Šiuo metu Vilniuje vyksta gan daug įdomių parodų: ŠMC tiesiog sklidinas lietuvių autorių, nederėtų praleisti Jono Meno vizualiųjų menų centre veikiančios K. Šapokos kuruotos parodos „Laisvalaikis, sportas, kultūra“, „Vartuose“ aukciono laukia darbai „Iš menininkų dirbtuvių“. Todėl šią savaitę daugiau dėmesio skyriau „pakraščiams“ – galerijoms, į kurias retai užsuka menotyrininkai, kuriose rengiamos parodos lieka nutylimos kultūrinėje spaudoje.

Užėjus į galeriją „Znad Willi“ iškarto tampa aišku: tai – lenkų galerija. Ant lango – užrašai apie parodą lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis. Viduje groja lenkiškas radijas. Esu itin geros nuomonės apie Lenkijos kultūros lygį. Nežinau, ar kada nors įvyks taip, kad Lietuvoje nelauktai užkluptas kunigas nuosekliai ir profesionaliai, su meile papasakos apie savo bažnyčią ir joje esančius meno kūrinius. Mano patirtis visose aplankytose Lenkijos bažnyčiose buvo būtent tokia. Taip pat čia leidžiami kokybiški, rimti meno žurnalai, daug profesionalios kultūrinės literatūros, rengiami didžiuliai renginiai (kad ir šiuo metu Varšuvoje vykstanti iš Vienos modernaus meno muziejaus atkeliavusi paroda „Gender Check“, skirta lytiškumo Rytų Europos mene temai nuo 1960-ųjų iki šių dienų). Ar visiškai utopiška yra svajonė, kad bent dalelę aktualios, šiuolaikinės Lenkijos dailės galima būtų pamatyti Vilniuje įsikūrusioje lenkų galerijoje? Deja, deja. Galerijoje „Znad Willi“ rodomi dažniausiai Lietuvoje gyvenančių menininkų kūriniai. Šią savaitę čia radau Jolantos Snežko parodą „Nuspėjamai nenuspėjamos moterys“.

Jolanta Snežko – tapytoja, dalyvaujanti pleneruose, rengianti parodas. Šiandien ji pristato moteriškų portretų rinkinį. Kiekvieną portretą lydi tekstas su moterišku vardu bei vardo ar jo turėtojos apibūdinimas. Pavyzdžiui: „Monika. (Graikų – monos, viena, vieniša). Graži, glamurinė, ekstravagantiškai tingi. Ji turtinga, kaip rudens derlius, ji spalvinga, kaip rudens peizažas, ji pasitikinti savimi, nes ji – VIENINTELĖ.” (kalba netaisyta).

Lokalių spalvų, aiškių kontūrų portretai reklamiškai dekoratyvūs. Moterys atitinka visus stereotipinius reikalavimus gražiai moteriai: dailios putlios lūpos, didelės akys, lygutėlė oda, nepastebima nosytė. Jokio charakterio. Vienoda išraiška. Žvelgiant paviršutiniškai – tiesiog nuobodu. Žvelgiant jautriau – labai apmaudu, kai moteris (menininkė) perša požiūrį į moterį kaip į gražų daikčiuką, lyg būtų negana populiariųjų kanalų.

Dar labiau nustebau perskaičiusi, kad šiuose darbuose „nesunku surasti secesijos aidą su Klimto nuotaikos atspindžiu – su jo paauksavimu, kas pakelia paveikslus į aukštesnį lygmenį, įtvirtina eleganciją ir lengvą, neįkyrų dekoratyvumą.“ (Romuald Mieczkowski). Belieka užjausti Klimtą (girdėjau, pastarasis tapo visuotinu dekupažo mėgėjų sektinu pavyzdžiu) ir užtikrinti, jog jokie paauksavimai niekada neiškėlė ir neiškels kūrinio į jokį lygmenį, jei pastarasis tėra tik dailus tuščias paveiksliukas. Panašu, kad menininkei daug geriau sekėsi tapant kiek abstrakčius gamtos vaizdus ar peizažus. Žmogaus veidas – labai sudėtinga tema, o charakteris – juo labiau.

Užupio „Galerą“ žino visi. Neretai vartant jaunų menininkų kūrybines biografijas atrandi, jog pirmosios parodos vyko būtent čia. Tačiau sunku deramai vertinti parodas ir dėl specifinės „užupiškos“ aplinkos, kuri dalinai reiškia ir savotišką aplaidumą: nesutvarkytas apšvietimas, chaotiškos ekspozicijos, informacijos trūkumas.

Bet viduje kvepia dūmais, už lango šniokščia Vilnelė, ir niekas nesiekia būti elitu ar elitiniu – tai atperka daug ką.

Keista ir šiuo metu čia eksponuojama paroda. Menininkės Sinice Avishervan parodoje „Atvykėlės pasakojimai“ – fotografijos ir autorės tekstai, trumpos esė lietuviškais motyvais, kartu su nuotraukomis kabančios ant galerijos sienų. Nuotraukos – iš kasdienybės. Turgūs, gatvės, žmonės, architektūra. Formatas nedidelis, galerijos salė slypi patamsiuose, tad sunku ką pasakyti apie kokybę. Galima padaryti išvadą, kad autorei Lietuva pasirodė įvairiapusė ir marga.

Nejaukiausioje Gedimino prospekto dalyje – už Lukiškių aikštės, Seimo link, įsikūrusi „Prospekto“ fotografijos galerija kartais surengia įdomių parodų. Šiuo metu čia rodoma Gariko Avanesiano fotografijų paroda „Armėnai“. Iš savo šalies į Prahą emigravęs fotografas šiuo metu keliones į Armėniją vadina „kelionėmis į fotografijos rojų“. Fotografijose – armėnai. Moterys ir vyrai, vaikai ir senukai. Dažnai jie fotografuojami gyvenamosios aplinkos kontekste – kas ant arklio, kas prie griuvėsių, kas darbe ar namų interjere. Veidai – gyvi ir paveikūs, išraiškingi.

Galbūt kiek jaučiamas „turistinis“ žvilgsnis, atsiradęs greičiausiai dėl autoriaus noro papasakoti apie tą, kiek kitokį gyvenimą ir žmones, priversti pamilti ar tiesiog palikti įspūdį. Tačiau įdomu – egzotika traukia visada. Šioji dar „paskaninta“ profesionalo žvilgsniu ir dėmesingumu.

Jolanta Snežko, „Nuspėjamai nenuspėjamos moterys“, galerija „Znad Willi“, Išganytojo g. 2/4, iki kovo 26 d.

Sinice Avishervan, „Atvykėlės pasakojimai“, Užupio galerija „Galera“, Užupio g. 2, iki kovo 31 d.

Garik Avanesian, „Armėnai“, „Prospekto“ galerija, Gedimino pr. 43, iki kovo 30 d.