Jėzus žydams atsakė:

„Jei tik aš pats apie save liudyčiau, mano liudijimas nebūtų tikras. Bet apie mane liudija kitas, ir aš žinau, jo liudijimą apie mane esant tikrą.

Jūs buvote nusiuntę pasiuntinius pas Joną, ir jis paliudijo tiesą. Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti. Jonas buvo degantis ir spindintis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėle jo šviesa pasidžiaugti.

Aš turiu aukštesnį liudijimą, negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, – patys darbai, kuriuos aš darau, – liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas. Taip! Mane pasiuntęs Tėvas paliudijo apie mane. Bet jūs niekad  nesate girdėję jo balso, nei regėję jo veido, ir jo žodis jumyse nesilaiko, nes jūs netikite tuo, kurį jis yra siuntęs.

Jūs tyrinėjate raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai tikrai liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.

Garbės iš žmonių aš nepriimu. Aš matau, kad jūs neturite savyje Dievo meilės. Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, tą jūs priimtumėte. Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote.

Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję. Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. Kadangi jūs netikite jo Raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!“

Kiti skaitiniai: Iš 32, 7-14; Ps 105, 19–23

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM

Šiandienos pirmasis skaitinys iš „Išėjimo“ knygos mums kalba apie užtarimo maldos svarbą ir galią. Skaitome apie užsirūstinusį Dievą, kuris grasina išnaikinti savo tautą ir viską pradėti iš pradžių. Nežinia, ar tai buvo rimtas grasinimas, ar tiktai noras išgirsti Mozės reakciją, o gal tiesiog sprendimo atidavimas į silpnas žmogaus rankas. Juk panašiai vėliau, prabėgus ištisiems šimtmečiams, Jėzus sakys savo mokiniams: „Ką surišite žemėje - bus surišta ir Danguje, o ką atrišite - bus atrišta...“. Juk gerai pagalvojus, tai mes daugybę metų vaikščiojame užkietinę savo širdis, negalėdami atleisti senų skriaudų ar nuoskaudų. Esame surišę tuos žmones savo kaltinimu ir nebesugebame nieko gero juose įžvelgti, o jau ką kalbėti apie meilę. O juk esame taip įpratę sakyti, kad net nebesusimąstome: „... ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...“ Juk šiais žodžiais surišame patys save ir nubloškiame į tą pačią belangę, kurioje esame įkalinę savo skriaudikus. Gal jau laikas pradėti gyventi laisvai, paleisti visus mūsų širdžių belaisvius ir patiems patirti begalinį atleidimo ir laisvės džiaugsmą. Maža to, pradėkime melstis už tuos, kuriuos buvome pasmerkę ir atmetę, galbūt jie to ir neverti, bet taip elgdamiesi mes tapsime Dievo išganomojo plano bendradarbiais.

Bernardinai.lt

2008