Zenekos nuotrauka

Sveiks, miels prieteliau ir oponente. Be jokių įžangų ir retorinių pagražinimų pamėginsiu atsirašinėti (9 pastraipom į Tavąsias 9) į pastarąjį Tamstos straipsnį.

1. Tikiuosi, kad po kokios vienos kitos dekados mūsų šalį gaubiančiame informaciniame lauke viskas stos į savas vėžes, dalykai ir reiškiniai bus vadinami savo tikraisiais vardais ir mūsų šis susirašinėjimas nebebus aktualus. Dabar rašau todėl, kad matau, kaip neteisingai kultūrininkai ir kiti protingi žmonės pasitaikius progai karia šunis ant sporto, nelabai įsigilinę į reikalą.

2. Kas mūsų visuomenei yra sportas? Tavo tiesa – dažniau ne sveikatos šaltinis ar gyvenimo būdas, o reginys (atseit kultūros sritis). Vienus erzinantis, kitus – džiuginantis, tačiau stebėtojus paliekantis fiziškai pasyvius. Yra keli procentai sportuojančių išimčių, bet tai pernelyg mažai kaip civilizuotai šaliai. Pavyzdžiui, toje visų numinėtoje mistinėje Skandinavijoje tik keli procentai yra nesportuojančių. Kodėl taip atbulai pas mus? Nes neturim sąlygų, bazių, tradicijos (ilga liūdna pasaka). Dėl sporto vietos Bernardinuose ir apskritai žiniasklaidoje: mano manymu, teisingiausia, kad sportas nebūtų prisegtas prie vieno stendo – kartais (priklausomai nuo turinio) tekstai apie sportą tiktų politikos skilčiai, kartais – kultūros, sveikatos, juokų arba religijos rubrikoms.

Zenekos nuotrauka

3. Parolimpinės žaidynės yra graži Olimpinių žaidynių tąsa. Save gerbianti visuomenė sukuria sąlygas sportuoti, siekti pergalių (pirmiausia išmokti nugalėti save), jaustis visaverčiais visuomenės nariais) visiems – ir turintiems negalią nuo gimimo, ir tiems, kuriuos ištiko negalia jėgų žydėjime. Sportas visų pirma yra psichinė sveikata; sportavimas pašalina įtampą, padeda išlaikyti „nenurautą stogą“. Sportuojant susigadinti sveikatą tikimybė yra (jei norėsi iškart be profesionalaus pasirengimo iššokti aukščiau bambos), bet ji ne ką didesnė, nei galimybė patrūkti keliant bulvių maišą. Apie sportuojančius poetus: iš Sigito Gedos raštų matyti, kad sportavo ir gana rimtai; Donaldas Kajokas į poeziją atėjo iš Lietuvos kūno kultūros instituto, Jonas Juškaitis jaunystėje žaidė futbolą. Manai, Sigitas Parulskis nesportuoja? Išvardijau keletą vyresnių kartų sportuojančių (sportavusių) poetų iš atminties. Jei kas tyrinėtų tą klausimą atidžiau, neabejoju, turėtų ką parašyti ir galbūt nebeatrodytų, kad literatūra ir sportas – besipjaunantys dalykai. Nuošimtis, tiesa, nedidelis, jei imsim visą visuomenę. bet ir pilietiškų žmonių pas mus nuošimtis nėra per didelis, ir religingų, ir ieškančių atsakymų į rimtus klausimus. Apskritai mūsų yra nedaug. Užtat kokybė visados svarbiau už kiekybę.

4. Suprantu Tave, Kęstai. Man irgi grupinis kažko darymas paauglystėje asocijuodavosi su totalitarizmu ir visokia priespauda. Tik va, kažkodėl man bėdų kildavo per muzikos pamokas. Niekaip nesuprasdavau, kokia prasmė visiems vienu metu vienodais balsais 45 minutes dainuoti absurdiškas dainas (negalima nei improvizuoti, nei murmėti, nei baubti), po to rašyti į penklines kažkokias natas nežinia kam. Visiškas absurdas. Devintoje klasėje rudenį taip susiėdžiau su muzikos mokytoju, kad teko nebaigus pirmojo trimestro keltis į kitą mokyklą už 10 kilometrų. (O va, fizinio lavinimo pamokose – viskas aišku: 5 minučių apšilimas (tiek tos totalitarinės masiškos priespaudos), o likusią pamokos dalį esi laisvas: žaidi, kaip nori.) Į savo nuostabųjį VPU Lituanistikos fakultetą įstojau būdamas 17 metų paauglys ir, truputį apšilęs, įnikau kovoti prieš praktinę lietuvių kalbą (apskritai) ir „skyrybos šiukšles – kablelius“ (konkrečiai). Nes tada irgi tas dalykas, kad visi 3 milijonai lietuvių turi dėti kablelius tose pačiose vietose, atrodė kaip baisi priespauda ir nežmoniško totalitarizmo liekana. Žodžiu, laikiausi savo idiotiškų nuostatų, ne kartą įskaudinau labai mielą dėstytoją, dar ir dabar jaučiuosi nesmagiai apie tai galvodamas. Laimė, paauglystė baigėsi, mano požiūris į dainavimą ir skyrybos taisykles pasikeitė radikaliai. Kableliai ir dauguma taisyklių praverčia net autorinei skyrybai, o giedoti himną arba dainuoti per futbolą dabar atrodo netgi labai gražūs dalykai. Gerbiamasai Kęstai, siūlyčiau keisti kai kurias įsisenėjusias nuostatas. Besikeisdamas daugiau įgyji, negu prarandi.

5. Kuo daugiau kartų išgirstu, kad mylėjimasis yra tam tikra prasme sportas, tuo labiau visa tai atrodo nesąmonė. Globalistų prasimanymas atseit pirkit gumytes, tabletes ir kerkitės visi su visais ir būsit sveiki bei laimingi. Kad rytais lytiniai santykiai geriau negu mankšta ar kūno kultūra, irgi nesutikčiau. Juo labiau, kai esi studentas, kai net jei ir turi su kuo, gali neturėti kur.

Zenekos nuotrauka

6. Kas nėra matę paauglių su cigaretėmis, bambaliais, žolės paketėliais? Visur jų pilna. Neabejoju, kad jie nuodijasi ne dėl potraukio sportui. Apskritai gerai, kad į kvaišalus linkę jaunuoliai bent pasportuoja – organizmas greičiau pašalina visas tas medžiagas. Tikrai ne bumbsintys kamuoliai kalti, o tai, kad viso to šlamšto bet kas bet kada gali nusipirkti. Galbūt, jei nebeliktų įprastų svaiginimosi priemonių, paaugliai sporto aikštelėse graužtų durnaropes arba kramtytų skroblų lapus. Priežastys vidinės ir socialinės.

7. Jei uždraustume gatvės krepšinį ir visą sportą per televizijas – pergalingai sumažėtų alkoholio vartojimas? Išnyktų litrabolas? Man kaip tik atrodo, kad profesionaliau ir kryptingiau pateikus sporto pergales (kelią į jas, jų kainą ir vertę), atsirastų daugiau jaunų idealistų, kurie per pertraukėles negertų alaus ir gal net pasiieškotų trenerio ar sporto būrelio. Per pastarąsias 2 savaites lietuviai pasaulio čempionatuose iškovojo 2 aukso ir dar, atrodo, 6 kitos prabos medalius. Visa tai – penkiakovininkų ir treko dviratininkių nuopelnas. Jų pergalės bent jau man gniaužia kvapą. Ne todėl, kad kelintus metus sėdi pasaulio elite ir garsina Lietuvą, nugalėdami šimtus kartų geriau finansiškai remiamus varžovus (tai jau tapo savaime suprantama), bet labiau dėl to, jog sugeba nekreipti dėmesio į vidinę mūsų šalies sporto „smūtą“: Simona Krupeckaitė dar pernai jau būdama pasaulio čempione treniruodavosi antisanitariniame pusrūsyje su surūdijusiais gelžgaliais, kuriuos atsakingi asmenys vadina treniruokliais; kaip tik pernai Vilniuje buvo uždarytas paskutinis treniruotėms tinkamas baseinas, būtinas penkiakovininkams, tačiau mūsų čempionai, užuot spjovę į viską ir pasikeitę pasus, toliau garsina Lietuvą, kuri su jais elgiasi dažnai kaip bjauri pamotė. Jei Lietuvoje būtų kiek profesionalesnė sporto žurnalistika, tokios pergalės taptų didelėmis šventėmis, mūsų herojų įkvėptų tūkstančius jaunų žmonių – niekas negali tavęs sustabdyti, jei atkakliai sieki tikslo – nei materialinis skurdas, nei galingi varžovai. Didžiąsias pergales, kaip ir daug ką šiame pasaulyje, gauname už dyką ir nemokame jomis džiaugtis.

Zenekos nuotrauka

8-9. Sporto ir roko (ar pan. estrados) žvaigždės. Irgi plati tema. Ir slidi. Vienas einikis gali daug gerų komandų pagadinti. Ne sportine, bet moraline prasme. Arba Diego Maradona – svarbiausią gyvenimo įvartį įmušęs ranka, ilgą laiką klampojęs po narkotikų liūną, dabar tapęs prastu Argentinos rinktinės treneriu (kaip galima turint tokius žaidėjus – tarp jų ir geriausią pasaulyje – Lionelį Messi – taip dažnai pralaimėti?) Arba Earvinas „Magic“ Johnsonas – žvaigždė, paleistuvis, užsikrėtęs AIDS, bet stebuklingai išgijęs. Arba Žydrūnas Ilgauskas – didysis lietuvis žavintis ir nervinantis visus Lietuvos krepšinio mėgėjus. Su kuo juos visus lyginti? Su Selu? Psichu? Algiu Greitai? Franku Zappa? Jimu Morrisonu? Janis Joplin? Kurtu Cobainu? Michaeliu Jacksonu? Britney Spears? Ne tas rangas? Popsas – ne rodiklis? Aukštoji kultūra – švaresnė sritis? Gerai, pažiūrim. Kaip tik dabar dušimtosios Frederico Chopino metinės, ir visi rimti bei nerimti pasaulio laikraščiai ta proga rašo, kad, nors tas lenkų genijus kūrė dievišką muziką, šiaip tai jis buvo bjaurus tipas ir stačiai niekšas. Apskritai kiek yra didžių menininkų, kurių biografijose nebūtų prirašyta visokios bjaurasties? Pagedusį pasaulį pamirškim – žiū į Lietuvą. Kudirka – vadovaudamasis tamsiais prietarais prirašė nesąmonių apie žydus. Basanavičius sirgo nervų ligomis, o be to, be jo pavardės ir „patriarcho“ titulo, ką apie jį žinom? Čiurlionis? Savo vietoje. Vydūnas visais atžvilgiais tiktų, bet nekatalikas, apsikrėtęs induizmais ir pagonybe. Apie Maironį literatūrologės žino visokių dalykų, kurie kada nors gali iškilti viešumą, netinka. Žemaitė – dėl Višinskio neaišku. Vaižgantas – tiktų. Kaip ir Valančius (bet tu išaiškink jaunam žmogui, kad kabintųsi šitų plakatus ant spintos). Biliūnas – potencialus komunistas. Salomėja Neris? Tegu ilsisi ramybėje. Gyvieji klasikai – taip pat. Kuo daugiau galvoju apie kultūrą, tuo labiau mėgstu sportą.

10. LTV „Panoramoje“ kultūra eina pirmiau ir jos ten ne mažiau nei sporto. Kitos TV ne tam skirtos. Apie kultūrą leidžiama aibė gana aukšto lygio žurnalų ir savaitraščių. Apie sportą – kelis kartus mažiau, o ir rašinių kokybė – šiaip sau. Dažnai – ne kokia. O kur dar radijo stotis „Klasika“? Nuo tada, kai pernai išleidau antrąją knygą, skambino ir kalbino iš kelių dienraščių, interneto buveinių, du kartus įkalbėjau laidas „Klasikai“, buvau prisižadėjęs ateiti į knygų mugę ir 5 minutes pakalbėti Lietuvos radijo pirmosios programos tiesioginiame eteryje, bet pramiegojau. Vakare prisėdau rašyti Bernardinams apie sportą, kai jau baigiau – žiūriu, kad jau 8 ryto ir po 4 valandų reikia eiti šnekėti. Supratau, kad jei nueisiu, jausiuosi kaip ligonis, todėl išjungiau telefoną ir nuėjau miegoti. Man kultūros gana.

Zenekos nuotrauka

Pabaigai

Ilgai galvojau, kodėl Tamstai kyla klausimų, kurių atsakymai man savaime suprantami? Juk gyvename tuo pačiu laiku ir toje pačioje (teoriškai) informacinėje erdvėje.

Sugalvojau dar vieną teoriją. Galbūt yra taip, kad tie, kurie gyvena aistras malšindami vien menais ir filosofijomis, egzistuoja kitoje paralelinėje civilizacijoje. Tokioje civilizacijoje, kurioje dar nėra išrastas kamuolys ir sportiniai bateliai.

O jei ir yra išrasti, tai jais naudojamasi ne pagal paskirtį, pavyzdžiui, kamuoliais puošiami galiniai lengvųjų automobilių langai, treningai dėvimi vietoj pižamų, sportiniai bateliai tik dėl to, kad jie „stiliovi“.

Juokas juokais, bet ar nėra taip, kad jei daiktus – kad ir sportinį inventorių – visuomenė pradeda masiškai naudoti ne pagal paskirtį, tada pasaulyje sugriūva viskas. Net alus (kurį, anot kalbamokslio klasiko, gerti sveika) tampa ne džiaugsmo, o bėdų priežastis.