Smegma Records, 2009

Būgnininkas Fredas Nusas ir bosistas Pete Butleris iš Swidono miestelio Anglijoje susibūrė vienam koncertui kaip „apšildanti“ grupė draugo Darrino Mooney („Primal Scream“) koncertui. Netrukus jie tapo kolektyvu „2 Sick Monkeys“, o dabar jau yra išleidę keturis albumus ir sugroję penkis šimtus koncertų trylikoje pasaulio šalių.

„2 Sick Monkeys“ pirmą kartą pamačiau gyvai praėjusią vasarą. Jau po pirmųjų akordų tapo aišku – neįmanoma jais netikėti: du nuoširdūs „kaip dvi kapeikos“ ir šiek tiek kvaištelėję anglai muzikoje ir scenoje atiduoda save. „Gyvi“ „2 Sick Monkeys“ pasirodymai – pozityvios energijos užtaisas, kurį atlikėjai ir publika jaučiasi kaip vienas kūnas.

Albumas „Why?“ – naujausias „2 Sick Monkeys“ darbas, išleistas jų pačių įkurtos nepriklausomos įrašų studijos „Smegma Records“.

„Why?“ – vos penkios dainos, tačiau jų užtenka, kad paklausęs suprastum, apie ką kalba šie du žmonės.

Jų šneka aiški ir paprasta: jie neieško sudėtingų literatūrinių posakių, nagrinėja sudėtingas socialines problemas taip, kad suprastų kiekvienas. Tai viena priežasčių, kodėl „2 Sick Monkeys“ „užkabino“ mane – tarp atlikėjų, kurių tekstai dažnai atrodo kaip atsitiktinių pasakymų, metaforų kratinys, tokie tiesmuki, aiškiai mintis dėliojantys anglai tampa tikra atgaiva.

Techniniais dalykais „2 Sick Monkeys“ taip pat stebina: tiek Pete, tiek Fredas puikiai valdo savo instrumentus, nevengia eksperimentuoti, o Pete vokalas atsiduria „vietoje ir laiku“, su reikiamomis emocijomis ir tonu. Vieni didžiausių „2 Sick Monkeys“ įkvėpėjų – „NoMeansNo“, kurių įtaka skambesy aiškiai jaučiama.

Pirmoje dainoje tokiu pačiu kaip ir albumas pavadinimu „Why?“ „2 Sick Monkeys“ klausia: kodėl? Kodėl taip pataikaujama Amerikai, kodėl kišamės į Irako reikalus, kodėl gaminame tiek bombų? „Why?“ – tarsi retorinis drąsaus žmogaus klausimas – ar mes žinome, kodėl tai daroma? Ar TO reikia?

„Big Words“ – užuomina į Henry Browną – vergą, kuris XIX a. sugebėjo pabėgti iš vergijos, tapti žymiu oratoriumi, tačiau vėliau vergvaldžių buvo nutildytas. „Big Words“ – tušti, garsiai rėkiami žodžiai.

„Walk A Line“ – puikus instrumentinis „jam session“ tipo kūrinys, užčiaupiantis visus, kurie abejoja dėl šių muzikantų talento.

Su kita albumo daina – „Retro Age“ – mane, tiesą sakant, „2 Sick Monkeys“ nustebino: kai vyresni pankai (abu grupės nariai jau gerokai įkopę į penktąsias dešimtis) dažnai sudievina praeitį, jaunystę ir panašiai, „2 Sick Monkeys“ sako: „Kas tokio gero praeityje?“. Judėkim į priekį, nes taip ir praleisim gyvenimą, verkšlendami dėl praeities.

„Me Me Me“ – paskutinė, asmeniškai, geriausia albumo daina. Maištingoji „2 Sick Monkeys“ ypatybė, geriausias skambesys ir stipriausiai jaučiama „NoMeansNo“ įtaka.

Du instrumentai, dvi asmenybės – nuostabi grupė.

„Kukli išvaizda – didelis garsas!”

Rekomenduoju visiems „NoMeansNo“, dviejų narių grupių, pankroko ir pozityvios muzikos gerbėjams.

Goda Raibytė

2 Sick Monkeys „Me, me, me“