Po antrojo balsavimo dėl Seimo vicepirmininko paskyrimo mažai kas abejoja, kad valdančioji koalicija nebeturi daugumos. Net iš TS-LKD frakcijos seniūno niūraus veido matyti, kad jie patys nebetiki tuo, ką mėgina įteigti visuomenei. Natūraliai darosi įdomu, o kas toliau? Čia verta pamąstyti, kokie galimi politinio pasjanso variantai Seime ir kuris iš jų labiausiai tikėtinas pagal nūdienos aplinkybes.

l variantas. Valdantieji ieškos naujų rėmėjų iš kitų frakcijų ar nepriklausančiųjų jokioms frakcijoms. Variantas įdomus, bet labai abejotinas dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – valdančiųjų teiginys, kad jie kviečia prisijungti prie jų tik tuos, kurie pritaria dabartinės Vyriausybės programai. Krikščionių ir darbo partijos jau atsisakė tokios sąjungos su valdančiaisiais sakydamos, kad jiems svarbiau jų pačių programinės nuostatos, o ne vietoje jų siūlomi postai. Nemanau, kad tvarkiečiai ar socialdemokratai susivilios perspektyva iškeisti savo principines programines nuostatas į ministrų ar kitus postus. Tuos postus dar reikėtų atimti iš TS-LKD partnerių, o tai jų niekaip nepradžiugintų. Dar lieka jau pusiau nupirkti trys valstiečiai ir keli neprisijungusieji. Visus juos pridėjus prie dabartinių 66 koalicijos balsų gal įr gautume 71-72 balsų daugumą, bet tai būtų nestabili dauguma, su kuria kalnų nenuversi. Taigi šis variantas įmanomas, bet jis tik pailgintų valdančios daugumos konvulsijas.

2 variantas. Apie jį prašneko konservatorius iki kaulų smegenų Mečys Laurinkus. Tai vaivorykštės koalicija tarp TS-LKD ir LSDP dar pasitelkiant kurią nors stipresnę frakciją ar net kelias. Suprantama, tai būtų stabilios daugumos variantas, bet tokio varianto siūlymas gerokai pavėluotas. Jis buvo visiškai įmanomas dar 2008 metais prieš sudarant Proveržio koaliciją. Bet tada TS-LKD vadovai tvirtino, kad koalicija su LSDP jiems absoliučiai nepriimtina. Toks variantas dar buvo įmanomas ir šių metų pavasarį, kol LSDP, Tvarkos ir teisingumo partija ir Darbo partijos neparengė bendros programos, o tai tapo įrodymu, kad susiformavo nauja koalicija. Todėl TS-LKD vadovams dabar tektų derėtis jau su trimis ar net keturiomis partijomis, iš kurių nei viena nebuvo priimtina dar prieš gerą pusmetį. Be to, nė vieno šios koalicijos partnerio nenupirksi postais. Jos reikalaus Vyriausybės naujos programos. Jei TS-LKD sutiktų su šiuo reikalavimu, tai kartu ji pripažintų, kad jų dabartinė programa buvo nevykusi. O tai tolygu partijos savižudybei. Jos nebus, vadinasi, nebus ir vaivorykštės koalicijos.

3 variantas, kuris artimas 1 variantui. Mažumos vyriausybė, kurią kartais paremtų ir kitos partijos ar neprisijungusieji Seimo nariai. Variantas įmanomas, bet tada kiekvienu ginčytinu klausimu premjeras turėtų eiti į kompromisus su kitomis partijomis. Be to, opozicinė dauguma nesunkiai prastumtų ir tokius savo projektus, kurie prieštarautų priimtai Vyriausybės programai. Tada Vyriausybei tektų dantis sukandus sutikti su primesta jai Seimo valia arba atsistatydinti. Perspektyva mažai džiuginanti.

4 variantas. Valdantieji keičia visuomenės pasitikėjimą praradusį premjerą kitu. Toks žingsnis būtų smūgis TS-LKD partijai ir jos gerbėjams, bet duotų atokvėpį valdantiesiems reorganizuoti savo veiklą, pertvarkyti Vyriausybės programą, kurioje būtų atsižvelgta ir į opozicinių partijų siūlymus. Būtų parlamentinė vaivorykštė, kuri skirtųsi nuo tikros vaivorykštės tik tuo, kad Vyriausybė liktų dabartinės koalicijos rankose. Ir tai tik tada, jei Seimas patvirtintų naujos Vyriausybės programą. Nors labai sunku įsivaizduoti, kad kuris nors ministras liberalas ims ir vykdys opozicijos siūlymus (pvz., įves progresinius mokesčius ar vykdys Švietimo įstatymo naujas nuostatas), nors jie ir būtų įrašyti Vyriausybės programoje. Visa tai įvertinus, nemanau, kad toks variantas turi geras perspektyvas.

5 variantas. Trys penktadaliai visų Seimo narių nusprendžia paleisti Seimą. Variantas neįtikėtinas vien dėl to, kad neatsiras tiek Seimo narių, kurie norėtų sotų gyvenimą Seime iškeisti į nežinią po Seimo rinkimų. 1992-ųjų istorija davė gerą pamoką tiems, kurie nusprendė paleisti jiems nepalankų Seimą tikėdamiesi vėl atjoti į jį ant balto žirgo. Bet ant balto žirgo atjojo ne jie, o jų labiausiai nemėgstami oponentai. Šita pamoka dar nepamiršta.

6 variantas. A. Paulausko bendražygiams pavyksta surinkti 300 tūkstančių parašų, referendumas suteikia galimybę JE Prezidentei paleisti Seimą. Jei taip įvyktų, tada susidarytų kitos sąlygos ir atsirastų naujų variantų. Bet ar norės JE Prezidentė suteikti naujam Seimui galimybę skelbti naujus Respublikos Prezidento rinkimus?

7 variantas. Susiformuoja ~80 balsų opozicinė dauguma Seime. Premjeras atsistatydina patarus JE Prezidentei arba yra atstatydinamas. Tai ateities, bet ne šios dienos galimas variantas.

Iš pateiktų galimų, bet valdančiųjų nedžiuginančių variantų labiausiai tikėtinas pirmasis arba trečiasis. Tačiau tai tik išeitis šiai dienai, nes laikui bėgant vis stiprės keturių partijų koalicijos erozija, kurios požymių jau ir dabar matome (V. Žiemelio demaršas, G. Songailos iniciatyva, Liberalų mokestinis maištas, Seimo vicepirmininko pakartotinas neišrinkimas), ir parlamentas pagaliau pereis į opozicijos rankas. Tada bus realizuojamas septintasis variantas. Koalicijos eroziją galėtų laikinai sustabdyti nepopuliaraus premjero pakeitimas populiaria ne tik partijoje, bet ir visuomenėje asmenybe (ketvirtas variantas). Bet ar turi TS-LKD kitų populiarių asmenybių, išskyrus dabartinę Seimo pirmininkę?

Norėtųsi trumpai aptarti ir galimus opozicijos žingsnius. Dabar valdantiesiems tapo aišku, kad be opozicijos pritarimo Seimas vargu ar galėtų priimti kurį nors reikšmingesnį dokumentą. Opozicija turi kelias galimybes. Viena iš jų – tai perimti valdžią į savo rankas. Opozicija ją perimti gal ir sugebėtų, bet ją išlaikyti savo rankose reikėtų opozicijai turėti ne mažiau kaip aštuoniasdešimt balsų Seime, ko dabar ji dar neturi. Be to, premjero nuvertimas sukeltų daug emocijų visuomenėje, kuriai būdinga atjausti nukentėjusius. Toks variantas būtų naudingas ir TS-LKD (nukentėję nuo „sąmokslininkų“) ir nenaudingas opozicijai („sąmokslininkai“), jei žvelgsime ne į šią dieną, o į ateitį per būsimų rinkimų prizmę. Todėl vargu ar opozicija eis tokiu keliu, nebent JE Respublikos Prezidentė pasiūlytų dabartiniam premjerui atsistatydinti ir pavestų opozicijai formuoti naują Vyriausybę. Tada apie „sąmokslus“ nebūtų jokios kalbos.

Antras, daug labiau tikėtinas variantas – tai savo valios primetimas Seime dabartinei valdančiai koalicijai. Jei būtų pasirinktas šis variantas,, tai valdantieji negalėtų vykdyti dalies savo išgarsintos programos. Kiek laiko tai galėtų tęstis, priklausytų nuo valdančios koalicijos principinio pasirinkimo: postai ar programa, kurią valdantieji įsipareigojo vykdyti. Priklausytų ir nuo JE Prezidentės noro, ar  toliau remti neįgalią Vyriausybę, ar ne. Valdantiesiems šis variantas nelabai priimtinas, jeigu žiūrėsime per rinkimų prizmę, nes augtų rinkėjų nepasitenkinimas Vyriausybės veiksmais. Ji, aišku, galėtų teisintis, kad Seimo opozicija verčia Vyriausybę elgtis kitaip nei žadėta, Tačiau tada kiekvienas rinkėjas turėtų teisę paklausti, kodėl neatsistatydinote, o paklusote opozicijai. Seimo opozicijai šis variantas priimtinas ir dėl to, kad niekas jų negalėtų apkaltinti sąmokslu prieš Vyriausybę. Manau, jog šiuo ar jam panašiu keliu ir nueis opozicija, nebent jai staiga parūptų ne programos, o postai.

Lieka neatsakytas svarbiausias klausimas: o kuris variantas naudingiausias Lietuvos piliečiams? Vienareikšmio atsakymo nežinau, nes patys piliečiai skiriasi įsitikinimais, išsilavinimu ir socialine padėtimi.