Aloyzo Stasiulevičiaus kūryba menotyrininkų aprašoma jau daugiau nei keturiasdešimt metų – nuo pirmosios personalinės parodos Vilniaus parodų rūmuose 1969 m., kai recenziją jai parašė Pranas Gudynas. Kam svarbus išmintingas ir gilus žvilgsnis, rekomenduočiau dr. Nijolės Tumėnienės studiją 2006 m. Vilniaus dailės akademijos išleistoje A. Stasiulevičiaus monografijoje.

Čia, nesikėsindamas į menotyros įžvalgas, norėčiau pateikti labiau kultūrologines savo refleksijas – kaip matau jo tapybą, ką ji man reiškia; ką galbūt gali reikšti ir kitam. Neišvengiamai mano pastabos bus nesisteminės; bet rašau skaitytojui, kuriam ir A. Stasiulevičiaus kūryba, ir jos kritika yra žinomi.

Šį rašinį parašyti paskatino metų pradžioje „Arkos“ galerijoje surengta dailininko tapybos ir piešinių paroda „Vilniaus paveikslas. Nuo štricho iki potėpio“. Joje buvo parodyta mažiau žinoma tapytojo kūrybos dalis – piešiniai bei 25 nauji tapybos darbai.

Tradicijos revoliucingumas

A. Stasiulevičių priimta suvokti kaip tradicinį modernistą. Suprantama, visi skirstymai sąlyginiai, aš tik pabrėžčiau jo tradicijos revoliucingumą. Gal jis pats įsivaizduoja sekantis tradicija (menininkų žodžiais apie jų kūrybą niekada negalima tikėti), tačiau tai yra toks pat sekimas tradicija, kaip Liuteris nuoširdžiai sekė krikščionybės tradicija, o Vilniaus Gaonas – judaizmo. Visais tais atvejais „grįždami prie tradicijos“ jie kūrė nauja.

Tas tinka ir aptariant A. Stasiulevičiaus sąsajas tiek su archaika, tiek ir su postmodernizmu. Manyčiau, jos tėra tokios, kad jis nesivaržydamas prireikus naudojasi ad hoc reikalingu instrumentarijumi, išlikdamas tačiau – tebūnie patogumo dėlei taip pavadinta – moderno pasaulėjautoje. Kaip kiekvienas meistras, kurdamas savo kosmosą, jis ima viską, ko prireikia, nuo archaikos iki postmodernaus žongliravimo prasmėmis.

Literatūrinės tapybos apgynimas

Jo tapyba yra turbūt literatūriškiausia Lietuvoje. Tiek literų, kiek jis panaudojo tapyboje, turbūt visi kartu sudėjus mūsų tapytojai nėra priliterinę. Skiautės iš „Lietuvos ryto“ ar „Respublikos“ naudojamos paprastai ordinarinėse paveikslo vietose, o raudonos „Vakaro žinių“ – atsakingiausiems akcentams. Beveik esu tikras, kad Kristaus strėnų raištis darbe „Kristus ir Judas“ – iš to dienraščio.

Įtapytos tos skiautės suteikia darbams taurų blausaus aukso švytėjimą ir kitu atveju – sukrešėjusio kraujo raudonį.

Manau, kad tokios medžiagos tapybai pasirinkimas (ne tik sakralinės tematikos darbams) rodo ir tyrą dailininko agapę dienraščių redaktoriams. Juk kai leidėjai stos prieš Rūstųjį Teisėją, apsigynimui tada galės nurodyti, jog dirbo ir kilniam tikslui – tiekė žaliavą tauriems paveikslams.

Išties teisus buvo Justinas Mikutis sakydamas, jog vaizduojamajame mene kartais literatūriškumas visai gerai, kaip kad kartais jis yra blogai literatūroje.

Per skulptūros mediumą

Nuo seno įpratęs, kad stasiulevičiuose nėra žmogaus figūros, tai priėmiau kaip nesvarstytiną dalyką – taip tapo, ir tiek, visi kažkaip savaip tapo. Bet prieš metus atsitiktinai pamačiau jo postudijinių laikų aktą – solidų realizmo stilistika tapytą darbą. Taip – realizmo stilistikos, bet su kažkokiu keistumu, neįprasta tapytojo optika.

Po to laiko, regis, žmonės buvo evakuoti iš jo darbų. Net 1963 m. darbe „Sukilėlio vestuvės“ žmogaus figūra traktuojama pirmiausia kaip kompozicinis elementas.

Figūros į tapybą grįžo tik pastaraisais dešimtmečiais, bet jau tapusios skulptūromis. Pažodžiui tai tinka Baroko skulptūrų tapybiniam ciklui. Tačiau ir Kristaus kančios cikle, prie kurio tapytojas dirba jau dešimtmetį, kūno traktavimas yra visiškai skulptūriškas; tai nutapytos dar neiškaltų skulptūrų grupės. Ir nesvarbu, ar tai koliažinių draperijų figūros, ar plokštuminės.

Nelaikau atsitiktinumu, kad žmonės vaizduojami tik tiesiogiai krikščioniškos tematikos darbuose ir nelaikau atsitiktinumu, kad jie ten tapomi tik paversti skulptūromis. Matau čia dailininko jausmą, kad tik simbolis – o skulptūrą ir galime laikyti žmogaus simboliu – turi apibendrinimo galią atskleisti tai, ko tiesiogiai neįmanoma išreikšti.

Opera aperta

Literatūroje Vilnių reflektavo, kas netingi. „Ištuštėjęs miestas ypač gražus, jo nedarko žmonių kūnai. Tasai grožis geometriškas ir slogus – taip ir dera labirintui. Žinai, kad sugebėsi jame pasislėpti. Čia tavo miestas, jauti visus jo užkaborius kaip savo rankas ir kojas, tu valdai šį labirintą.“

Geometriški Vilniaus stasiulevičiai taip pat yra be žmonių. Tačiau to priežastys diametraliai priešingos. R. Gavelio Vargaliui reikėjo nuvaikyti žmones nuo pūvančio miesto kūno, kad jie netrukdytų jam niūriai juo mėgautis – „glostai dvokiančias votis, nardini rankas į pūlius“, – o A. Stasiulevičius Vilniuje nerodo žmonių todėl, kad jie dar tik laukiami kūrinyje. Nežinau, ar dailininkas yra girdėjęs apie Umberto Eco opera aperta (atviro kūrinio) doktriną, tačiau savo darbe nuosekliai jos laikosi. Scenografas teatre laisvas pavaizduoti bet ką – išskyrus vaidinimo aktorius. A. Stasiulevičiaus urbanistinis peizažas parengia vietą suvokėjui. Žvelgdamas į stasiulevičių pats tampi paveikslo tąsa ir būtinąja jo dalimi.

Nepakenktų panervinti dar labiau

A. Stasiulevičius yra itin visuomeniškas. Ne tik dabar, kai jau galima, bet nuo senovės. Jis buvo rakštis tarybiniams biurokratams, bandžiusiems „modernizuoti“ Vilniaus senamiestį, naikinti liaudies meną, cenzūruoti tapybos trienales. Dabar jis garsiai sako nuomonę apie šiuolaikinį meną, Gugio statybas, kiša savo trigrašį visur – ne visada prašomas, ne visada laukiamas.

Socialinių kritikų šalyje tiek, kiek krepšinio žinovų, tuo nenustebinsi. Tačiau A. Stasiulevičiaus kritinis nusiteikimas duoda ir neprastų kūrybinių vaisių. Vienas man gražiausių, paslaptingiausių jo Vilniaus vaizdų – sukurtas iš dienraščiuose spausdintų prostitučių skelbimų skiaučių. Ypač vitališka, netikėtai optimistinė M. Chagallo parafrazė „Kiaulės virš Vilniaus“ padaryta iš panašios, tik dar rūgštesnės medžiagos.

Čia jis man primena kitą visuomenės kritiką, antraeilį antraeilio Italijos miesto politiką Dantę Alighieri. Pralaimėjęs gvelfų vidaus kovose jis buvo ištremtas. Negalėdamas niekaip kitaip atsikeršyti politiniams oponentams, jis buvo priverstas sukurti nekomfortišką literatūrinę vietą, Inferną, kur galėtų apgyvendinti savo priešus. Na, kartu jam teko sukurti ir literatūrinę italų kalbą, bet ko tik žmogus iš įsiūčio nepadarai...

Taip, dainius... Bet

„Vilniaus miesto dainius...“ Ši tiesa apie A. Stasiulevičiaus tapybą tiek dažnai kartojama, kad ir suklūsti. Išties beveik penkiasdešimt metų tapant miestą, piešiant šimtus eskizų, kai kurie jų įgyja ir ikonografinę vertę.

Nesiginčydamas, jog tapomas Vilnius, o ne Adis Abeba, vis dėlto pasakyčiau, kad kažkuriuo požiūriu tai visai nesvarbu. Vilnius tapytojui yra pirmiausia vargonai, kuriais jis groja savo sielos melodiją. Ir todėl man pertekliniai atrodo samprotavimai tiek apie jo tapybos muzikalumą, tiek ir paties tapytojo darbams duoti muzikiniai pavadinimai.

Ir taip akivaizdu, kad A. Stasiulevičiui iš septynių laisvųjų menų svarbesnė ne trivium retorika, bet quadrivium ratiogeometrija, aritmetika, astronomija ir muzika. Ritmika, tik besiskleidžianti ne laike, o erdvėje, yra imanentiška jo visiems, ne tik „urbanistiniams“ darbams, ir tai pabrėžti yra nereikalingas pleonazmas. Daug svarbiau, kokia tos muzikalios ritmikos prasmė.

Pasaulis prasmę turi

Suprantama, A. Stasiulevičius yra krikščioniškas tapytojas. Ne tematiką turiu galvoje, o stoišką optimizmą, akivaizdų Vilniaus peizažuose. Ryškiausiai ten, kur dramatiškas koloritas, trapaus tragizmo ženklai sutramdomi griežta paveikslo tvarka. Jo pasaulis turi prasmę. Matyti pasaulio purvą ir niekšybę – ir nepaisant to rinktis tikėjimą ir viltį – yra pasaulėžiūros ir etinė krikščionio pozicija.

Todėl visiškai suprantama, kodėl Kristaus kančios cikle (su vienintele išimtimi) šviesus optimistinis koloritas, grakštus figūrų pažeidžiamumas. Atpirkimas – džiaugsmingiausias žmonijos istorijos įvykis krikščioniui, kančia yra tik būtina Prisikėlimo sąlyga. Ir jeigu tame cikle dar nėra apibendrinančiosios išvados, Prisikėlusio Kristaus siužeto, – tai tik dėl įprastinės A. Stasiulevičiui pagarbos suvokėjui, dėl dailininko pasitikėjimo žiūrinčiojo sielos akimis.

Visuomenė yra prie vertybių, tarp jų ir estetinių, perkainojimo slenksčio. Man atrodo, kad tylaus revoliucionieriaus A. Stasiulevičiaus, daugelį metų nerėksmingai ir neįkyriai teigusio pamatines žmogiškąsias tiesas, laikas būti suprastam ateina.

Klaipėda, 2010 m. kovо 25 d.

http://www.ve.lt/blog/author/Linas/