Ne specializuoti nuodėmklausiai, o krikščioniškosios doktrinos ekspertai, gerai susipažinę su mokslais apie žmogų, einantys koja kojon su bioetikos raida. Toks naujas trečiojo tūkstantmečio nuodėmklausio portretas išryškėjo per Vatikane kovo 8–12 dienomis vykusius kursus nuodėmklausiams.

Pirmą kartą, šalia kitų buvo pristatytos temos, liečiančios biotechnologijas. Apie šiuos ir kitus dalykus pasakojo Apaštališkosios penitenciarijos regentas vyskupas Gianfranco Girotti interviu Vatikano dienraščiui „Osservatore Romano“.

Per kursus buvo gilinamasi į tokias temas kaip organų persodinimas, kamieninės ląstelės ir mirties momento nustatymas. Ar tai reiškia, kad sulauksime nuodėmių sąrašo papildymo?

Nebus jokio naujo nuodėmių sąrašo. Tačiau juk normalu, kad nuodėmklausys turi sąmoningai pasirengti, jei nori kuo geriausiu būdu išpildyti savo misiją. Mūsų laikais nuodėmklausio tarnystė yra itin sunki.  Šiuolaikinė visuomenė pateikia vis naujesnių iššūkių.

Tad, be jokios abejonės, yra būtinas doktrininis pasirengimas, tačiau reikia, kad kunigas būtų nuolat informuojamas apie Bažnyčios poziciją konkrečių atvejų atžvilgiu, kadangi jų neišvengiamai pasitaiko per išpažintį. Kartais susiduriama su pačiais netikėčiausiais dalykais.

Kunigas neretai būna tam nepasirengęs, o tai neturi ir negali atsitikti. Dėl to ir kalbame tokiomis savitomis temomis. Nėra abejonės, kad šiuo metu sakramentų ir sielovados praktikoje dažniausiai pasitaiko bioetikos dalykų.

Nuodėmklausys turi būti pasirengęs spręsti tokius atvejus, gerai išmanydamas dalyką. Turi parodyti žmogui, kad yra ne vien svetingas ir supratingas penitento (išpažintį atliekančiojo) atžvilgiu, bet ir sužadinti jo pasitikėjimą savo autoritetingu bei kompetentingu žodžiu.

Kur yra nuodėmės slenkstis persodinant organus?

Organų persodinimas nėra nuodėmė. Turėjome gana ilgai apsistoti prie persodinimo iš gyvo donoro gyvam pacientui temos: nors nekyla pavojus donoro gyvybei, tačiau persodinimas visada susijęs su nepateisinamu sužeidimu, o derėtų siekti išsaugoti donoro sveikatą ir kūno vientisumą. Tačiau dovanojant organus savo noru, sąmoningai ir neatlygintinai – dėl artimo meilės – akivaizdu, kad tai nėra jokia nuodėmė. Visai kas kita yra tie atvejai, kai įsikiša prievarta ir ekonominiai sumetimai. Nuodėmklausys turi patikrinti šiuos dalykus.

O kaip yra paimant organus iš mirusio donoro?

Šiuo atveju svarbūs kiti dalykai, pavyzdžiui, būtinybė įsitikinti, ar  donoras tikrai miręs ir ar egzistuoja jo sutikimas organus dovanoti. Gerai žinome, kiek etiškai nepriimtinų piktnaudžiavimų vyksta šioje srityje. Beje, ligi šiol dar vyksta karštos diskusijos apie mirties nustatymą. Tad nuodėmklausiui dera visa tai žinoti.

Kalbate apie kunigą, turintį rimtą kultūrinį bagažą, gebantį gilintis į visus mokslus apie žmogų ir įvertinti jų etines pasekmes. Tačiau kursų metu ne kartą buvo kartojama, kad išpažintis neturi tapti psichoanalize, o kunigas neturėtų virsti psichoterapeutu.

Tačiau šie du dalykai tarpusavyje susiję. Kunigas yra priverstas turėti rimtus kultūrinio pasirengimo pagrindus, kuriems negali trūkti ir psichologinio aspekto. Jis yra pašauktas interpretuoti penitento sielą. Juo geriau jis pažįsta žmogaus psichologiją, tuo giliau gali įsiskverbi į jo sielą, suprasti jį ir jam padėti naujai sutikti Dievą. Ugdymas – čia esminis dalykas.

Taip pat ir susidūrus su tais delicta graviora (sunkiais nusižengimais), apie kuriuos tiek daug kalbama šiomis dienomis?

Norėčiau pirmiausia patikslinti, kad kalbame apie nusikaltimus, kuriuos padarė kunigai ir kurie buvo atskleisti per atgailos ir susitaikinimo sakramentą. Tad vienintelė jų išpažinties pasekmė tegali būti išrišimas.

Nuodėmklausio pareiga nėra juos paviešinti, nei prašyti penitento pačiam save apskųsti vyresnybei. Nes, viena vertus, sakramentinis antspaudas lieka nepažeistas, o kita vertus, negalima sukelti penitento nepasitikėjimo. Iš nuodėmklausio jis gali tikėtis vien išrišimo, o ne pasmerkimo ar paliepimo viešai pripažinti savo nusikaltimą.

Tad Penitenciarijaus tribunolas visada paskelbia vieną ir tą pačią sentenciją...

Techniškai taip yra. Nepaisant to, kad jis yra pirmasis Bažnytinis tribunolas, Penitenciarijus neskelbia nuosprendžių, nei pripažįsta apskundimų. Tai tikrai savitas tribunolas. Jis nėra biurokratiškas. Tai gailestingumo, sąžinės, malonės tribunolas. Nuodėmklausiai yra jo teisėjai, visada pasirengę dalyti Dievo atleidimą.

Net ir tada, kai išklauso žudiko išpažintį?

Taip, net ir tokiais atvejais. Jie negali nieko kito, tik suteikti išrišimą. Ir tam jie įgalioti.

Kodėl tad negali išrišti aborto atveju?

Todėl, kad aborto nuodėmė yra viena tų, kurios išrišimui reikalingas vyskupo įsikišimas. Tuo tarpu pedofilija, bent jau iki šiol, nėra įtraukta į šią kategoriją. Nėra teisinga sakyti, kad lengviau išklausyti žudiko ar lytinio piktnaudžiautojo išpažinties, negu abortą padariusio asmens.

Paprasčiausiai kalbama apie dvi skirtingas nuodėmės konfigūracijas. Abortas buvo įtrauktas į aukštesnei kompetencijai priskiriamų nuodėmių sąrašą, norint pabrėžti poelgio sunkumą, nužudant dar negimusį individą.

Tokiu būdu norima priversti dar labiau susimąstyti tuos žmones, kurie galvoja apie abortą, siekdami išspręsti savo asmenines problemas, net jeigu jos ir labai didelės.
Toks skirstymas turi pirmiausia pedagoginę funkciją. Todėl kai kurie veiksmai klasifikuojami kaip nuodėmės, dėl kurių reikia aukštesnio asmens įsikišimo.

Paprastiems žmonėms ne visada lengva suprasti, koks čia skirtumas. Neaišku, kodėl kunigas, galintis išrišti žudiko nuodėmes, paskui nebetenka galios išrišti asmens, atsakingo už abortą.

Tai subtilus dalykas, kurį derėtų suprasti. Jis nėra susijęs su gebėjimu ar negebėjimu išrišti tą, kuris susitepė abortu. Kiekvienoje vyskupijoje vyskupas deleguoja šį savo gebėjimą tam tikriems kunigams, paprastai klebonams ar jų padėjėjams. Taip pat ir šventovėse išpažinčių klausantys nuodėmklausiai gali būti tam įgalioti. Esmė ta, ką jau aptarėme anksčiau: vyskupo įsikišimas turėtų tikinčiajam padėti suprasti nuodėmės sunkumą.

Kokiais atvejais turi įsikišti vyskupas?

Šiandien jų, be abejo, yra mažiau nei praeityje. Pavyzdžiui, Šventojo Sosto kompetencijai palikti penki: Šventosios ostijos išniekinimas, nusikaltimo bendrininko išrišimas, išpažinties paslapties sulaužymas, vyskupo įšventinimas be popiežiaus leidimo, popiežiaus įžeidimas; paskui yra kitų, paliktų vyskupo kompetencijai, tarp kurių ir abortas.

Ką reiškia „rezervuota Šventajam Sostui“?

Reiškia, kad Šventojo Sosto institucijos yra kompetentingos šiais klausimais. Atsižvelgiant į nuodėmę, nusprendžiama, kas turi įsikišti. Jei reikalas susijęs su „vidiniu forumu“, įsikiša Apaštalinė penitenciarija; o jeigu su išoriniu – tai yra, jeigu dalykas yra viešai žinomas, paprastai įsikiša Tikėjimo doktrinos kongregacija.

Ar žiniasklaidos dėmesys skausmingiems šių dienų Bažnyčios įvykiams kažkaip paveikia tikinčiųjų pasitikėjimą ir ypač nusiteikimą atlikti išpažintį?

Be abejonės, kas kartą, kai įvyksta garsus skandalas, vieni reaguoja neigiamai, visai nelaukdami, kol bus pateikti patikimi parodymai ar paaiškinimai. Iš savo pusės stengiamės kiekvienam tikinčiajam, kuris prisiartina prie klausyklos, atskleisti gailestingą Bažnyčios veidą. Be abejo, negalima neigti, kad yra žmonių, kurie tokiais momentais yra labiau sutrikę už kitus ir rodo savo emocinį atsietumą nuo Bažnyčios.

Greta didelio ir nepriimtino blogio, kurį sukelia aukoms, šie įvykiai yra didžiausia žala Bažnyčiai. Dedame viltis į veiklą tų, kurie stengiasi parodyti tikrąjį Kristaus Bažnyčios veidą. Šioje veikloje nuodėmklausiai stovi pirmose gretose.

Mario Ponzi

Parengta pagal „L'Osservatore Romano“ kovo 17 d.

Vertė S. Žiugždaitė

Interviu su kunigų lytinių nusikaltimų bylų tyrėju: Raginame kreiptis į teisingumo institucijas