Ilgai sukau galvą, kaip čia reaguoti į Tavo punktus sakymų. Paskambinti? Susitikti? Parašyti elektroninį laišką? Bet kad jau kalbini mane taip, skaitytojų akyse, ar tiksliau – ekranuose, tai gal ir atsakyti taip pat priklauso? Žinoma, toks viešas susirašinėjimas gali pasirodyti mažų mažiausiai niekam neįdomus, o gal, visai priešingai, daug kam įdomus. Juk nutinka, kad publikuojami laiškai, vadinasi, jų rinkinius kažkas perka ir skaito. Ar taip bus mudviejų atveju – nepabandę nesužinosime, tad savo mintijimus guldau čia. Nors pats tesu skaitęs tik Marxo ir Engelso susirašinėjimą, ir tai ne visą. Nežinia, ar mudu bent kiek priartėsime prie Karoliaus Marks ir Pričkaus Engels (taip jie vadinti 1920-aisiais JAV pasirodžiusiame lietuviškame „Komunistų manifeste“). Bet gal ir nereikia.

Tavo tiesa, aš nesmerkiu, nekeikiu, neniekinu, tik bandau suprasti, kodėl iš visų kultūros sričių mums svarbiausia yra sportas? Būtent kultūros, nes, mano kuklia nuomone, absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų (ir, esu tikras, ne tik jų) sportas yra ne tiek fizinės sveikatos dalykas, kiek socialinis reiškinys. Ne veltui „Sporčiuką“ „Bernardinų“ redaktoriai apdairiai įkurdino rubrikoje „Visuomenė“, o ne „Šeima ir sveikata“.

Ar pernelyg gerai žinomas teiginys „sportas – tai sveikata“ yra teisingas? Klausimas gali nuskambėti neįtikėtinai kvailai. Arba, žinant, jog po olimpinių žaidynių visuomet seka parolimpinės, ne taip jau kvailai. Ne, aš čia ne apie traumas. Žaidžiantys krepšinį ar futbolą, nerūkantys, negeriantys poetai atrodo beveik idiliškai. Deja, aš, matyt, nepataisomai pagadintas, gal cinizmo, gal socialinių mokslų. Sportiški poetai – kiek jų, koks visų poetų nuošimtis, arba, dar įdomiau, visų Lietuvos gyventojų? Įtariu – nedidelis. Imtis, pasakytų sociologai, labai jau menka. Ar iš to galima padaryti bent kiek kitokią išvadą už tokią: esama keleto sportuojančių žmonių, neturinčių tam tikrų žalingų įpročių. Ar to pakanka sporto ir atitinkamos gyvensenos ryšiui pagrįsti? Geriau į šitą klausimą atsakytų visuomenės sveikatos specialistai. Bet aš tuo labai abejoju.

Ir ne todėl, kad niekuomet nemėgau mokyklinių ar universitetinių kūno kultūros užsiėmimų (nors mano tėvas dėstė fizinį lavinimą mokykloje). Grupinis sportavimas, mankštos ir panašūs dalykai man visuomet intuityviai asocijavosi su kažkokiu totalitariniu masiškumu, kur visi draugiškai kilnoja rankas ir kojas pagal vieną muziką ir balsą, sklindančius iš garsiakalbių ant stulpų. Vėliau, gerokai vėliau, žiūrėdamas Dzigos Vertovo ar Leni Riefenstahl kone šimtmečio senumo filmus nemaloniai nusipurtydavau, matydamas tas savo nuojautas, ritmingai mosuojančias rankomis ekrane.

O kai per pirmąją kūno kultūros paskaitą universitete lektorius pranešė, jog ryto metas, tarp 7 ir 9 valandos, yra labai netikęs laikas sportuoti, mat tuo metu organizmas veikia kažką kitką, salėje nuvilnijo mūsų, tada dar fuksų, juokas. Buvo pirmadienis, rytas, 8:00 valanda. Tačiau tai nesutrukdė mums ištisus du semestrus tuo laiku rūpintis kūno kultūra.

Neneigiu, esama ir be prievartos sportuojančių žmonių. Krepšinį ar futbolą pažaisti mėgstančių ne tik per tam skirtą akademinį laiką. Štai po mano langais yra lauko krepšinio aikštelė. Šiltuoju metų laiku ją uoliai naudoja akademinis jaunimas. Vėlyvą pavasarį net nustembi, jei už praverto lango nebumbsi kamuolys. Žaidžiančiųjų daug, jų vardas – Legionas! Ir patys paprasčiausi žvilgtelėjimai pro langą sako, kad šitas gatvės krepšinis itin dažnai yra neatskiriamai suaugęs su pertraukėlėmis, kurių metu parūkoma ir atsigeriama. Žinoma, alaus.

Laikui bėgant, veikėjams bręstant, augant, priaugant antsvorio, kamuolio bumbsėjimo mažėja, o pertraukėlių su alumi daugėja, kol apskritai sportas (ne visuomet, bet pernelyg dažnai) tampa rungtynių stebėjimu su alumi. „Mus vienija alus ir pergalės!“ – pergalės, deja, ne asmeninės. Krepšinio atveju tai ne taip akivaizdu (visgi yra pamėtančių į krepšį), bet štai tenisininkų pergalė tokią nuostatą labai aiškiai rodo. Taurę linksmybės už tą pergalę pakėliau ir aš, o teniso raketės gyvenime nesu rankose laikęs. Kam yra kitaip, tegul meta į mane teniso kamuoliuką. Pažįstami studentai politologai beveik kas vakarą eidavo miestan litrobolo kultivuoti. Irgi, sakydavo, „sporto šaka“.

Plastmasiniuose bokaluose alus vienodai kliuksėdavo (tikiu, dar tebekliuksi) kurios nors arenos tribūnose tiek per rungtynes, tiek per koncertus. Nes (kartojuosi, kartojuosi) išoriškai žvelgiant tuodu renginiai nelabai skiriasi: estetinis reginys, stiprios emocijos, tam tikras katarsis...

Aš nepriešinu sporto su aukštąja kultūra, išties Čiurlionis prieš Marčiulionį, Koršunovas prieš Karnišovą – nelabai vykusios priešpriešos. Sportas veikiau yra kultūros kaip kasdienių verčių sistemos dalis, jaunutė gerbėja vienodai meiliai žiūri į krepšininko A ir dainininko B plakatus ant raustelėjusių savo kambario sienų.

Tik klausimas, kuris man niekaip neaiškėja, o kodėl apie pirmojo, apie A, pasiekimus praneša naujienų laidos, o apie antrojo – ne.

Dar ne?