Nustebau sužinojusi, jog už „Vilkdujos“ muzikos slepiasi vienas žmogus. Povilą drąsiai pavadinčiau kūrėju, kuriam jausmas muzikoje yra pats aukščiausias prioritetas.

„Vilkdują“ geriausiai ir atspindi paros metas – prieblanda, kuri vienoje lietuviškoje sakmėje būtent taip ir vadinama.

„Muzika iš rūsio“ pateikia interviu su Povilu.

Esi vienintelis „Vilkdujos“ narys, ar pats kuri visą muziką, o galbūt turi pagalbininkų?

Dažniausiai pats įrašinėju ir kuriu, tačiau yra du dalykai: pirma, įrašas – jame viską atlieku pats. Dažniausiai įrašinėju namie, buitinėmis sąlygomis,– nėra kažkokio nustatyto laiko, kada įrašinėju ir kada baigiu. Antra, gyvi pasirodymai, kur dažniausiai man reikia pagalbos. Stengiuosi, kad visi pasirodymai bent truputį skirtųsi vienas nuo kito. Esu ramus dėl žmonių, kurie man padeda pasirodymų metu: jie yra geri mano draugai, ir visada esu tikras, kad jie gros „iš savęs“. Dažniausiai nurodau dainos melodiką, struktūrą, visus aplinkinius dalykus palikdamas man padedančio pasirodyti scenoje asmens nuožiūrai. Šis laisvumas koncertui kartais suteikia dalykų, nustebinančių net mane patį.

Sakyk, kodėl pasirinkai kurti vienas? Kaip manai, ar kurti su kitais žmonėmis yra sunkiau negu vienam?

Tiesą sakant, nežinau. Tiesiog taip išėjo. Kažkada seniai pradėjau bandyti elgtis su garsais kiek kitaip, negu įprasta, ir po kiek laiko turime tai, kuo dabar yra „Vilkduja“. Esmė ta, jog kai kurie momentai dažnai būna pernelyg sudėtingi, idant juos galėčiau paaiškinti kitiems, svarstyti juos su kitais – vienas sau neturi tokios problemos. Jausmas, idėja, mintis ar kas nors kita beveik nepasiduoda konkretesniam įžodinimui, tai kaži kokia pasąmoninė poetika. Taip yra, ir viskas. Turiu kūrinį, o per koncertą leidžiu pasireikšti ir kitiems muzikantams.

Kaip atrenki dainas, kurias pateiki klausytojams?

Pagal tą patį neapibrėžtą jausmą, intuiciją ar racionalų/neracionalų sprendimą. Yra krūva pradėtų, įpusėtų, ar beveik baigtų kūrinių. Pasikliaudamas vienokia ar kitokia nuotaika, vienokiu ar kitokiu impulsu, sėduosi, pasirenku ir turiu (arba neturiu) galutinį kūrinį.

Ar tavo muzika gimsta spontaniškai ar prie jų ilgai dirbi?

Įvairiai. Būna visaip. Man nelabai patinka šlifuoti iki nudilimo. Šlifuoti reikia, bet iki tam tikro lygio. Man patinka garse juntamas purvas. Manau, jis yra būtina gyvybės sąlyga muzikoje, negaliu pakęsti, vadinamosios „išcackintos“ kūrybos.

Ar galėčiau pasakyti, jog tavo kūryboje svarbiausias yra jausmas?

Man muzikoje – taip. Tai yra mano asmeninė diktatūra pačiam sau, mano radikalus požiūris.

Dar apie tavo kūrybos procesą, pavadinimas „Vilkduja“, kiek žinau, reiškia prieblandą. Ar manai, kad šis metas atspindi tavo muzikos nuotaiką?

Taip, nes kitaip nebūčiau jo pasirinkęs. Kažkada dalyvavau kiek kitokių stilistinių ambicijų grupėje/grupėse, tačiau pašonėje turėjau visokių bandymų, asmeninių eksperimentų. Jau ilgą laiką mąsčiau juos paversti konkretesniu muzikiniu projektu... Iš esmės nieko naujo, bemaž standartinis „asmeninio projekto“ išsirutuliojimo kelias... Kartą  bendraujant kažkas ištarė sakinį, kuriame figūravo žodis „vilkduja“. Jo skambesys iškart patraukė mano dėmesį tiek semantine, tiek idėjine prasme. Galima net sakyti, kad pavadinimas ir padėjo „Vilkdujai“ konkretizuotis.

Kuriam tipui muzikantų priklausai: tiems, kurie dėl koncertų metu padarytos klaidos sako, jog tai yra žmogiška ir normalu, ar tiems, kurie teigia, jog klaidos – neprofesionalumas?

Savęs nelaikau profesionalu, bet nelaikau ir diletantu. Pasirenku tam tikrą nekvestionuojamą  „padėtį“, kada žinau (ar bandau ieškoti), ko man reikia  muzikoje, bet nelaikau atlikimo idealumo ar „atitinkančio studijinį“ garso siekio savitiksliais dalykais.

Nedidelės klaidos, mano nuomone, sudaro dalį koncerto žavesio. Jos tarsi paties pasaulio įsikišimas į tavo suplanuotą eigastį. Tu negali groti be klaidų, tai ir yra koncerto žavesys.  Be abejo, ir stresas. Nešlifuoju visko prieš koncertą, kad viską atkartočiau 1:1, kaip buvo repetuota – tada muzika tampa ne muzika, o kažkokiu konstravimu. Repeticijos ir būna tokios – žmonės ateina atsipalaidavę, nes jei nejauti „kaifo“ geriau visai negroti. Kartu sąmoningai palieku erdvės improvizacijai atlikimo metu.

Ką pats jauti būdamas scenoje?

Visų pirma, aišku, prieš užlipant į sceną, toks standartinis dalykas – stresas. Kai kurie sako, kad jiems tai patinka, bet nuolatinis jaudulys po kurio laiko tiesiog išsunkia emociškai. Festivaly „Mėnuo Juodaragis“ grojau su keliomis grupėmis, be savo projektų, padėjau keliems pažįstamiems – toks dalykas išsunkė, tikėjausi nuovargio, bet ne tokio masto.

Ką norėtum, kad iš tavo muzikos pasiimtų klausytojas?

Ką tik nori. Kartais net keista, jog manęs klauso... Čia nesuteikiu kažkokių nuorodų. Aišku, yra kažkoks jausmas įdėtas į kūrinį, žmonės vienaip ar kitaip jį pajus. Tačiau nėra ribojimų asmeninėms interpretacijoms, nebent jos būtų beviltiškai bukagalviškos.

Ką manai apie Lietuvos folkloro sceną – kodėl neofolk?

Visų pirmą, ką tu vadini neofolku – ar konkrečią muzikinę kryptį ar tuos, kurie savo kūryboje atkuria folkloro muziką?

Tarkime, vidurys: tie, kurie domisi judėjimu ir atkuria muziką? Kodėl pasirinkai Lietuvos folklorą? Kuo jis tave sudomino?

Matai, visų pirma, ta sąvoka „neofolkas“ yra daug kur vartojama ir dažnai klaidingai. „Neofolkas“ su tuo autentišku folku, mano galva, neturi labai daug bendrumų, išskyrus, matyt, akustinį atlikimą. „Neofolkas“ kartais, aiškinant apie jį, pavadinamas „naująja bardų muzika“ (nors sąvoka „bardas“ man nelabai patinka), kurioje pagrindinis instrumentas – gitara. Tam tikros poetinės proklamacijos, tačiau su intencija tiek į senovę, tiek į magiškus, tiek į kitus dalykus, svetimus šių dienų moderniai visuomenei. Nepašvęstiesiems nuorodos galėtų būti tokie vardai kaip „Current 93“ ar „Death In June“, pašvęstiejį žino juos turbūt geriau už savo paties vardą :) Todėl ir manyčiau, jog grynų tokio tipo projektų Lietuvoje kol kas nėra. Na, o kodėl folkloras... Kažkada, susidomėjus pagoniškuoju palikimu, jis buvo neatsiejama tolesnio domėjimosi sritis. Kas žino, gal dabar mes visi kuriame tai, kas vėliau taps folkloru.

Galbūt manai, jog tavo muziką yra neteisinga apibūdinti kaip neofolk?

Įtakos, be abejo, yra. Tačiau kaip konkrečiai įvardyti savo muziką, aš nežinau.. Sėdėt ir mąstyti, kaip pasivadinti, yra varginantis reikalas, o ar ir reikia? Aišku, tam tikri stilistiniai apsibrėžimai būtini, idant besidomintysis bent šiek tiek suvoktų, kas turima omeny, tačiau tik tiek.

Gal tu tiesiog nemėgsti kabinti etikečių?

Tai yra neišvengiama: tu ką nors padarai ir turi kažkaip bent jau daugmaž tai nusakyti. Nors dabar aš atitrūkęs nuo dabartinės neofolko scenos.

Nemanai, kad turėtum ne atitrūkti, o kaip tik likti ir „gryninti“ tai?

Kartais žmones pagauna stagnacija, ir jie stovi vietoje, kuria ta patį per tą patį, pagal stilistinius kanonus, inovatyvesnius dalykus suvokdami kaip kanono žudymą. Aš neidealizuoju pažangos, galbūt labiau įsivaizduoju viską kaip besisukantį ratą, kurį savo asmenybės blyksėjime bandai paįvairinti asmeniniais ornamentais. Įdomių dalykų yra daug, tik kartais šviesos prigęsta.

Sakyk, ar esi patriotas?

Taip.

Prieš šį interviu kalbėjau su keletu žmonių, kurie buvo tavo koncertuose ir taip toliau. Teko išgirsti, kad tarp tavo publikos pasitaiko ir neonacių. Ką manai, apie tai, jog tavo muzikos klausosi žmonės, kurių judėjimas beveik visur paremtas agresija ir visų tipų diskriminacija?

Tikrai? Keista ir kiek juokinga girdėti tokius „faktus“. Juolab kas yra neonacis? Kartais man atrodo, jog užtenka visai nedaug, kad būtum taip pavadintas. Neretai netgi pagoniški ar gentiniai elementai susilaukia tokių epitetų. Ir šiuo atveju man atrodo panašiausia į tai.

Tačiau šiaip pasakyčiau, jog man nėra ypač svarbu, kas manęs klauso – aš nesu kažkoks dvasinis vedlys ar guru, suokiantis daineles apie harmoniją... 

Esi nekomercinis atlikėjas. Ką manai apie Lietuvos underground sceną?

Pastebiu tai, kad dauguma dalykų, susijusių su mane dominančiomis undegroundo sferomis, bazuojasi Vilniuje, na, dar šiek tiek Klaipėdoje... Kaune dabar visiškai nieko nevyksta išskirtinesnio, nežinau, kodėl, galbūt to tiesiog nepastebiu. Atrodo, vyksta nedideli renginiai, tačiau dauguma laikosi tokio izoliuoto požiūrio. Dauguma, kurie galėjo kažką ten daryti, „atitekėjo“ į Vilnių. Trūksta entuziastų, kurie griebtų ir imtų kažką daryti savam mieste. Pats Kaune grojau prieš kokius ketverius–penkerius metus... Tiesa, vasario mėnesį vyko ambiento koncertas „Speigas“, tai jau šis tas, dieną prieš tai – noizo renginys. Žiūrėsim, kaip čia bus toliau. Šiaip gerai kad yra underground. Blogai, jog neretai regiu visišką abejingumą ir smalsumo nebuvimą.

Ką iš Lietuvos nekomercinės muzikos galėtume parekomenduoti?

Mano asmeniniam skoniui Lietuvos scenoje sunku išskirti ką nors kaip rekomenduotino – tai pernelyg specifinė muzika. Kas ieško – tas randa.

Vilkduja „Jūra kartu“

Parengė Goda Raibytė

Nuotraukos autorius SielojRamus