Tai žinių visuomenės paradoksas: kuo daugiau žinome kartu kaip žmonija, tuo labiau kiekvienam asmeniškai trūksta žinių apie savo aplinką. Kiek iš mūsų dėdami kryžiuką referendume dėl IAE veiklos pratęsimo žinojome, kokiu būdu besidalindami atomų branduoliai gamino mums elektrą ir kada buvo keisti elektrinės kuro kanalai? Ar turime teisę reikšti savo nuomonę, jeigu neturime supratimo, apie ką kalbame? Ir jei taip, tai ar sprendimo galių atidavimas specialaus išsilavinimo neturintiems piliečiams bei jų išrinktiems politikams nepaneigia pažangos idėjos? Ar gali demokratija ir technologijų pažanga slopinti viena kitą užuot skatinusios?

Šis tekstas rašomas iš meilės mokslui, nors rašo ne mokslininkas.

Galime būti išsilavinę savo srityje, tačiau beraščiai visose kitose. Galima su tuo susitaikyti, bet jeigu nenorime, kad materialiosios ir socialinės technologijos būtų plėtojamos kaip autoritarinės, viešoji diskusija apie mokslą Lietuvoje turi būti gilesnė negu iki šiol.

Tarp A. Šliogerio ir D. Grybauskaitės

Diskusija apie mokslą prasidėjo nuo pirmosios lietuviškos knygos. Martyno Mažvydo „Katekizmo“ pratarmė brolius ir seseris ragina ne tik skaityti knygelę, bet ir permanyti jos vertę – „Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, / Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti“.

M. Mažvydui reikėjo žodžio iš „m“ raidės, kad nuo trečios eilutės žemyn iš pirmųjų raidžių sudėliotų savo vardą. Rašydamas apie mokslą XVI amžiuje jis kalbėjo ne apie gamtos stebėjimą, tyrimus, eksperimentus ar žmonių raštingumą, o apie tikybą, religijos dogmas, savo mintį paaiškindamas penktajame prakalbos posme: „Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit / Ir dangaus karalystėn prisiartinsit.“

Lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad mokslu be kita ko gali būti vadinami svarbiausi religiniai teiginiai bei nurodymai, o anksčiau lietuvių kalboje šis žodis reiškęs pamokslą ar tiesiog pamokymą. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas to nebemini ir pateikia tik tris reikšmes: pažinimo rezultatų sistema arba jos šaka, išsilavinimas bei mokymasis. Taip žodį vartojo ir XIX a. pabaigoje pradėtas leisti laikraštis „Varpas“, skatinęs visuomenės pažangą ir šaipęsis iš to, kas šiandien būtų pavadinta tradicinėmis vertybėmis.

Varpininkai švietimą ir mokslą vertino kaip būtinąsias modernėjimo bei socialinių problemų sprendimo sąlygas. Jų pažangos vizijoms išsipildžius filosofas Arvydas Šliogeris skelbia, jog ne tik Lietuva, bet visa civilizacija priėjo liepto galą, o mokslininkų šnekos apie atomus, genus ir biochemines reakcijas tėra prietarai, „atsirandantys laboratorijose, kur žmogus ir kiti padarėliai yra laikomi mašinomis“. Mokslininkai, sako A. Šliogeris, kaip ir poetai ar dvasininkai, nežino nieko apie tikrąją būtį ir tikrąjį pasaulį, jie gyvena kalboje, ir dar bando primesti visuomenei savo tikėjimą kaip Tiesą. Sprendžiant iš pritariančių komentarų gausos, A.Šliogeris išreiškia XXI a. Lietuvos visuomenės nuojautas, kurdamas, poeto Tomo Venclovos žodžiais, „specifišką konservatyvų mitą: esą tradicinė provincija – vieta, kur buvo galima „įsišaknyti būtyje“, o modernioji civilizacija žmogų iš tos būties išplėšusi ir drauge sumenkinusi“. Bet savo kalbomis profesorius nedaug prideda prie mokslo ir technikos raidą apmąsčiusių XX a. pirmosios pusės vokiečių filosofų ir kitų kultūrpesimistų.

Priešingai A. Šliogeriui kalba prezidentė Dalia Grybauskaitė: apie švietimo, kultūros ir verslo jungtis, mokslo ir technologijų vystymo svarbą. Rinkiminės kampanijos metu ji išreiškė savo technokratines nuostatas, teigdama, jog renkantis komandą jai svarbu žmogaus žinios ir kompetencija, o ne partinė priklausomybė. Prezidentė, dirbusi ir konservatorių, ir socialdemokratų vyriausybėse, kai kuriems gali būti įrodymas, jog geriausi politikai yra ideologijos neturintys „neutralūs“ specialistai. Technokratinis neutralumo mitas Lietuvoje populiarus net kalbant apie ekonomiką – moralinę filosofiją pakeitusį mokslą, kuriame ypač svarbu ne tik žinios, bet ir pažiūros. Toks kalbėjimas apie technokratinį neutralumą kaip apie ideologijos nebuvimą jau yra ideologija.

Scientizmo kelias į Lietuvą

Ir pesimistinės A. Šliogerio, ir optimistinės D. Grybauskaitės kalbos skrieja panašiose orbitose – aplink scientizmą. Scientistinė visuomenė – XIX a. pirmojoje pusėje Prancūzijoje vykusio sensimonizmo judėjimo idealas. Jo įkvepėjo, prancūzų mąstytojo, krikščioniškojo socializmo ideologo bei visuomenės reformuotojo Claude Henri de Rouvroy Comte de St. Simono (1760-1825) požiūriu, mokslininkai ir technologai turi ne patarinėti, o tiesiogiai valdyti visuomenę, iš feodalinės tuo metu virstančią industrine. St. Simono sekretoriaus, prancūzų filosofo, sociologijos ir pozityvizmo pradininko Auguste‘o Comte‘o (1798-1857) industrinės valstybės vizijose mokslininkai pakeičia katalikų kunigus – vietoje bažnytinės hierarchijos atsiranda ekspertų hierarchija. Scientistinėje visuomenėje, kurioje religiją išstumia mokslas ir racionalus optimizmas, dingsta riba, kurią peržengęs mokslas virsta politika, o mokslininkų ir ekspertų teiginiai ir išvados gali būti naudojami kaip „tramdomieji marškiniai“ piliečiams. 

Per Friedricho Engelso (1820-1895) tekstus St. Simono suformuluotos technokratinės visuomenės bei centralizuotos ir planinės ekonominės sistemos idėjos buvo perimtos Lenino ir Stalino ir įgyvendintos Sovietų Sąjungoje. Socializmas buvo tariamai mokslinis – girdi, mes kuriame komunizmą remdamiesi objektyviu žinojimu.

Ar tai būtų patikę St. Simonui – neaišku, nes mokslas Sovietų Sąjungoje buvo valdomas politinės nomenklatūros. Genetika Stalino laikais buvo atmesta kaip reakcinga ir dekadentiška kapitalistinė išmonė. Sovietiniam evoliucijos „mokslui“ vadovavo Trofimas Lysenko (1898-1976), įrodinėjęs, kad įgytos savybės yra paveldimos (pašaldžius grūdus, iš jų užaugusių javų grūdai bus atsparūs šalčiui), ir bandęs iš kviečių išauginti rugius. Su dialektiniu materializmu nederėjo ir kvantinės fizikos neapibrėžtumo bei tikimybės kategorijos (elektronai šokinėja kaip patys nori, lyg turėtų laisvą valią!), todėl iki šeštojo dešimtmečio kvantinė fizika buvo atsidūrusi už borto, ją reabilituoti padėjo tik praktiniai sumetimai – atominės bombos kūrimas. Sensimonistai nenumatė, kad scientistinėje visuomenėje mokslui pakeitus ideologiją ji lieka, tik įgyja mokslo statusą.

Kartais diskutuojame lyg XIX amžiuje

Šiandien Lietuvoje vykstančios diskusijos apie viešuosius reikalus vis dar persmelktos scientistinės retorikos arba reakcijos į ją; scientizmas tebeveikia ideologiniame, intelektualiniame ir instituciniame lygmenyse. Dėl šios priežasties ne tik diskusijos apie mokslą, bet ir bet kokios kitos diskusijos – apie modernumą, švietimą, sveikatos apsaugos sistemos pertvarką, abortus, maisto kokybę, viešąjį transportą, būtį, vertybes, pilietiškumą, gripą, valstybės ateitį ar atominę elektrinę – patraukiamos iš XXI amžiaus į XX šimtmečio vidurį, o kartais nusviedžiamos ir į XIX amžių. Mes diskutuojame lyg gyventume garo mašinų ir tekstilės pramonės laikais, kai, A. Camus žodžiais, sudievintas mokslas dar nebuvo susidūręs su netikrumu, reliatyvumu ir atsitiktinumu, o ekonomikoje dar nereikėjo skaitytis su elektra, juodąja metalurgija ir atomine energetika Šiandien pridurtume – ir su klimato kaita, farmacijos pramone, dirbtiniu intelektu, internetu, genų manipuliacijomis, dalelių greitintuvais, nanotechnologijomis, ekonominių teorijų ir pažangos matavimo kriterijų trūkumais. Trumpiau tariant, su tuo, ką vokiečių sociologas Ulrichas Beckas (g. 1944) vadina rizikos visuomene. Joje su verslu neatsiejamai sukibusio mokslo taikymo pasekmės peržengia žinojimą ir dabartį, o viešojoje sąmonėje įsitvirtina rizikos suvokimas.

Žinojimas ir tikrumas rizikos visuomenėje yra ribotas žinojimas-šiandien ir tikrumas-šiandien, todėl ekspertai, net jei jie yra akademikai, visažinių statuso neturi. Viskas, ko galima iš jų reikalauti – kad jie neslėptų savo pažiūrų po tariamu neutralumu ir pasisakytų, kam atstovauja. Idant priimtų asmeninius ir politinius sprendimus, piliečiui reikia kuo daugiau ir kuo įvairesnių ekspertų, todėl konkrečių nuorodų nepateikiantys posakiai „ekspertai teigia“, „mokslininkai sako“ ar „konsultantai rekomenduoja“ seniai turėjo būti išėję iš mados.

Pavyzdžiui, neužtenka pranešti, jog „Jungtinės Karalystės investicijų banko „N M Rothschild & Sons“ vadovaujamas konsorciumas tvirtina, kad Lietuvoje statyti naują atominę elektrinę yra ekonomiškai pagrįsta“. Piliečiams turi būti pateikta informacija ir apie tai, kas yra tas investicijų bankas ir jo vadovaujamas konsorciumas, kokių interesų konsorciumo nariai turi atominės energijos versle – reaktorių statybose, kuro tiekime ir pan., kuo vardu ekspertai, parašę išvadas, su kokiomis mokslo ir verslo organizacijomis jie susiję. Konsultantų skaičiavimai, argumentai ir išvados turėtų būti lengvai prieinami kiekvienam piliečiui ir diskutuojami viešojoje erdvėje.

Rizikos visuomenėje nieko nuostabaus, jeigu paaiškėja, kad koks nors žinovas – ekonomistas, medikas ar poveikio aplinkai vertinimą atlikęs hidrologas – klydo. Tam jis ir ekspertas, riboto žinojimo žmogus, kad klystų, kad nuolat būtų kamantinėjamas, suvedamas viešoje erdvėje su kitais ekspertais ir prašomas prisiminti, ką sakė prieš dešimt metų.

Abejoti mokslu nereiškia jį atmesti

Nors technokratinės tendencijos Europoje ir JAV iki šiol lieka įtakingos formuojant valdžios teorijas, tačiau kai kuriose Vakarų valstybėse XX amžiuje jos buvo tirpdomos priešinga kryptimi tekančių srovių.

Vienas iš svarbiausių tirpdytojų – iš Austrijos kilęs mokslo filosofas Paulas K. Feyerabendas (1924-1994), studijavęs fiziką, buvęs pozityvistas, vėliau sukūręs savitą mokslo filosofijos kryptį. Nuo septintojo dešimtmečio jis kalbėjo apie mokslinės minties raidos ir bažnytinių dogmų panašumą, kritikavo privilegijuotą mokslo padėtį ir ekspertų statusą visuomenėje, keldamas klausimus, ar tikrai mokslas taip skiriasi nuo mitų ir burtų, įrodinėdamas, jog nėra ypatingo metodo, išskiriančio mokslą iš kitų žmonijos mąstymo tradicijų, teigdamas, kad pažinimo plėtrai didelę reikšmę turi nemoksliniai elementai ir kad moksle mes pertvarkome tikrovę pagal mūsų teorines nuostatas, o patyrimas kuriant, perprantant ar tikrinant mokslines teorijas nėra būtinas.

Dėstydamas Londone P. Feyerabendas susipažino su kitu mokslo filosofu Imre Lakatosu (1924-1974). Intensyvus jų susirašinėjimas turėjo virsti knyga „Už ir prieš metodą“ („For and Against Method“), kurioje I. Lakatosas turėjo ginti racionalistinį požiūrį, jog atpažįstamas ir apibrėžtas mokslinis metodas egzistuoja, o P. Feyerabendas – demaskuoti šventas mokslo filosofijos karves. I. Lakatosui netikėtai mirus, P. Feyerabendas 1975 m. išleido tik savąją dalį, o 1978 m., atremdamas pasipiktinusius kritikus, – knygą „Mokslas laisvoje visuomenėje“ („Science in a Free Society”). Net filosofo oponentai teigė, jog šie kūriniai – tai ne mokslo ar racionalumo atmetimas, po kurio mus užpuls hyleriai, fanatikai, pranašai, būrėjai ir kiti cirko artistai, o priešingai – gilesnė abejonė ir tolesnės racionalumo paieškos. Tačiau tekstai, kuriais P. Feyerabendas siekė išlaisvinti žmones nuo abstrakčių, jo požiūriu, žmogaus suvokimą ir gyvenimą siaurinančių sąvokų kaip „tiesa“, „realybė“ ir „objektyvumas“, į lietuvių kalbą nėra išversti. Jie priskiriami akademiniam populizmu ir viešąją diskusiją apie mokslą yra menkai paveikę.

Vertimo laukia ir prancūzų mokslo sociologo Bruno Latouro (g. 1947) „Laboratorijos gyvenimas“ („Laboratory Life: The Social Construction of Scientific Facts”, 1979) bei austrų sociologės Karin Knorr Cetina (g. 1944) tekstai, kurie sutirštintų turinį, atsiveriantį ištarus žodį „mokslas“.

Nemodernumą painiojame su ikimodernumu

Be tirštesnio turinio visos viešosios diskusijos apie šių dienų problemas Lietuvoje apvirsta aukštyn kojomis. B. Latouro teigimu, mūsų nemodernumas, visada egzistuojantis greta modernumo, nuolatos painiojamas su ikimodernumu ir pavirsta pastarojo šlovinimu, kuriuo užsiima politiniai ar filosofiniai konservatoriai, kalbėdami apie „tradicijas“, „graikus“, „lietuvišką šeimą“, „nykstantį krikščioniškąjį (ar pagoniškąjį, ar tautiškąjį) kultūros pamatą“ ir kitus prarastus rojus.

XX a. modernybės procesai Lietuvoje sutapatinami su prievartine sovietizacija ir atmetami kaip sugriovę vertybes, pakirtę „sveiką šaknį“ bei nulėmę vadinamąjį mentalitetą, kuris neva yra daugybės šiandienių problemų priežastis ir paaiškinimas. Taip iš istorijos trinama modernybė ir kuriama ateities vizija, nukreipta į įsivaizduojamą, niekad nebuvusią praeitį. Ar tikrai mūsų idealas yra Margareth Thatcher tipo politiko ar kokio eksperto valdoma romantizuota tarpukario Lietuva, kurioje visuomenė garsiai deklaruoja vertybes, bet nevertina abejonės ir diskusijos, nemoka derinti viena kitai prieštaraujančių skirtingų visuomenės grupių, mąstymo tradicijų ir judėjimų logikų ir atmeta jas, kaip kenkiančias vienybei, kur kritika suvokiama kaip grėsmė, o pilietiškumas tapatinamas su pergalių patriotizmu? Tokioje visuomenėje technokratinis galios siekimas sutampa su iš pažiūros antitechnologiniu modernybės „sugriautų“ vertybių ilgesiu – nė vienam jų kritinis mąstymas nėra nei būdingas, nei naudingas. Mokslas visuomenėje be ginčų ir abejonės lengvai gali virsti dogma, bet vargu ar galime kaip M. Mažvydas tikėtis, jog taip prisiartinsim dangaus karalystėn.

Pilietinė mokslo „reformacija“

P. Feyerabendas kalba ne apie valstybinę, institucinę, politinę mokslo kontrolę (kur ji gali nuvesti, parodė SSRS ir nacistinės Vokietijos pavyzdžiai), o apie pilietinę. Piliečiai privalo skeptiškai vertinti mokslininkų ir ekspertų pasisakymus ir konsultuotis su jais tik su sąlyga, kad mokslas yra demokratiškai prižiūrimas. Dabar gi piliečiai prisitaiko prie sprendimų, kuriuos priima politikai ir valdžios institucijos, pasitarę su savo nuožiūra pasirinktais ekspertais, kurie nėra piliečių renkami, negali būti atšaukti, o jų konsultacijos ne visada viešos ir atviros kritikai. 

Filosofas Zenonas Norkus klausia, ar P. Feyerabendo siūloma neprofesionalų, profanų (angl. laymen) kontrolė kasdienybėje neprimintų Michailo Bulgakovo aprašytos istorijos apie tai, kaip pilietis Šarikovas kontroliavo profesorių Preobraženskį. Tačiau demokratija nereiškia minios diktatūros mokslininkams. Tai visų pirma skaidrumo ir didesnio aiškumo reikalavimas. Mokslas savo prigimtimi yra atvira diskusija, tad mokslas turėtų diskutuoti plačiau nei vien su savimi. Europoje ši tradicija egzistuoja: visuomeniniai XX a. judėjimai, technokratų kartais nurašomi kaip antitechnologiniai, buvo grįsti mokslu ir pasisakė ne už žinojimo atmetimą, o atvirkščiai – už gilesnį, visapusiškesnį žinojimą, pranokstantį „dalinius aiškinimus bei trumpalaikes strategijas“. Jei mokslą vadinsime naujųjų laikų religija, tai šie judėjimai prilygsta protestantizmo bangoms.

Lietuvos žaliųjų judėjimai nebuvo platūs visapusiškesnio žinojimo siekę judėjimai kaip Skandinavijoje, kur jie devintajame dešimtmetyje paskatino savišvietos grupių kūrimąsi ir piliečių dalinimąsi mokslinėmis žiniomis tarpusavyje. Poslinkių ta kryptimi yra – Laisvasis universitetas Lietuvoje (www.luni.lt), Rimta kava Airijoje (rimtakava.net) ir bet kokia kita suaugusiųjų savišvietos iniciatyva, kai siekiama ne suteikti profesinių žinių, bet skatinti žmones domėtis kitomis sritimis negu reikalinga tiesioginiam jų darbui.

Mokslą atskirti nuo valstybės

Rizikos ir ją keičiančioje postrizikos visuomenėje informuotas pilietis niekaip kitaip ir negali atsirasti. Esame „profiliuojami“ nuo ankstyvos jaunystės, tariamai mūsų pačių labui, kad per kuo trumpesnį laiką taptume kvalifikuota darbo jėga. Nusmailinto specialisto idealas tiko industrinei visuomenei, bet poindustrinėje, kurioje gyvename, toks požiūris į švietimą garantuoja žemą aplinkos suvokimo lygį ir gilina nesusikalbėjimą tarp skirtingose srityse išsilavinusio, vadinasi, bendrąja prasme bemokslio, elito. Mokslo ir technologijų persmelktoje visuomenėje užsidarymas siauroje savo srityje mažina piliečių galimybes kontroliuoti savo gyvenimą ir silpnina demokratiją.

Greta suaugusiųjų savišvietos iniciatyvų mums reikia permainų universitetuose. Mokslo ir visuomenės sąveiką nagrinėjantis kursas turėtų būti bet kurios specialybės universitetinio išsilavinimo dalis. Šiandien mokslas – tai ir verslas, ir politika, ir propaganda, ir galia, ir kiekvieno iš mūsų kasdienybė. Mokslo ir technologijų plėtrai skiriami mokesčių mokėtojų pinigai, ši plėtra turi socialines pasekmes, todėl mokslas yra ne vien mokslininkų, bet ir viešasis reikalas.

P. Feyerabendo teiginys, kad mokslą reikia atskirti nuo valstybės, kaip anksčiau buvo atskirta religija, ir tik taip bus galima siekti humaniškumo, kurį žmonija yra pajėgi pasiekti, mat priešingu atveju mokslas gali kelti grėsmę demokratijai, šiandien atrodo radikalus. Bet kas gi čia radikalaus: siekti, kad mokslas nebūtų pamokslas, kad nežiūrėtumėme į technokratus kaip į pranašus, kad mums nepritrūktų abejonės. Radikalu būtų nugrimzti į apokaliptinį pesimizmą ir diskusijose apie modernybę kartu su vandeniu išpilti ir numaudytą vaiką.