Kalbant apie sportą, bene labiausiai įprasta girdėti, kaip sporto komentatorius giria kurį atletą, koks šis puikus jaunuolis ar jaunuolė. Apie tai, kaip sunkiai jie dirba, aukodamiesi sportui, kaip juos gerbia komandos draugai, ir kaip jie negaili laiko vaikams. Mes mėgaujamės sporto varžybų keliamu jauduliu, gėrimės gražiu žaidimu ar tobulai atliktu judesiu, tad visai natūralu, jog viliamės, kad šie sportininkai yra tokie pat pavyzdingi ne tik sporto aikštelėje.

Norime, kad jie būtų lydimi herojiškos šlovės kaip Ericas Lidellas iš „Ugnies vežimų“, susidorojantys tiek su neįveikiamomis kliūtimis sporto arenose, tiek gyvenantys herojišką pasiaukojamą gyvenimą. Tačiau kaip nuolat pastebime tiek koledžų, tiek profesionaliame sporte, o dabar matome ir olimpiadoje, tie puikūs jauni sportininkai dažnai, deja, visai nėra puikūs jaunuoliai ir jaunuolės.

Galime sakyti, kad iš profesionalų, o ir iš koledžų sporto kitko nė nebesitikim, tačiau olimpinės žaidynės kažkuriuo būdu dar buvo išsaugojusios savo spindesį. Vis dėlto pastarajai žiemos olimpiadai baigiantis, viešumon viena po kitos ėmė kilti istorijos apie nepadorų ir vulgarų elgesį. Akivaizdu, kad iš informacijos, jog į olimpinį kaimelį buvo pristatyta per šimtas tūkstančių prezervatyvų, iš pikantiškų nuotraukų ir prisipažinimų apie audringus vakarėlius ir priklausomybę nuo pornografijos, pasimokyti galima vieno dalyko: neleiskit, kad jūsų vaikai užaugę norėtų tapti olimpiečiais.

Dažnai sakoma, kad sportas ugdo charakterį. Taip iš tiesų būna. Sportas moko atkaklaus darbo, kantrybės, savęs atsižadėjimo ir komandinio veikimo. Tačiau, ypač tokiose sporto užvaldytose kultūrose kaip mūsiškė, sportui taip pat būdinga tendencija skatinti narcisizmą. Sportininkai tampa privilegijuotais pramogų pasaulio atstovais, kurie yra visaip lepinami ir kuriems, vos tik šauniai pasirodžius, nuolat sakoma, kokie jie ypatingi. Jie garbinami, o jų nusižengimų nepastebima. Prasideda nuo mažmožių, bet paskui tokie nusižengimai gali tapti gyvenimo būdu, kuris nė kiek nenusileidžia pačiam sportui.

Norime savo sporto žvaigždes laikyti sektinais pavyzdžiais, tačiau jos vis labiau byloja vien apie kultūros nuosmukį, savanaudiškumą ir vengimą rimtų moralinių iššūkių, siekiant gyventi išties dorai ir herojiškai. Charlesas Barkley buvo teisus paskelbęs, kad jis nėra sektinas pavyzdys. Šitokiu savitu būdu jis mėgino mums šį tą pasakyti: tikrų herojų ieškokitės kitur.

Taip, kad taptum profesionaliu sportininku ar olimpiečiu, reikia didelio pasišventimo ir pasiaukojimo, tačiau tai mažai ką reiškia, jei šios savybės nepersikelia į kitas gyvenimo sritis. Veikiau panašu, kad aukojimasis ir savęs atsižadėjimas tėra skirti vien savo asmeninei šlovei siekti.

Sportą apnikusi moralinė krizė tėra dalis didesnio socialinio sutrikimo, apėmusio kultūrą, kuri bijo kalbėti apie tiesą ir dorą, o tuo labiau apie moralinį blogį ir nuodėmę. Moralinis reliatyvizmas yra tapęs norma, o laisvė tereiškia daryti tai, ką nori, užuot paklusus aukštesniam standartui (bent jau už sporto arenos ribų). Tikrą dorybės siekimą išstūmė paprasčiausias voliuntarizmas ir madingas politinis aktyvizmas, o į pačią mintį, kad jaunuoliams ir jaunuolėms derėtų siekti moralumo ir savitvardos, žiūrima ciniškai. Šimtas tūkstančių olimpiečiams pristatytų prezervatyvų yra tarsi simbolis žinios, kuri daugybe pavidalų peršama jaunimui: manoma, kad jie elgsis kaip gyvuliai, nepajėgiantys savęs suvaldyti. Bet jie juk nėra gyvuliai – jie gali save suvaldyti, o daugelis ir suvaldo.

Galbūt tai skamba kaip bjaurus bambėjimas, kai jaunimas tiesiog linksminasi. Norėčiau, kad taip ir būtų. Nebūtų didelės bėdos, jei pramogų pasaulio atstovai – nesvarbu, ar tai sportininkai olimpiečiai, ar aktoriai, ar roko žvaigždės – nevaidintų tokio esmingo vaidmens formuojant mūsų kultūrą. Tačiau pramogų pasaulio atstovai yra barbarai prie vartų, o jų elgesį mėgdžioja jauni jų gerbėjai, kurie mato, kad dorovė ir tvirtas charakteris nėra būtini sportinei ir socialinei sėkmei.

Mūsų laisvei tai turės ilgalaikių padarinių. George’as Washingtonas perspėjo, kad laisvai visuomenei reikia brandžių ir susitvardančių dorybingų žmonių. Laisvė nedera savo aistrų suvaldyti nesugebantiems paaugliams. Vis dėlto Amerikos kultūriniam gyvenimui nusakyti vis labiau tinka Diane West pavartotas apibūdinimas „suaugusiojo mirtis“.

Norime, kad mūsų sportininkai būtų herojai, bet tuo pat metu šlovinam paauglišką kultūrą su jos užgaidomis. Tai abipusiai nesuderinama. C. S. Lewisas šią problemą nusakė jau prieš keletą dešimtmečių: „Juokiamės iš garbės ir pastėrstame, kai tarp mūsų atsiranda išdavikų, iškastravę galviją norime, kad jis būtų vaisingas“.

EPA nuotrauka

www.acton.org 2010 03 02, vertė Kęstutis Pulokas