marksizmo perspektyvoje ir paskelbė: Jėzus ir visi Juo sekantieji privalo būti kovotojai su ekonomine priespauda. Dievo Karalystė turi būti sukurta čia ir dabar – tereikia radikalių socialinių reformų. Jėzui šiuo atveju patikimas garbingas socialinių reikalų ministro postas. Išganymo drama traktuojama kaip teisingas ekonominių gėrybių paskirstymas, o vartojimo galimybės tampa prasmingo bei sėkmingo gyvenimo kriterijumi.

Kitaip sakant, arba Jėzus yra radikalus socialinis reformatorius, arba... mums Jo nereikia.

Gerojoje Naujienoje galima atrasti impulsą socialinėms pertvarkoms, tačiau labai ją sumenkintume, jei suvoktume tik kaip socialinės pertvarkos programą ir manytume, kad Dievo Karalystė tėra teisingai tvarkoma visuomenė. Ne Barabas, bet Jėzus yra Mesijas.

Kita pagunda – griežtai atskirti Dievą ir kasdienybę. Jėzus skelbiamas sekmadienio Viešpačiu, kai skaitome Evangeliją, ją komentuojame ir stengiamės gyventi pagal Jo logiką. Na, o kitos dienos esą priklauso „normaliam“ gyvenimui, kuris turi visai kitus standartus.

Tai, kad kiekvienas iš mūsų turi būti tiek kontempliatyvi Marija, tiek darbščioji Morta – natūralu. Tačiau šių laikų krikščionis gundomas šizofreniškai supriešinti vartotojišką kasdienybę ir krikščioniškus šventadienius. To padarinys – jau minėta Dievo „senatvė“, stiprėjanti tendencija kasdienybę „išlaisvinti“ nuo religinės „kontrolės“, „vartotojiško“ santykio su Dievu. Tiesa, kad Dievas būtų patogus, reikia pakeisti Jo sampratą, pereiti nuo Dievo kaip asmens prie Dievo kaip abstrakčios galios.

Mes patys esame tik nereikalingi tarnai, kuriuos Jo meilė pavertė Jo bičiuliais. Ne Dievas yra mūsų, bet mes esame Dievo.

2009 metų gruodžio mėnesį paskelbti apklausos duomenys rodo, jog net ketvirtadalis JAV gyventojų tiki reinkarnacija, astrologinėmis prognozėmis ir jogos pratimus vertina kaip dvasines praktikas. Šios apklausos komentaruose konstatuota, kad amerikiečiai vis labiau tolsta nuo krikščioniškos Dievo, savęs ir pasaulio sampratos ir egzotiškas hinduizmas pateikia alternatyvą.

Kas šioje alternatyvoje prie vartotojiškos visuomenės standartų pripratusiam žmogui patraukliausia? Tai, kad nereikia jokių įsipareigojimų, įvairius elementus į dvasingumo kokteilį susidėlioji pagal nuotaiką, ir svarbiausia – nėra jokių normų, kurių nebūtų galima pakoreguoti pagal įnorius. Be to, ir toliau galima puoselėti iliuziją, jog dvasiškai tobulėji. Na, o jei kas nepasiseka, tai kitame gyvenime bus galima ištaisyti. Visai kaip kompiuteriniame žaidime, kur herojus turi bent kelias gyvybes.

Beje, absoliuti dauguma amerikiečių ir toliau vadina save krikščionimis. Tačiau toks įvardijimas mažai ką turi bendro su ryžtu sekti paskui Jėzų, veikiau tai duoklė tradicijai ir kartu savotiška darbo sutartis, kai žmogus įdarbina Jėzų Kristų savo Dievu. Tokia darbo sutartis koreguojama pagal darbdavio įnorius, tačiau esmė ta, jog Dievas privalo išklausyti jį įdarbinusio asmens norus ir juos tenkinti, turi guosti, patekus į keblią situaciją, nelįsti per giliai į širdį ir visaip linksminti, kad gyventi nebūtų nuobodu.

Natūralu, jog patraukliau gyvenimą įsivaizduoti ne kaip kelionę su savo kryžiumi ant pečių, bet kaip triukšmingą vakarėlį, kuriame reikia vis naujų dirgiklių. Tačiau būkime sąžiningi – toks vaizdinys neturi nieko bendro su krikščionybe. Visai nesvarbu, kad įvairūs rytietiškų dvasinių praktikų mokytojai, astrologinių prognozių populiarintojai tvirtina, jog tai puikiai tinka ir krikščionims. Nebent ta prasme, kuria galima sakyti, kad nėra nevalgomų grybų. Visi jie valgomi, tačiau suvalgius padariniai būna skirtingi.

Nemanau, jog dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie save vadina krikščionimis, sąmoningesni už amerikiečius. Lietuvoje klesti būrimo salonai, žmonės godžiai skaito absurdiškiausius horoskopus, veikia daug grupių, kurios moko rytietiško dvasingumo, leidžiamos ir dažnai perkamos knygos, bylojančios apie visų religijų vienovę ir tai, kad visi keliai veda į dangų. Gundymas senas kaip žmonija. Juk ir žaltys Ievai melavo apie galimybę tapti kaip Dievas, sukilti prieš esą laisvai gyventi draudžiantį Kūrėją.

Panašu, jog daugumą Lietuvos krikščionių visiškai tenkina „korektiško“ Dievo, kuris nesikiša į tai, kas vyksta širdyje, samprata. Kol Dievas lieka „korektiškas“, galima būti krikščionimis, porą kartų per metus nueiti į pamaldas, pakrikštyti vaikus, tuoktis bažnyčioje, tačiau kai kunigai ar „religiniai fanatikai“ (suprask, tie, kurie pernelyg rimtai žiūri į religiją ar net bando gyventi pagal tai, kuo tiki) pradeda ko nors reikalauti, tai jau visiškai nenormalu. Krikščionybę esą galima toleruoti tol, kol ji kalba apie tai, jog Dievas mus myli ir mumis džiaugiasi. Kai tik pasigirsta „nuodėmės“ sąvoka, daugumos pakantumas krikščionybei baigiasi. Jį keičia pasipiktinimas: kodėl man kažkas aiškina, kaip reikia tvarkyti visuomenę, kaip turime elgtis su kitais žmonėmis. Esą tai intervencija į sritį, kur „korektiškas“ Dievas neturėtų kištis.

Visa tai primena Jėzaus papasakotą istoriją apie sūnų, kuris sakė tėvui: „Atiduok, kas man priklauso, ir skirstomės...“ Kitaip sakant, tegu Dievas kiek įmanoma labiau mus viskuo apdovanoja, ir tegu eina sau. Jėzus pasakoja, kad sūnus palaidūnas labai trumpai tesidžiaugė laisve ir netrukus tapo labai nelaimingas. „Išsilaisvinimas“ nuo Dievo nereiškia tikros laisvės ir laimės, bet veikiau vergavimą įvairiems stabams ir didžiulį dvasios troškulį, kurio nėra kaip numalšinti.

Trečioji pagunda – klestintis Jėzus. Šiuo atveju loginė grandinė tokia: mūsų Viešpats yra visagalis, tad ir Jo sekėjai tikrai nėra autsaideriai. Tikėjimas daro stebuklus, tad ir tikintieji gali pasiekti visko, ko širdis geidžia.

Sutelkčiausiu pavidalu tokia krikščionybės samprata būdinga kai kurių naujųjų krikščionių bažnyčių skelbiamoje „klestėjimo teologijoje“. Šių bažnyčių ganytojai sąmoningai demonstruoja prabangų gyvenimo stilių, skelbdami žinią – jei pakankamai tikėsi, visa tai taps prieinama ir tau. Ar krikščionys iš tiesų turi siekti tapti vartotojiškos visuomenės lyderiais? Ar tokio pobūdžio krikščionybė neišsižada tiesos apie išganymą per kryžių? Pagaliau, ar tai neprimena evangelistų aprašyto pirmojo Jėzaus gundymo dykumoje, kai šėtonas siūlė paversti akmenis duona? Ar „klestėjimo teologija“ paprasčiausiai nesukonstruoja Dievo pagal vartotojiškos visuomenės standartus, nenulieja naujo aukso veršio? Ar iš tiesų krikščionys turi siekti pritapti prie vartotojiškų standartų?

Ne kartą teko girdėti pranešimų, kad moksliniais tyrimais tikintys žmonės mažiau serga nei netikintys, jog melstis sveika. Keisti tokie pareiškimai. Vien jau dėl to, kad jokie moksliniai tyrimai negali ne tik išmatuoti, bet ir apčiuopti tikėjimo. Kita vertus, malda krikščioniui nėra sveikatingumo įrankis, bet pokalbis su Dievu. Taip pat ir Jėzus nėra dvasingumo treneris, kuris siūlo receptų, kaip mums užsiauginti sielos raumenis. Krikščioniškoje perspektyvoje dvasingumas – tai įsiklausymas į Dievo valią ir įaugimas į ją, o ne bandymas tapti dievybe.

Skelbdami Gerąją Naujieną, mes barstome druską, o ne sachariną. Krikščionybė nėra patogus blizgus popierėlis, bet sukrėtimas ir papiktinimas, todėl negalima meluoti žmonėms, kad sekimas Kristumi jiems garantuos patogų ir ramų gyvenimą. Nesame politiniai agitatoriai, kurie turi surinkti kuo daugiau rinkėjų. Ne įspūdingi skaičiai ar garsūs šūksniai yra svarbiausias evangelizacijos sėkmės kriterijus. Ne mes esame Viešpaties vynuogyno šeimininkai, bet tik ten triūsiantys tarnai, kurie tegali sąžiningai atlikti tai, kas nuo jų priklauso, o augina ir pjauna Viešpats.

Teesie mano valia?

Krikščionybė nėra ideologija ar pasaulio pertvarkymo programa, konkuruojanti su kitomis programomis. Taip, ji perkeičia pasaulį daug radikaliau nei kuri nors ideologija, tačiau ta pertvarka yra visai kito lygmens. Kai tik mes pasistatome kovos barikadas – tai jau būna pralaimėjimo pradžia. Nesvarbu, prieš ką jos statomos: ar prieš gėjų kultūrą, ar prieš kitaip tikinčiuosius, ar prieš krikščionybę niekinančiuosius. Kai tik paskelbiame, kad „Viešpats su mumis“, neišvengiamai paaiškėja, jog mūsų barikada yra ne Dievo Karalystės tvirtovė, bet veikiau užtvanka Dievo meilės upėje. Kiekviena barikada užstoja Kristų. Nes Jis visada barikadas griauna, o ne jas stato, nes Jis neįsitenka nė vienoje barikadų pusėje, nes Jis neturi priešų, tik paklydusias avis ir pasimetusias monetas, kurių nenuilsdamas ieško.

Kaip visa tai paaiškinti pagal mums įprastus standartus? Kaip sutalpinti į teisingumo schemą?

Sunku atsispirti minčiai, kad mes, krikščionys, esame arčiau Dievo nei nusidėjėliai. Mes jaučiamės labiau nusipelnę Jo dėmesio, nes likome Jam ištikimi net tada, kai kiti nusisuko, nes stengiamės gyventi pagal Dekalogą. Tačiau Viešpats elgiasi mažų mažiausiai keistai. Tiksliau sakant, Jis pagal mums įprastus kriterijus visiškai nėra teisingas. Jam, regis, labiau rūpime ne mes,„saviškiai“, tokie kaip vyresnysis sūnus jau minėtame pasakojime apie sūnų palaidūną, bet „išdavikai“.

Sąžiningai pažvelkime į evangelistų pasakojimus. Pirmasis žmogus, kuriam Jėzus pažada išganymą, – nusikaltėlis, nukryžiuotas greta Jo. Jėzus bendravo su visuomenės padugnėmis, metė iššūkį įprastoms dorovės normoms ir su dievobaimingumu siejamoms taisyklėmis. Įsivaizduokite save Jėzaus laikų fariziejų vietoje. Ar galėtumėte pripažinti, jog tas žmogus, griaunantis įprastą tvarką, pamina normas, kurios, kaip tikite, subrendo paklusnumo Viešpačiui tradicijoje, išduoda išrinktosios tautos lūkesčius, yra Mesijas? Idant priimtume tokį Viešpatį, turime sudaužyti „saviškio“ tapatybę ir stoti prieš Jį kaip sūnūs palaidūnai. Kad priimtume Jį, turime savyje atpažinti paklydusią avį, nusišluostyti nuo veido susigalvotų nuopelnų prakaitą ir paprasčiausiai leisti Jam būti mūsų Viešpačiu.

Tol, kol manysime, kad esame bent kuo vertesni Dievo akyse ir nusipelnę daugiau nei žmogžudys, nuteistas kalėti, nei į neviltį puolusi prostitutė, nei savimi patenkintas turtuolis, nei šiukšlyne gyvenantis benamis, nei bambeklis kaimynas ar moralizuojanti davatka, tol mes neleisime Viešpačiui mūsų atrasti.

O gal mes, skaitydami evangelijas, manome, kad toks keistas ir neaprėpiamas Jėzus buvo tik prieš du tūkstančius metų, o paskui subrendo, „atėjo į protą“, buvo perauklėtas, įtikintas keistis, tapo civilizuotu etikos sergėtoju, ramiai ilsisi mūsų jam sukonstruotoje prakartėlėje, ramiai snaudžia šventoriuje?

Mes pernelyg dažnai bandome paaiškinti Jėzaus motyvus, pateisinti Jo elgesį, įrodyti, kad iš tiesų Jis yra drausmingesnis nei atrodo. Tačiau tiesa ta, kad Jėzui nereikia advokatų ar auklėtojų, Jam nereikia ir karių, pasirengusių įveikti kitatikius, Jis kviečia kiekvieną iš mūsų būti tos meilės, kuria Jis mus myli, Gerosios Naujienos, jog Jo atleidimas galingesnis už kiekvieną nuodėmę, liudytojais. Esame kviečiami liudyti ne tvarką ir teisingumą, ne kurią nors etinę sistemą, bet meilę, kuri viską sujaukia, kuri sugeba prasiskverbti net į nuodėmių tirštumą ir radikaliai pakeisti gyvenimus, kuri ištraukia už pakarpos iš mūsų racionalaus ir etiško pasaulio.

Ar įmanoma sekti tokiu Dievu? Jei Jis neištiesia rankos – ne. Kaip neįmanoma ištraukti save už pakarpos iš pelkės. 

Būti krikščionimi – nereiškia užsiauginti storesnę odą ir pritapti prie nuodėmės deformuoto pasaulio. Tai veikiau žengti į pasaulį, pripažinus, kad Jo dovanojama viltis, tikėjimas ir meilė kiekvieno iš mūsų gyvenime pakartoja vandens virsmo vynu stebuklą, pripažinus, jog Jis yra mūsų Viešpats, laisvės ir gyvybės šaltinis. Mes patys esame tik nenaudingi tarnai, kuriuos Jo meilė pavertė Jo bičiuliais. Ne Dievas yra mūsų, bet mes esame Dievo.

Tai žinia, kurią labai dažnai užmirštame pridėti prie evangelizacinio paketo, nes bijome, kad ji gali išgąsdinti bei atstumti. Tačiau be jos mes apgaudinėjame tiek save, tiek tuos, kuriuos bandome sužvejoti Amžinajam gyvenimui.

Prisiminkime trečiąjį Jėzaus gundymą dykumoje, kai Jam buvo siūlomas patrauklus kompromisas – trumpam priklaupti prieš Piktąjį, ir Jam atiteksiąs visas pasaulis. Mes kasdien esame gundomi kiek „patobulinti“ krikščionybę ir tada esą „nugalėsime pasaulį“.

Kai bandome žvejoti savo patobulintais tinklais, neišvengiamai patiriame nesėkmę. Leiskime Viešpačiui pačiam mesti laisvės ir gyvybės tinklus, būkime tais tinklais.