Žinote, koks gydymo būdas vienas seniausių ir labiausiai apipintas gandais bei įvairiausiomis istorijomis? Apie ką verta pradėti kalbą, jei norite, kad pokalbis vakarėlio metu įsisiūbuotų ir sukeltų visuotinį susidomėjimą? Tai – hipnozė. Neabejoju, jog esate girdėję sunkiai įtikimų pasakojimų apie stebuklingą išgijimą panaudojus hipnozinę įtaigą ar, kas daug dažniau, apie kraupų valios pajungimą kito žmogaus įtakai. Pabandysiu atskirti grūdus nuo pelų, tai yra tiesą nuo prasimanymų.

Kelionę pradėkime trumpam nusikeldami į senovės Graikijos dievų panteoną. Iš dievo Chaoso kilo daugelis dievų: Gaja – motina žemė, Erotas – meilės ir troškimo dievas, Chronas – laiko valdytojas, Niktė (Nikstė) – nakties deivė. Iš Niktės gimė kiti dievai, tarp jų dvyniai: Hipnas – miego ir Tanatas – mirties personifikacijos. Hipno rūmai buvę oloje po žeme, kur tekėjusi užmaršties upė Leta, o saulės šviesa niekuomet nepatekdavusi. Šie mitiniai pasakojimai rodo, jog žmonių susidomėjimas gyvenimo ir mirties, būdravimo ir sapnų, suvokto ir nepažinaus pasaulio paslaptimis yra būdingas visai žmonijai. Žinoma, kad įtaigą ir savitaigą gydymo tikslais naudojo senovės šumerai, egiptiečiai, indai.

Kaip hipnozė suprantama ir taikoma mūsų dienomis, kalbėjomės su gydytoju psichoterapeutu, Lietuvos hipnozės asociacijos prezidentu Liudviku Lazausku. Psichoterapeutą kalbino ir šį tekstą parengė psichologė Aistė Garškaitė.

Susipažinkite: hipnozė

„Vieno hipnozės apibrėžimo nėra ir, ko gero, kaip ir kituose moksluose, susijusiuose su žmogaus psichologija, negali būti, – sako L. Lazauskas. – Tai yra tarsi priemonė nepageidaujamiems simptomams sušvelninti ar pakeisti kitais, efektyvesniais.“ Hipnoterapija yra paremta hipnoze, kuri, kaip papildomas gydymas, gali būti taikoma labai plačiai: esant širdies kraujotakos sistemų sutrikimams, bronchinei astmai, naktiniam vaikų šlapinimuisi, valgymo sutrikimams, mikčiojimui, nemigai, nerimui, baimėms, seksualinio pobūdžio problemoms. Psichoterapija yra skirta vidiniams pokyčiams, liečiantiems visą asmenybę, o hipnoterapija naudojama veikiau atskiram sunkumui pašalinti. Gydytojas psichoterapeutas atkreipia dėmesį, jog gydymas vyksta ne veikiant pačiai hipnozei, o žmogui esant hipnozėje. Kaip tai reikėtų suprasti? Pirmiausia pažiūrėkime, kas gi vyksta hipnozės seanso metu. Klientas sėdi krėsle, kūno padėtis patogi, padedanti atsipalaiduoti. Klausant hipnotizuotojo (hipnozės operatoriaus) nurodymų, dėmesys sutelkiamas į kūno pojūčius, mintis, kylančius jausmus, vaizdinius. Taip savaime pereinama į hipnozinį transą. Tuomet yra atliekama sugestija (įtaiga) – tai trumpi, aiškūs, pozityvūs sakiniai, parenkami pagal kliento problematiką. Pateiksime bendrą ir visiems tinkamą įtaigos pavyzdį, kurį kiekvienas gali naudoti kasdieniame gyvenime. Tai garsioji Emilio Couè formulė: „Kiekvieną dieną visais atžvilgiais man darosi vis geriau ir geriau.“ Pakartojus keletą kartų klientas palaipsniui grąžinamas į įprastą būdravimo būseną. Vienas užsiėmimas trunka 45 minučių, o kai kuriais atvejais 1,5 val. Tokių susitikimų skaičių apibrėžia kliento problema, dėl kurios jis kreipėsi į specialistą.

Transas... kasdienybė

Transas – savotiška sąmonės būsena tarp būdravimo ir miego – kiekvienam iš mūsų yra gerai pažįstamas. Nesame įpratę nuolat save stebėti, todėl neatkreipiame dėmesio, kaip keletą ar net keliolika kartų per dieną žvilgsnis staiga susitelkia į vieną tašką, tarsi užsisvajojame, nutolstame mintimis, leidžiame vaizduotei laisvai klajoti. Transas yra būsena, o taip pat ir būdas, padedantis pasiekti pasąmonę. S. Freudas „karališkuoju keliu į pasąmonę“ laikė sapnus, tačiau ir naudodami hipnozę galime pasiekti kai kuriuos pasąmonės klodus, kurie nori būti suprasti. Gydytojas L. Lazauskas juokauja, kad negalėtume išskirti atskiro organo ar kokios nors smegenų dalies, kurią galėtume vadinti pasąmone – tai veikiau talpykla, kurioje sukaupta visa mūsų gyvybei palaikyti būtina informacija. Kaip pavyzdį pateikia fiziologines ir biochemines reakcijas, nuolat vykstančias kiekvieno iš mūsų organizme. Mes sąmoningai nuolat nesekame savo kvėpavimo, nereguliuojame širdies susitraukimo dažnių, nesirūpiname, kaip vyksta virškinimo procesas, ir net nesivarginame regos nervais siųsti informacijos smegenims apie šiuo metu skaitomą straipsnį. Kai kurie mūsų įgūdžiai priklausomai nuo dažniausiai atliekamo darbo yra „įaugę į kraują“, tapę automatizmu, kitaip – perkelti iš sąmonės į pasąmonę. Tokia transo būsena leidžia užsiimti kasdiene veikla ir ilsėtis tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, įgudusiems vairuotojams pažįstamas jausmas, kai kartais vos įsėdus į automobilį kelios valandos kelionėje prabėga labai greitai, o jau pasiekei savo kelionės tikslą. Arba žiūrint įdomų filmą, atrodo, kambarys, žmonės – visa, kas tik yra šalia, pranyksta, dėmesys susitelkia į ekraną – taip savaime persikeliama į pakitusią sąmonės būseną. Skaitydami įdomią knygą, užsiimdami mėgstama veikla, o ypač žaisdami, kartais taip įsitraukiame, kad net nenutuokiame, kas tuo metu vyksta „tikrame pasaulyje“.

Istoriniai netikėtumai

Populiarus ir ne visai teisingas įsivaizdavimas, jog hipnoterapijos seanso metu klientas yra pasyvus, netenka valios, nesuvokia aplinkos, aklai vykdo nurodymus. Tokį įspūdį suformavo per įvairius masinius renginius rodomi hipnozės seansai. „Svarbu atskirti gydymą nuo spektaklio“, – pabrėžia kalbintas psichoterapeutas L. Lazauskas. Tačiau istorijoje tokių gana komiškų pavyzdžių yra ne vienas. Medicinos istorijos vadovėlyje aptikau aprašytą 1924 metais Leipcige gydytojo P. Flechsigo demonstruotą išgydymą, kurį šiais laikais, ko gero, galėtume vadinti šarlataniškumu. Pacientė, varginama asmenybės sutrikimo, buvo įsitikinusi, jog jos sėdmenys yra stikliniai, ir bijodama, kad jie nesudužtų, visiškai nesėdėjo ir negulėjo ant nugaros. Gydytojas pažadėjo jos problemą išspręsti chirurginiu būdu. Dalyvaujant gausiam asistentų ir medicinos studentų būriui, „operacija“ prasideda. Ligonė paruošiama, paguldoma ant operacinio stalo, jai uždedama eteriu sudrėkinta kaukė ir... profesorius atlieka numatytą įtaigą. Davus leidimą ligonė pakyla, ramiai atsisėda ant jai pasiūlytos kėdės ir pareiškia, kad jaučiasi visiškai pasveikusi. Situacija, tikiuosi, jums pasirodė gana komiška? Tačiau norėtųsi, jog ir žmonėms, skubantiems į masinius renginius, kur demonstruojamas hipnozės poveikis, ir tariamo gydymo seansus, nepristigtų proto blaivumo.

Svarbu paminėti, kad Lietuvoje hipnozę gydymo tikslais gali naudoti tik specialius mokymus baigę bei aukštąjį universitetinį medicininį arba psichologinį išsilavinimą turintys specialistai. Kai kuriose šalyse hipnoterapiją gali taikyti ir teologai.

Hipnoterapijos kryptys

Galima išskirti dvi pagrindines hipnoterapijos kryptis: klasikinę ir eriksoninę. Kuo jos skiriasi? Klasikinėje hipnoterapijoje griežčiau laikomasi procedūros: įvedimas į hipnozę, terapinė įtaiga, išvedimas. Taip pat labiau pabrėžiamas hipnotizuotojo autoritetas, įtaiga gali būti atliekama tikslingai didinant vidinę įtampą, klientas yra pasyvus, nekalba. Kaip jaučiasi, jis parodo sutartiniu ženklu, pajudindamas rankos pirštelį arba sumirksėdamas.

Iš šalies stebėdami vadinamosios eriksoninės hipnoterapijos seansą, galime pamanyti, jog du žmonės ramiai sau šnekučiuojasi. Klientas yra atsimerkęs, prasmingai atsakinėja į klausimus. „Švelnios“, nedirektyvios hipnoterapijos šalininkas ir didysis praktikas amerikietis Miltonas Ericsonas (1901–1980) ne tik davė pradžią naujai krypčiai, bet ir prisidėjo prie naujos bangos psichoterapijoje atsiradimo (pozityvioji psichoterapija ir neurolingvistinis programavimas). Manau, M. Ericsono biografija tikrai verta dėmesio. Dar vaikystėje, persirgęs poliomielitu, tapo neįgalus ir liko dalinai paralyžiuotas, tačiau savitaiga padėjo panaudoti organizmo rezervus. Jis mėgdavo kartoti, jog kiekvienas klientas žino savo problemos sprendimo būdą netgi tuo atveju, jei jam atrodo, kad jis nežino. Tikrai drąsos įkvepiantis teiginys!

Didžiosios baimės

Nėra paslaptis, kad hipnozė ir jos taikymo galimybės apipintos įvairiomis legendomis. Dar 1929 m. savo atsiminimuose „Knygoje apie San Mikelę“ švedų gydytojas Axelis Munthe bando griauti įvairius klaidingus įsitikinimus: „Nė karto nesu matęs, kad užhipnotizuotas žmogus būtų padaręs tai, ko jokiu būdu nedarytų normalios būklės. Aš tvirtinu, kad jeigu koks niekšas gilioje hipnozėje įteigs moteriai jam atsiduoti ir ji paklus tai įtaigai, išvada gali būti tik viena: ji būtų jam nusileidusi ir be jokios hipnozės. Aklo paklusnumo čia nėra. Užhipnotizuotas žmogus visą laiką puikiai supranta, kas dedasi, ką jis nori daryti ir ko nenori. Kamilė, garsioji Nansi profesoriaus Lježua somnambulė, likdavo rami ir abejinga, kai jai suvarydavo į ranką visą smeigtuką ar padėdavo ant delno degančią žariją, bet vos tik profesorius prisiliesdavo prie jos rūbų, lyg norėdamas išrengti, ji parausdavo ir tuoj pat nubusdavo. Tvirtinimas, kad žmogų galima užhipnotizuoti iš tolo ir prieš jo norą, – gryniausia nesąmonė.“

Pažinti save

Hipnozė sudaro sąlygas patekti į savo vidinio pasaulio gelmes, tyrinėti jas, padaryti įžvalgų, kurios padeda kasdieniame gyvenime. Taip pat lengviau atstatyti organizmo rezervus, nes transo metu ne tik sumažėja kraujospūdis, sulėtėja kvėpavimas, atsipalaiduoja raumenys, bet ir išsiskiria augimo hormonai, padedantys atsinaujinti ląstelėms. Patys galime ugdyti savo hipnotabilumą – sugebėjimą įeiti į hipnozės būseną. Kai kurie žmonės mėgsta pabrėžtinai sakyti, jog jie nepasiduoda hipnozei ar jų ji neveikianti, tačiau neginčytina tiesa, kad visiems žmonėms būtinas miegas, o poilsio poreikis yra įgimtas, todėl manoma, jog hipnotabilumas yra įgimta savybė, o ne išskirtinis sugebėjimas. Ne visi esame vienodai gabūs dailei, muzikai ar sportui, taip pat įtaigumas bei sugebėjimas pereiti į transo būseną nėra vienodi. Tačiau juos galima lavinti:

  • Atkreipkite dėmesį į savo kūno pojūčius, jausmus, mintis. Keletą kartų per dieną stabtelėkite, atsitraukite nuo darbo ir užduokite sau klausimą: kaip aš dabar jaučiuosi?
  • Skirkite laiko relaksacijai. Atsisėskite ar atsigulkite patogiai, galite įjungti ramią muziką. Svarbu, kad tuo metu, kurį numatėte skirti poilsiui, jūsų niekas netrukdytų. Patogiai įsitaisę, ramiai stebėkite savo kūno pojūčius mintyse kartodami: „Su kiekvienu įkvėpimu vis labiau atsipalaiduoju, su kiekvienu iškvėpimu nurimstu.“ Tekstą galite pasirinkti jums priimtiniausią, tik svarbu, kad jis būtų pozityvus ir skatintų atsipalaiduoti. Jei mintys nukryps kur nors kitur, nieko tokio, grįžkite prie kvėpavimo ir pojūčių stebėjimo ir atminkite, kad kiekvieną kitą kartą jums pavyks vis geriau atsipalaiduoti ir pailsėti. Baigę pratimą, gerai pasirąžykite ar atlikite keletą tempimo pratimų.
  • Kuo dažniau sutelkite dėmesį į tai, ką šiuo metu darote, visiškai pasinerkite, susitapatinkite su atliekama veikla ar stebimu objektu. Jei einate – eikite, jei sėdite – sėdėkite, kai valgote – valgykite. Tokia paprasta, bet reikalaujanti nuolatinių pastangų ir atidumo praktika leis aktyviau dalyvauti savo paties gyvenime.

 

Populiarios netiesos apie hipnozę ir hipnotizuotojus

 

Patikrintos tiesos

 

Hipnozė – tai sąmonės, valios laisvės ir savęs kontrolės praradimas.

 

Žmogus visada išsaugo poelgių pasirinkimo laisvę.

Tik žemo intelekto ar psichiškai nestabilūs žmonės lengviau pasiduoda hipnozinei įtaigai.

Aukštesnio intelekto ir išsilavinę žmonės lengviau įeina į hipnozės būseną.

Asmeninių paslapčių atskleidimas, įsitikinimas, kad  hipnotizuotojas išklaus tai, ko žmogus nenori sakyti. Patiklus ir naivus žmogus yra linkęs atsiverti, išsipasakoti, ypač jei kitas sukėlė jam pasitikėjimo jausmą.

 

Nereikia painioti hipnotabilumo – žmogaus sugebėjimo įeiti į transo būseną ir patiklumo.

Iš hipnozinio transo galima „negrįžti“.

Žmonės užmiega ir nubunda – tai natūralūs cirkadiniai (vykstantys ratu) būdravimo ir poilsio kaitos ritmai, kurie vyksta keičiantis smegenų pusrutulių veiklos aktyvumui.

Hipnotizuotojas yra stipri, dominuojanti asmenybė.

Specialisto asmenybės tipas neturi didesnės reikšmės jo profesiniams įgūdžiams.

Vyrai geresni hipnotizuotojai.

Moterys tokios pat geros hipnotizuotojos, kaip ir vyrai.

Plačiau apie naują žurnalo "Aš ir psichologiją" numerį.