Vasario 28-oji

Saulėtų dienų vasarį šiemet buvo labai mažai. O sniego ir šalčio – užtektinai. Užgavėnių dieną sniego Dzūkijoje jau buvo ne mažiau kaip 40 centimetrų. Bet kambary naujus lapelius pradėjo skleisti mažas, tik praėjusią vasarą žaliu auginiu padaugintas oleandras. Kadaise oleandrai buvo iškilmingi senųjų dvarų krūmai, gražiai žydintys. Ir štai atgijo maža oleandro šakelė kaip tik per Užgavėnes. Tai, be abejo, yra artėjančio pavasario ženklas.

 Vieversio diena (vasario 24) – taip pat be saulės. Ir be vieversio. Bet Marcinkonių medžiotojai porino, kad iš žiemos miego jau atsibudo usūriniai šunys. Atšilo iš tiesų staiga, per kelias dienas dulksna ir rūkas sugraužė pusę sniego strorymės... Ir štai paskutinę kalendorinės žiemos dieną pasirodo saulė. Smarkiai tirpsta visi apsunkę vėpūtiniai, prapuola viskas, kas prieš savaitę buvo parašyta ant sniego. Visokių būta tų raštų – ir jerubės, ir meletos, ir alksninukai, ir dagiliai, ir karklažvirbliai – visi palieka savo ženklus. Stirnų kanopėlės jau sminga iki žemės, o kiaunė ir voverė dar šokčioja sniego paviršiumi. O štai ir žmonių vardai, užrašyti prie mano naujosios, tik pernai atsiradusios „eolinės” smėlio kopos: „Gabija – Andrius”. Tik du žodžiai, ir aišku, kad atsirado jie čia nieko rimto negalvojant, o aš jau žinau, jog buvo atvažiavęs iš Kauno liškiaviškis Andrius. Gerai, kad neišlėkė į Norvegiją, kaip žadėjo. Kokia lėtai keliaujanti žinia, bet tikra ir svarbi. Štai ir pušies šakelė, su kuria Andrius rašė tuos vardus, pamesta ant sniego. O jo draugė Gabija tuo metu stovėjo šalia. Pėdsakai rodo, kad buvo būtent šitaip. Nei telefono, nei interneto, nei laiško nereikia. Ir žinia nė kiek nepavėluota.

Šviesi diena pailgina ir vakarą. Ir nejučia surandu žalsvą, apiblukusį segtuvą, kur slepiasi Prano Mikalausko-Antalkio legenda „Sidabražolių akėčios”. Sunkokai skaitomas tekstas, gal koks penktas rašomosios mašinėlės kalkinis atspaudas, bet kokia poetiška, kokia graži legenda. Gal prieš trisdešimt metų atvežė man šią legendinę poemą mano jaunystės draugas Rimutis Puodžiukaitis, ir dabar aš jau jį tikrai galiu vadinti dvidešimtojo amžiaus knygnešiu. Nežinau, ar šis Prano Mikalausko-Antalkio kūrinys buvo kur nors išspausdintas, niekada neieškosiu jo jokiame internete, nes brangiausias ir yra šis rankraštis žalsvame segtuve. Todėl, kad ir knygnešys Rimutis Puodžiukaitis jau senokai išėjo į Anapilį... Galiu dabar prisiminti ir visai neseną šios gilios žiemos atsitikimą: žurnalistas Feliksas Žemulis atvežė Eglės Jačkonytės (Eglės iš Paparčių) rankraštį „Kiek pakelia sparnai” – labai nuoširdų dienoraštį. Palydėjau kolegą Feliksą naktį iki vieškelio slaptu taku pro pušynėlį, kur mažiau sniego, išleidau jį lyg tikrą knygnešį. Ir galiu ramiai skaityti Eglės iš Paparčių dienoraštį, žinodamas, kiek daug dabar yra mirgančios informacijos, kuri manęs visiškai neliečia. Man nereikalinga greita žinia.

Kovo 3-ioji

Žinia apie Juozo Apučio mirtį atėjo pavėluotai. Skaudi žinia. Rodos, nulūžo beržas, prie kurio kas pavasarį vis galėdavom atsigerti sulos.

... Prieš septynerius metus, vasarą, liepos 16-ąją, kartu su Algimantu Černiausku Zervynų kapinėse girdėjome moters verkavimą, ilgą, graudų ir monotonišką. O paskui pamatėme, kad tas kapelis nėra naujas. Gal verkautoja buvo iš toli atvažiavusi? O gal atėjo toks ilgesys būtent dabar, po daugelio metų?.. Gal ir zervyniškio Juozo Apučio novelių knyga „Gegužė ant nulūžusio beržo”, išleista prieš ketvirtį amžiaus, tiktai dabar parodo savo tikrą liūdesį? Juozas Aputis tada sakė, kad bandymas ką nors sukurti kyla iš ilgėjimosi: o kas ten už Balčios, už Raseinių, už Vilniaus, už Nemuno ties Gardinu?.. Praėjo gal dvidešimt metų, ir jo herojai (romane „Smėlynuose negalima sustoti”) klajoja po tą Gudijos kraštą ir stebisi, kaip viskas čia primena senąją Lietuvą. O „Skruzdėlynas Prūsijoje”? Ten taip pat ilgėjimasis, bet kartu ir aiškus matymas, kokią nykumą į turtingą kraštą atnešė užeiviai. Politinė cenzūra anais sovietiniais metais neleido tos apysakos spausdinti. Beveik dvidešimt metų Juozo Apučio kūrinys gulėjo stalčiuje. Cenzoriai tada matė tą skaudų autoriaus ilgesį.

Į Zervynas Juozas Aputis atėjo prieš trisdešimt penkerius metus, kai mūsų miškus godojo Algirdas Matulionis. Visoje Lietuvoje dar ir dabar galima išgirsti, kaip senieji miškininkai giria šį neordinarinį ministrą. Gyrė jį ir Juozas Aputis, nes būtent Algirdas Matululionis padėjo jam tada nusipirkti menką namelį Zervynose, prie pat Ūlos. Puikiai atjaujino begriūvančią dzūkišką pirkią rašytojas, nes labai mėgo medžio darbus. Ir mažą dirbtuvėlę savo kieme turėjo. Ten jį dažniausiai ir rasdavome betriūsiantį. Neaišku būdavo, kada jis rašo. Atrodė, jog labiausiai Juozui Apučiui rūpi suremontuoti seną spintą, komodą ar stalą. Suremontuoti taip, kad daiktas būtų tvirtas, bet neprarastų savo senatvės grožio. Ir tai taip pat buvo ilgėjimasis? Senovinio medžio, senovinės lentos, senovinio stalo ilgėjimasis? Rašytojas pastaraisiais metais labai jaudinosi dėl to, kad jaunimas nebesupranta paprasčiausių kaimo gyvenimo realijų, todėl sunku darosi kalbėtis su jais apie literatūrą. Parašyta, pavyzdžiui, kad koks nors senovinis Vinculis obliuoja senovinę lentą, ir dvyliktokams reikia ilgai aiškinti, kas gi yra ta senovinė lenta. Čia, Dzūkijoje, aiškino Juozas Aputis, pasidariau aršesnis, čia nebeišeina lėtai šnekėti. Kaip gali būti tykus, kai dzūkai pradėjo taip baisiai kirsti savo miškus? Bet kaip atsigaudavo rašytojo širdis, kai regėdavo Zervynose kaimo moteris, einančias giedot mojavų giesmių. Apie tai jis yra sakęs ne vieną kartą: matai, kad jos suvargusios, bet vis tiek labai gražu, labai jaudina.

 ... Nutolsta žmogus, o jo užrašyti žodžiai išlieka. Nedingsta ir ilgesys, ir tas sugebėjimas kaimo kasdienybėje pamatyti grožį. Gali būti, kad ir po daugelio metų pasikartos kur nors, gal Antakalnio kapinėse, tas dzūkiškas verkavimas, aną vasaros dieną išgirstas Zervynose.

Kovo 10-oji

Ir archeologo Vykinto Vaitkevičiaus nauja knyga apie 2007 metų ekspediciją Neries upe atsirado ant mano stalo labai netikėtai ir pavėluotai. Kultūrologas Mindaugas Černiauskas, fotografavęs šios ekspedicijos atradimus, rašo, kad prieš dvylika metų mes kartu tyrinėjome mažą Krūčiaus upelį prie Liškiavos, tada jis kūrė diplominį darbą Jaunųjų geografų mokyklos vadovui Rimantui Krupickui. Nejaugi jau praėjo dvylika metų, klausiu aš Mindaugo Černiausko. Netikėtai, tiesiog staiga paliko šį pasaulį nepaprastai šviesus žmogus, puikus geografas ir pedagogas Rimantas Krupickas, ir štai jo mokinys dovanoja man knygą apie Nerį, kuri vėlgi primena daug svarbių praeities įvykių. Bet svarbiausia dabar atrodo ši Konstantino Tiškevičiaus (prieš 150 metų keliavusio Nerimi) mintis: tikroji poezija vaikšto apsigobusi paprasta valstietiška rudine. O didžiausias džiaugsmas šitoje kelionėje jam buvęs klausytis paprastos sodiečio dainos vėlų vakarą Neries pakrantėje...

Kovo 16-oji

Knygnešio diena. O naktį prikrito daug balto sniego. Vėl reikia atsikasti takus lyg žiemą. Bet pasirodo saulė ir pasigirsta geltonosios startos giesmė. Tupi paukštelis seno kaštono viršūnėje ir sveikina saulę. Taip ir susitinka žiema su pavasariu. Ir būtent kovo šešioliktąją, Knygnešio dieną. Startos giesmės melodija paprasta, bet maloni ir viltinga: dar praeis kelios permainingos dienos ir naktis nusileis dienai. Pats ryškiausias atskubančio pavasario ženklas ir yra toji šviesa. Ne srūvantys vandenys, ne žiedai, o pailgėjusios dienos šviesa. Kai tik diena užtrunka mūsų padangėje ilgiau nei dvylika valandų – prasideda šviesos pavasaris.