Įsitikinimas, kad mokslas išspręs visas žmonijos problemas yra pražūtingas

632 Fordo eros metai...

Sveiki atvykę į Puikų naują pasaulį. Eina 632 Fordo eros metai. Žmonės jau nebegimsta taip, kaip buvo įprasta anksčiau. Viskas pasikeitę. Dabar jie yra išpilstomi į buteliukus Inkubatoriuje. Be to, kiekvienas žmogus gimsta jau iš anksto parengtas atlikti jam skirtą socialinę užduotį. Idiotai deltos turi atlikti patį elementariausią fizinį darbą, kuriam visiškai nereikia jokių protinių gebėjimų. Tuo tarpu ant aukščiausio socialinės hierarchijos laiptelio stovi alfos, kuriems skirta valdyti.

Vienas tokių alfų yra Puikaus naujo pasaulio valdytojas Mustafa Mondas. „Pasaulis dabar yra stabilus. Žmonės yra laimingi. Jie gauna tai, ko nori, ir jie niekados nenori to, ko negali gauti. Jie gyvena gerai. Jie yra saugūs, jie niekada neserga, jie nebijo mirties ir yra palaimingai abejingi senojo amžiaus aistroms. Jų nekamuoja motinos ar tėvai, jie neturi žmonų ar vaikų, ar meilužių, su kuriais sieja tvirti ryšiai“ – apie naują pasaulį pasakoja M. Mondas. Iš esmės tai yra toks pasaulis, kuriame visas žmonių mąstymas yra sąlygotas iš anksto ir jie negeba peržengti a priori nubrėžtų ribų.

Mokslas, o tiksliau eugenika ir biofizika, triumfavo, pagaminęs idealią visuomenę, kur nėra konflikto, skausmo ir kančios, o pagrindinė kiekvieno individo pareiga be jam prideramo darbo yra vartojimas ir malonumų vaikymasis. Krikščionybė čia yra vertinama tik kaip paprasčiausia nepakankamo vartojimo ideologija, kuri yra žalinga ekonominiam augimui.

Mūsų amžiaus problema

1932 metais parašyta Aldouso Huxley knyga „Puikus naujas pasaulis“ kartu su George‘o Orwello „1984“, Jevgenijaus Zamiatino „Mes“ ar Ray Bradbury „4510 Farenheito“ yra viena žymiausių kada nors parašytų distopijų. Teigiama, kad tokiu atveju, jei utopijos yra puikiausia žmonijos troškimų išraiška, tai distopijas visų pirma reikia suvokti kaip didžiausių žmonijos nuogąstavimų atspindį. Kokius gi nuogąstavimus išreiškia A. Huxley kūrinys? Ir kaip jis susijęs su straipsnio pavadinime pacituota lenkų filosofo Leszeko Kolakowskio mintimi, kad brolybė yra veikiau įmanoma tarp vilkų, o ne tarp žmonių?

Juozas Girnius savo knygoje „Žmogaus problema technikos amžiuje“ teigia, kad mokslas išsigimė ta prasme, kad ankstesnį savo idealą siekti tiesos iškeitė į tarnystę technikos pažangai. Būtent tokią situaciją matome ir Puikiame naujame pasaulyje. Taip buvo paneigtas pats mokslo savitumas. Šią tendenciją pastebime ir Lietuvoje, kur gana plačiai yra įsitvirtinusi nuostata, kad universitetai visų pirma turi rengti ne plataus išsilavinimo asmenybę, siekiančią nesuinteresuoto žinojimo, o turi tiekti rinkai specialistus, kurie visus savo gebėjimus skirtų ekonominės gerovės, o tai reiškia vartojimo, didinimui. Įsitvirtinusi utilitaristinė ideologija redukuoja žmogų tiesiog į „gamintoją-vartotoją“.

J. Girnius savo knygoje cituoja Maxą Schellerį, kuris gamtos mokslus pavadino tiesiog viešpatavimo mokslais. Jo teigimu, gamtamokslis dėsnių ieško ne todėl, kad jie teiktų ypatingą malonumą, o dėl mūsų viešpatavimo gamtai ir mums patiems. „Tik tai, kas dėsningai kartojasi, galima iš anksto nuspėti ir tik tai galima valdyti, ką įmanoma nuspėti“ – teigė M. Schelleris.

Filosofas Algis Mickūnas čia įžvelgia problemą. Jo teigimu, šiandien po mokslinės ir techninės pažangos priedanga jau yra pasiektas taškas, kai beveik nėra nieko, ko technikos mokslai negalėtų sukurti. Filosofo nuomone, didžiausią nerimą čia turėtų kelti faktas, kad pats mokslas neturi jokio savikontrolės mechanizmo, galinčio nurodyti, kada reikia sustoti. Tokio mechanizmo stoka reiškia, kad A. Huxley Puikus naujas pasaulis, kuriam pagrindą davė būtent tokios mokslinės disciplinos kaip eugenika, nėra vien tik paranojiško rašytojo galvoje gimusi fantazija, tačiau realus pavojus.

Be to, pozityvistinis mąstymas prasiskverbė ir į socialinių mokslų sferą. Šiuo atveju galima teigti, kad visuomenę valdančių dėsnių paieškos taip pat tėra noro valdyti ir kontroliuoti išraiška. Dar Vytautas Kavolis yra pastebėjęs, kad socialiniuose moksluose laisvės problema yra tapusi pagrindiniu nesutarimo obuoliu, skiriančiu žmogaus neprilygstamumą skelbiančius humanistus nuo įvairaus plauko ekonominių, psichologinių ir kitokių redukcionistų, mėginančių žmoguje nieko kito nesurasti, kaip tik jį veikiančių prigimties ir aplinkos neasmeninių jėgų įvairuojančius susitikimus. Panašu, kad persvarą disputuose dažnai įgyja būtent redukcionistai.

Pasak Maxo Horkheimerio ir Teodoro W. Adorno, visos šios problemos šaknys glūdi Apšvietos laikotarpyje. Apšvieta, kuri iš pat pradžių žadėjo užkariauti gamtą ir išlaisvinti žmogaus protą nuo mitologijos pančių, išvirto į savo priešingybę. Jų teigimu, įsitvirtinusi pozityvistinė, pragmatizmą ir utilitarizmą skelbianti ideologija, redukavo pasaulį tik iki jo kiekybinių aspektų. Individai tapo pakartojamais ir dėl to pakeičiamais „prekinį fetišizmą“ įtvirtinusios sistemos sraigteliais. „Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš buteliukų kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų direktoriai arba kaip būsimieji inkubatorių direktoriai“ – taip kalbėjo Puikaus naujo pasaulio inkubatoriaus, kuriame praktiškai buvo įgyvendintas individų atkartojamumo ir pakeičiamumo principas, direktorius. Genų inžinerija ir panašios disciplinos tą veikiausiai leis padaryti ne tik 632 metus skaičiuojančiame Puikiame naujame pasaulyje, o ir mūsų amžiuje. Gal tai ir reikš universalios brolybės įsigalėjimą?

Kodėl vilkai, o ne žmonės?

L. Kolakowskis į šį klausimą atsako teigdamas, kad mes galime įsivaizduoti universalią brolystę tarp vilkų, bet ne žmonių. Taip yra todėl, kad vilkų poreikiai yra riboti ir apibrėžiami ir dėl to galimai patenkinami. Tuo tarpu žmonių poreikiai neturi ribų, kurias galima būtų apibrėžti. Būtent todėl visiškas pasitenkinimas yra nesuderinamas su žmogaus poreikių įvairove ir neapibrėžtumu. Svajonė sukurti egalitarinę visuomenę ir panaikinti tai, kas vieną žmogų skiria nuo kito, yra pati savaime antihumaniška.

Tokiu atveju antihumaniškas tampa pats bandymas redukuoti žmogaus prigimtį į kažkokį vieną universalų principą. Puikiame naujame pasaulyje matome, kad žmogus iš moralinio gyvūno, kurio skiriamasis bruožas yra gebėjimas skirti gėrį ir blogį, yra paverčiamas tiesiog naudos medžiotoju, siekiančiu tenkinti savo vartotojiškus įgeidžius. Moralinis gyvūnas Puikiame naujame pasaulyje netgi yra pavojingas, nes knygoms, o taip pat ir apmąstymams skirtas laikas gali išderinti kokį nors kruopščiai užprogramuotą refleksą, kuris įskiepija žmogui meilę jo neišvengiamam socialiniam likimui. Viskas suprantama, juk moralė, kuri visą laiką reikš nesutarimus dėl to, kas yra gera ar bloga, yra nepageidaujamas dalykas pasaulyje, kurio devizas skelbia „BENDRUMĄ, TAPATUMĄ, PASTOVUMĄ“. Čia moralę keičia aklas paklusnumas užprogramuotiems instinktams. Tačiau taip žmogus jau niekuo nebesiskiria nuo vilko, tad brolybė arba amžinoji taika yra įmanoma tik tokiu atveju, jei žmogus tampa vilku.

Ir Prometėjas tampa Nabukadnezaru

Kiekviena revoliucija atneša tik naują dominavimo formą. Istorija tą ne kartą pademonstravo. Taip ir mokslo revoliucija žadėto išlaisvinimo neatnešė. Mokslas tėra ribotas įrankis mūsų rankose. Pasak J. Girniaus, žmogaus įsitikinimas, kad visas problemas galima išspręsti tik atitinkamų institucinių mechanizmų sukūrimu, tik parodo mūsų mąstymo „sumašinėjimą“. Tokio mąstymo įsigalėjimas, jo nuomone, išduoda tai, kad pats žmogus yra imamas laikyti tik mašina.

Jam pritaria ir L. Kolakowskis, teigdamas, kad šių laikų žmogaus problema yra pernelyg didelis įtikėjimas savo visagalybe. „Netikiu prometėjišku idealu. Mano nuomone, čia viskas nuolatos baigiasi katastrofomis. Išeities tašku laikant neribotą žmogaus valios viešpatavimą, kelio gale ateina Nabukadnezaras. Kur kas labiau mums reikia suvokti žmogaus ribas. Maža to, žmogaus lemties menkystę. Mūsų bejėgystę, susiduriant su visokiausiomis atsitiktinėmis, bet neišvengiamomis gyvenimo permainomis“ – Gero Grooto knygoje „Dvi sielos“ publikuotame interviu teigė L. Kolakowskis.

Reikia prisiminti, kad dar šv. Augustinas teigė, kad būtina skirti du miestus – Dievo miestą, kuris kyla iš begalinės meilės Dievui suprantant savo menkybę, ir Žmogaus miestą, kuris kyla iš begalinės meilės sau, atvedančios iki Dievo paniekinimo. Būtent antrosios sampratos įsigalėjimas, nepaisantis žmogiškojo ribotumo, atveria kelią socialiniams eksperimentams, kurių baiminosi tiek A. Huxley, tiek J. Girnius, tiek ne kartą cituotas L. Kolakowskis, kuris iki to laiko, kol, anot britų publicisto Timothy Gartono Asho, suprato, kad geriausias pakaitalas krikščionybei vis dėlto yra krikščionybė, buvo įtikėjęs marksizmo pažadais sukurti rojų žemėje. O juk Karlas Marxas skelbė atradęs ne ką kitą, o mokslinius principus, valdančius visuomenę.