Penktadienio rytą popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa Šventajam Tėvui ir jo bendradarbiams sakė trečią ir jau paskutinį šių metų Gavėnios pamokslą. Šiemetinių Gavėnios pamokslų bendra tema – Naujosios Sandoros kunigystė. Pirmame pamoksle kalbėjęs apie krikščioniškos kunigystės kilmę, antrame aptaręs kunigystės ir Eucharistijos sakramentų sąsajas ir jų aktualizavimą Kristaus vardu veikiančio kunigo savastyje, šį kartą tėvas Cantalamessa kalbėjo apie kunigus slegiančius dabartinio meto sunkumus.

Apie vidinę krizę, kurią šiandien jaučia daugelis kunigų ir ganytojų, rašė jau pranašas Jeremijas, kuris, beje, buvo ne tik pranašas, bet ir kunigas: „Prisiekiu tau, Viešpatie, dėl jų labo tau tarnavau, užtariau prieš tave priešą, pavojaus ir nelaimės ištiktą. [...] Neleisk man pražūti, atmink, jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus! [...] Kodėl mano skausmui nėra galo, o manoji žaizda tokia pikta, jog negyja? Ai, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis, – vandenys, kuriais negali pasitikėti! (Jer 15,11-18).

Arba kitoje vietoje, kur nusivylimas, atrodo, yra dar gilesnis, pranašas sako: „Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, – aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane, – tu nugalėjai. Nuolat esu traukiamas per dantį, – kiekvienas šaiposi iš manęs. [...] Viešpaties žodis man atnešė nuolatinius užgauliojimus ir pajuoką“ (Jer 20,7-9).

Ką Dievas atsako krizės ištiktam pranašui ir kunigui? Jis nesako, „vargšeli, koks tu nelaimingas!“ Dievas pranašo lūpomis sako: „Jei atsigręši, atnaujinsiu tave, vėl būsi mano tarnas“ (Jer 15,19). Kitaip tariant, Dievas reikalauja atsivertimo.

Manau, - kalbėjo popiežiaus namų pamokslininkas, - kad ir Šventasis Tėvas nusprendė skelbti Kunigų metus dėl to, kad nuolat reikalingas Bažnyčios vidinis atsinaujinimas visada turi prasidėti nuo kunigų atsinaujinimo.

„Ištikimybė!“ Šis žodis skamba Šventojo Tėvo pasiūlytoje Kunigų metų temoje: „Kristaus ištikimybė ir kunigo ištikimybė“. Žodis „ištikimybė“ visų pirma reiškia pastovumą ir ištvermę, o taip pat lojalumą, korektiškumą ir viską kas yra priešinga melui, apgaulei ir išdavystei.

Pasak popiežiaus namų pamokslininko dabartinių sunkumų priežastis yra ne tik pastaruoju metu spaudoje pagarsinami baisūs kai kurių kunigų neištikimybės faktai, bet taip pat, o galbūt visų pirma, dalies kunigų „vėsumas“ ir „drungnumas“, apaštališkojo uolumo stoka ir inercija. Tą patį sakė ir šventasis Arso klebonas įspėdamas prieš dvasinio sąstingio pavojų.

Šiuo metu Bažnyčioje yra daug tokių atvejų, kur bendruomeninis gyvenimas vyksta tik pasauliečių uolumo dėka, kur kunigai nieko nedaro, o kartais tik trukdo ir įtariai žiūri į kiekvieną naują iniciatyvą. Nors ir nieko neveikia, jie reikalauja pripažinimo, dedasi esą tikėjimo dalykų šeimininkai ir parapijos savininkai, - kalbėjo tėvas Cantalamessa ir priminė pranašo Ezekielio įspėjimą: „Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? Jūs valgote taukus, rengiatės vilna ir skerdžiate peniukšlius, bet avių nešeriate. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu (Ez 34,2-4).

“Štai stoviu prie durų ir beldžiu“ (Apd 3,20), - sako mums Kristus. Tačiau jis beldžiasi ne iš išorės, bet iš vidaus. Jis nori ne ateiti į mūsų širdį, bet iš jos išeiti. Tuo lobiu, kuriuo mes patys buvo apdovanoti, turime dalintis su kitais žmonėmis.

Grįžkime prie Jeremijo raudų, - kalbėjo pamokslininkas. Jei jas prisitaikysime sau, jei bandysime suprasti kaip skirtas mums, dabartinių sunkumų slegiamiems Katalikų Bažnyčios kunigams, jose atpažinsime ir nepaprastą paguodą bei padrąsinimą. Atsivertusiam savo pranašui Dievas sako: „Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas be vertės, vėl būsi tarsi mano lūpos [...] Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru“ (Jer 15,19-20). Pastarieji žodžiai apie vario mūrą, skirti Jums, Šventasis Tėve, - pridūrė pamokslininkas kreipdamasis į popiežių.

Šiandien labiausiai reikia vilties. Kristus labiau už mus kenčia dėl savo kunigų ir Bažnyčios pažeminimo. Ir jei jis leidžia, kad tai atsitiktų, vadinasi, jis žino, kad apsivaliusi Bažnyčia dar skaisčiau spindės. Tad galime perkeisti pradžioje girdėtus Jeremijo protesto žodžius ir sakyti: „Ačiū tau, Viešpatie, kad mus suvedžiojai; ačiū, kad mes leidomės suvedžiojami. Ačiū tau, Viešpatie, kad leidi mums „saugoti tavo kiemus“ (Zach 3,7) ir būti tavo lūpomis. Ačiū už mūsų kunigystę!