America LTV: Pokalbis su kun. Astijumi Kungiu OFM (New York, 2010)
Siūlome America LTV parengtą pokalbį su br. Astijumi Kungiu OFM.
Niujorke viešintis ir gavėnios rekolekcijas išeivijos katalikams vedantis Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino provincijolas dalijasi mintimis apie emigraciją, trečiabangius, tėvynės „išdavimą“ ir Dievo meilę.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Gerbiamas Kunige, noriu labai nuoširdžiai padėkoti už pasisakymą, kuriame be galo daug laisvės ir jokios priespaudos ar priekaištų. Nemažai kartų esu girdėjusi akmenų metamų į emigravusių žmonių daržą, tačiau jūsų plačios širdies žvilgsnis tikrai dar kartą verčia pamatyti, kad yra žmonių vertinačių migraciją pozityviai. Syprantu ir ponia Ida, kuri, kaip ji sako ne savo noru išvažiavo į kitą šalį, nes Lietuvoje nebuvo galimybės dirbti ir nebuvo vertinama už savo žinias, bet kita vertus manau, kad labai svarbu išlikti dėkingiems už tas šalis, kuriose žmonėms atsivėrė galimybės.
Buvo galima nufotografuoti Astijų horizontalioj padėty, dangus dar labiau išryškėtų. Koks šventas žmogus.
Yra daug gražių Astijaus pasisakymų ir pasirodymų, bet Boso gimtadienis iki šiol nepranoktas.
Aciu už komentarą. Šitie žodžiai yra širdyje tu žmonių kurie išvyko tik tam kad duoti savo vaikams maisto kiekvieną dieną ir nesakyti savo dukroms kad turi eiti į mokyklą suplyšusiais batais nes mama ir tėvas neturi iš ko nupirkti nauju, nors ir dirba bet viską atiduoda valstybei, komunalininkams.
Bernadeta
Gerbiamasis broli Astijau, nuoširdžiai ačiū Jums už gražius žodžius išeivijai, už kilnų norą juos pateisinti, paguosti. Tik abejoju, kad tai išvykusiųjų iš Lietuvos daliai, kurie ją paliko ilgam, trumpam ar visam laikui, bet SAVO NORU, norėdami patobulėti, pasižmonėti, tos užuojautos, palaikymo reikia. Jie įgyvendino savo sajonę, pasiekė savo tikslą ir tuo galime visi kartu su jais tik džiaugtis. Nežinau tiksliai, kokią visų išvykusiųjų iš Lietuvos dalį sudaro būtent tie žmonės, bet kuo daugiau yra laimingų žmonių, tuo geriau.
Tačiau man apmaudu (jau net ne skaudu, nes tas nuolatinis skaudinimas iš visų pusių jau nebestebina, nors, žinoma, veikia), kad ir Jūs užsimerkiate, apeinate, nustumiate tuos žmones, kurie NENORI būti išeiviai, kurie NENORI, ne savo pairinkimu, bet įtakoti gyvenimo sąlygų Lietuvoje yra verčiami gyventi ne Lietuvoje. Juk negalime sąmoningai rinktis išnykimo, skurdo, net bado savo Tėvynėje, jei atsiveria galimybė to išvengti, nors tai suteikia ne Tėvynė, o visai svetima šalis, ne tėvynainiai, o visai svetimi, bet jautrūs kitų žmonių nelaimei, besisolidarizuojantys su bėdon petekusiais žmonėmis tų svetimų šalių piliečiai.
Koks žmogus, kokioje TV ar radijo laidoje, koks žurnalistas ar politikas ir kada pagaliau išdrįs prabilti apie tikrąsias tos nenormaliai (jau daug metų nenormaliai) didelės emigracijos skaudžiąsias PRIEŽASTIS. Juk dauguma išvyksta su skaudama širdimi. Ten gyvena nuolatine viltimi surasti galimybę grįžti ir taip eina metai po metų.... kaip jaučiasi tie žmonės, kaip jaučisi ten išvežti jų vaikai? Negi net dvasininkams, psichologams, pedagogams, sociologams tai nėra įdomu? Kiek tęisis dar tie lėkšti padžiūgavimai, kad kaip gerai, kad pagaliau galime judėti, kad gyvenam kur norim. Tai, kad NE KUR NORIM, o kur esam priversti gyventi, kad išgyventume.
Kuo toliau, tuo rašau mažiau visokių komentarų, bet kai kuriais žmonėmis dar vis norisi tikėti, todėl po ilgų dvejonių dar imu ir parašau tai, kas jaudina. Šias eilutes parašyti galutinį impulsą davė ką tik internete pažiūrėtos kelios pastarosios "Chorų karų" laidos, o ypač Marijampolės choro atlikta daina iš J. Verdžio operos apie Tėvynę. Man nereikia niekieno užuojautos, o ypač gailesčio, bet būsiu atvira - klausydama raudojau balsu... Štai taip jaučiasi žmogus, kuris yra išvarytas iš savo Tėvynės ir ten namų neturi, ten jis nereikalingas. Ir tai tiesa: aš permčiau mintyse buvusias savo darbovietes Lietuvoje, kuriose visada buvau vertinama už darbą, už žinias, už žmogiškumą: viena mokykla šiandien jau iš viso uždaryta, vaikų tub. sanatorija - irgi uždaryta, savivaldybėje, kurioje dirbau, į mano vietą kitas žmogus nepriimtas, o pareigybė panaikinta (miesto kalba jau tokia "puiki", kad žmogaus, kuris tais reikalais užsiimtų, vienam Lietuvos didmiesčių jau nebereikia). Vadinasi, ne tik manęs, mano vaikų Lietuvai nreikia, bet nereikia net mano darbo, žinių. Paklauskite kitų mano likimo žmonių ir išgirsite panačias istorijas.... O Jūs, kunige, džiūgaujate, kad tiek daug Jūsų tautiečių jau ne Lietuvoje. O gal tik kam nors pataikaujate? Kodėl?
Broliai kapucinai
Ponia Gedute, labai vertinu Jūsų pozityvumą ir geranoriškumą - neabejotinai tai yra labai geri žmogaus bruožai.
Ir aš manau, kad smerkti išvykusiuosius yra pats kvailiausias sprendimas, nors, deja, kai kas tai daro dar net lig šiol. Tačiau užsimerkti prieš emigracijos priežastis, nematyti jos pasekmių atskiriems žmonėms bei tautai ne tik, kad negalima, bet tai yra net nusikalstamai nesąžininga. Valstybei tai žalos nedaro, nes jai svarbu, kad būtų pakankamai mokesčių mokėtojų, kurių, kai savi išsivažinės, bus galima pasikviesti ir iš kitų šalių. Ir tikėtina, jog tai bus netgi pigesnė daro jėga. Nematyti, jog skatinti ir puoselėti migraciją yra politikų užmačios (ir ne Lietuvos politikai yra to iniciatoriai) irgi, manau, nėra protinga, nes tuo procesu yra veikaimi, laužomi, žalojami gyvų žmonių likimai.
Žinom tokį žmonių "maišymą" dar nuo sovietmečio, bet ir šiandien yra Lietuvoj žmonių, drįstančių burnoti prieš tuos, kurie tais laikais atsikėlė gyventi į Lietuvą iš įvairių Sovietijos vietų. Dar ir šiandien yra manančių ir net drįstančių sakyti, kad tegu jie sau važiuoja, iš kur atvažiavę, visai net nebandančių suvokti, kad žmonės nėra negyvi daiktai ir jie negali trankytis kaip niekur nieko iš vienos vietos į kitą. Jie čia atvažiavo įvairių sąlygų, minčių vedini, Lietuvoj dirbo, kūrė savo gyvenimus, kartu ir pačią Lietuvą. Šiandien ne vieno jų, o ypač jų vaikų, gimtinė jau yra Lietuva ir ne vieno net ir gimtoji kalba yra lietuvių kalba. Tai ar jie neverti gyventi Lietuvoje? Ar galima jiems sakyti, kad "Lietuva lietuviams" net didžios Lietuvos šventės dieną ir beveik jokio viešo pasmerkimo tokie svaičiojimai nesulaukia? Atvirkščiai - tai palaiko net žinomi Lietuvos politikai.
Šiandien esam makaliojami kitų "tautos vadų" . Šiandien jau gal ne vienam lietuviui koks nors neonacis Vokietijoje, Anglijoje ar kitur pagrūmoja išsinešdinti ir jam nė motais, kad jis tikrai mielai ča net nebūtų atsinešdinęs, o dabar jau seniai būtų išsinešdinęs, jei ne ta sumalta politika... Norim nenorim, į Lietuvą atplūs vargingesnių šalių žmonės. Ar jau ruošiami lietuviai tų žmonių priėmimui, ar mokomi tolerancijos, pagarbos jiems, ar kalbama, kad tai neišvengiama, nes tokia yra dabartinė ES politikos linija, o tie atskiri žmonės yra niekuo dėti? Ar aiškinama mokesčių mokėtojams, kiek jiems kainuos tų naujai atsikėlusių žmonių integracija į Lietuvą? Tai gal padėti sugrįžti saviesiems, jei tik tokių atsirastų? Gal tai būtų ir pigiau, ir paprasčiau, o ką jau kalbėti apie pačius tuos žmones, kuriems atsivertų galimybė vėl gyventi savo Tėvynėje?
Vienų šalių politikai sudaro sąlygas, kad žmonės išvažiuotų, kitų šalių politikai juos priima. O kai kokiam tūlam žmogeliui Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje....Lietuvoje kas nors nepasiseka, ką jis kaltina pirmiausia, ką užsipuola? Ogi silpnesnį už save, labiau nei jis pažeidžiamą, kitokį, svetimšalį. Taip yra visur, ne tik Lietuvoj. Todėl mes, eiliniai žmonės, nesiduokim visiškai mulkinami ir skirkim pelus nuo grūdų, ieškokim PRIEŽASČIŲ ir matykim, kodėl tokios PASEKMĖS.
Linkiu visiems romių Didžiosios savaitės paskutinių dienų ir džiugių šventų Velykų - kur Jūs šiomis dienomis bebūtumėt.