Vietoj tradicinio susitikimo su Seimo nariu – žinoma dainininkė

Vilniaus Šv. Kristoforo vidurinėje mokykloje įvyko renginys, skirtas paminėti Kovo 11-ąją. Šia proga buvo pakviesta dainininkė Jurga Šeduikytė. Tradicija susitikti su žmonėmis, kurie buvo Kovo 11-osios dalyviai, mokykloje tęsiasi kiekvienais metais.

Šie metai kiek išsiskiria, nes J. Šeduikytė nedalyvavo Kovo 11-osios įvykiuose, tačiau tai žmogus, deklaruojantis Kovo 11-ąją savo gyvenimu. Tokie žmonės kaip Jurga atmeta masines naujoves ir madas. Visi suprantame, jog atsinaujindama tradicija išlieka, bet tai nereiškia visuotinio mosavimo vėliavomis. Gal tuo savita Šv. Kristoforo mokykla, kad man joje mokantis tapo aišku, kodėl svarbu išlaikyti ir tęsti tradicijas minint šventes. Čia jos yra suprantamos ne kaip pavienis istorinis įvykis, juo labiau kad istorija vyksta dabar, o ne tiktai prieš dvidešimtmetį, taip vietoj paviršutiniško jos paminėjimo veriasi šventės gelmė.

Tie dvidešimtmečiai jaunuoliai, kurie neturi išsiugdę tradicijos kaip vertybės suvokimo, šventes supranta kaip laisvą chaosą, kur vyrauja euforiškas džiaugsmas.

Aš džiaugiuosi, kad gimiau laisvoje Lietuvoje, ir esu laisvas. Tačiau laisvė taip pat mane ir įpareigoja. Svarbiausia, anot Jurgos, „daryti gerus darbus, puoselėti gėrį savyje ir kituose“. Kvailoka manyti, kad žmogus būdamas jaunas negali nieko padaryti, bet juk mūsų valstybės laisvės periodas irgi trumpas, tad prie jos gėrio turi pridėti visi – ne vien žodžiais, bet ir veiksmais.

„Mes džiaugiamės Lietuvos laisve, bet neprisiimame atsakomybės už savo šalį“

Tai Jurgos žodžiai. Visi trokšta, kad kas nors pasakytų, kaip elgtis, atskirtų gėrį nuo blogio. Tai, deja, rodo, kad mus žavi išorė, o vidus pūva. Slapstomės už ko nors, tačiau istorija ir data nėra uždanga, kuria prisidengus būtų galima šnekėti apie grožį. Istorija padeda suvokti savo valstybės ir tautos formavimąsi, tad istorinių švenčių minėjimas – tai retrospektyvus žvilgsnis į istorinę horizontalę, keliant klausimą, ką aš galiu padaryti dėl savo valstybės. Buvimas kartu, gėrio kūrimas suteikia daug jausmo ir tikrumo, imami jausti savo tautos pamatai, šaknys. Tai suteikia galios įtikėti savo žodžiais, jų realumu. Atsiranda tikėjimas gyvenimu, tikėjimas istorijos kūrimu, geresne Lietuvos ateitimi, tokia, dėl kurios nesigėdytume.

Esminis dalykas, kurį mes turime išmokti, – tai ugdyti savo autentiškumą. Jaučiuosi dėkingas, kad buvau išmokytas, jog reikia visada tiek stengtis, kad pralenktum pats save, į viską žvelgtum kritiškai atsirinkdamas. Būta žmonių, į kurios galėtumei lygiuotis, pasitelkęs ne tik žinias, bet ir žinojimą, ir jautimą iš vidaus, tik tuomet galėsi pasijausti autentiškas ir įvertintas.

Šiuolaikinė visuomenė yra žinių visuomenė, siekianti kaupti informaciją, bet per tai pamirštamas žmogaus vidinis žinojimas, vertybės slypinčios jame, o tai svarbiausia. Juk lietuviai kovojo už laisvę ne dėl to, kad jų lauktų geresnis gyvenimas. Išpažindami vertybes glūdinčias juose, jie gynė savo vidinę laisvę. Atrodo, laikas praėjo, ir tos vidinės vertybės buvo nustumtos į šalį. Manau, negalima to užmiršti, atsisakyti jų kaip prioriteto, tai neatsiejama nuo mūsų. Laisvė turi ir toliau gyvuoti mumyse, mes turim būti laisvi iš vidaus.

Šventes tam ir skirtos, kad prisimintume gausybę saitų su praeitimi

Tam, kad prisiminę praeitį jaustume ryšį su ja ir su vienas kitu, kad sugebėtume kartu kelti klausimą, kokia Lietuva yra šiandien, kokios Lietuvos mes siekiame, kokiais kriterijais ji turi vadovautis. Galima gyventi laisvoje Lietuvoje, bet nieko esmingo joje nepalikti, supaprastinti tradicijas, jas paverčiant teatru ir taip sunaikinant, egzistuoti be kultūros. Siūlyčiau pradėti vertinti vienas kitą, galimybes, kurias mums duoda pats gyvenimas, o ne gyventi niveliuotose, pabirusiose dienose.

Mokykla išmokė į šventes žvelgti rimtai ir susimąstyti, kokia tai diena, ką ji reiškia man. Buvimas čia nuolat verčia galvoti, nes esi nuolat matomas ir jaučiamas, gali dengtis po kauke, žinoma, bet po kurio laiko tai tampa kankyne. Viduje imi suvokti, jog tavęs niekas nepažįsta, esi svetimas aplinkai, taip atmintyje nelieka nei vardų, nei prisiminimų, lieka tik pavienės nuotrupos. Taip nesinorėtų, kad Lietuvos istorija taptų skylėta, kad į ją būtų žvelgiama tik vienpusiškai, be tikrumo, kad šie dvidešimt nepriklausomybės metų būtų vadinami sąstingiu, susvetimėjimo laikotarpiu, prie kurio prisidedame visi, ne kurdami, o naikindami tradicijas, pasiduodami naujoms bangoms, iškeldami save aukščiau už Lietuvą.

Šventės reikia jausti viduje, jos turi būti išgyventos, reikia atsisakyti paviršutiniškumo. Dažnai mus grožis ir džiaugsmas užplūsta tuomet, kai ištinka laikina sėkmė. Mes priklausomi nuo to. Jei mus aplenkia fortūna, nebelieka ir kuo grožėtis. Anot Jurgos, „mums reikia išmokti tautiškumą reikšti ne per mosavimą vėliavomis, o per didžiavimąsi savo valstybe“. Reikia sugebėti toleruoti kitas valstybes neišaukštinant vien savęs. „Tai galėsime padaryti tik būdami savimi – tuo, kas esame iš tiesų – lietuviais, tuomet imsime tautos vertybes deklaruoti savo gyvenimu“, – sakė daininkė.

Liūdna, kad nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta turi ką pasakyti, bet dažniausiai tyli

Jaunuoliai nepasitiki savo jėgomis, tuo, kas slypi juose, tačiau jų pasisakymas yra labai svarbus – tai ateities balsas. Pasak J. Šeduikytės, „reikia turėti aiškią kryptį, kurią remtų daugelis. Vieno žmogaus pasisakymas dar negali nieko pakeisti, jam reikia paramos. Manau, mes turim potencialo savyje, reikia tik išmokti nebijoti klysti, nugriuvus vėl atsistoti ir ryžtingiau žengti per laiką, ir taip keisti Lietuvos veidą.“

Anot J. Šeduikytės, „yra daugybė švenčių, ir jos praeina. Jei tau jos nieko nereiškia, tai bus eilinė diena. Reikia budėti, šventei atėjus būti joje, įsisąmoninti jos prasmę“. Jurga palinkėjo pasitikėti savo jėgomis. Buvimas kartu, tolerancija vienas kitam gimdo pasitikėjimą ir pilietinę savimonę. Tai pradžia, kurios reikia siekti.