Smurtas turi daug veidų. Dažnai tai ir mūsų pačių veidas. Tikriausiai ir Jums yra ne kartą taip buvę, kad nei iš šio, nei iš to pradeda į galvą lįsti nemalonios mintys apie gyvenimo partnerį ar vaikus, gimines ar kaimynus. Tai tokios mintys, palinkėjimai ir jausmai, dėl kurių mes neturėtume kur dėti akių, jei jie iškiltų aikštėn. Kuo įtemptesnė mūsų asmeninė situacija, tuo žaibiškiau šie jausmai iškyla. Dažniausiai tam tereikia menkiausios progos: jaučiamės nepakankamai įvertinti ar įžeisti, ir tuoj pat mintyse, fantazijose ir pokalbiuose su savimi pradeda veikti vidinis savigynos mechanizmas, įgalinantis mus šių negerų jausmų sukėlėją nugalėti ir taip atgauti reputaciją savo pačių akyse.

Arba, netyčia ištarę visiškai nepiktą repliką, papuolame į priekaištų srautą, kuris užgriūva mus lyg potvynio banga. Abiem atvejais dažniausiai pasijuntame bejėgiai, ir kuo dažniau tai mums atsitinka bei kuo artimesni yra mus užsipuolantys žmonės, tuo labiau prarandame kalbos dovaną. 

Vienas iš labiausiai žmoniją jaudinančių klausimų yra elgesys smurto akivaizdoje. Nerasime ramybės, kol bent patenkinamai neatsakysime i šį klausimą. Kas leidžiama ir kas ne žmogui, laikančiam save tikinčiuoju? Ar gali krikščionis gintis, naudodamas jėgą?

Žvelgiant į šiuos opius klausimus iš Kalno pamokslo pozicijų, dažniausiai atsakoma „ne“ arba „tiesą sakant, negalima“. Kaip klasikinis pavyzdys paminimas kito skruosto atsukimas, įpareigojimas mylėti priešą ar būti pasirengus visada visiems atleisti. Jei laikytųsi tokio požiūrio, kiekvienas geras krikščionis turėtų būti auka, žmogus, kuris ne tik leidžiasi be saiko žeminamas, bet dar ir nepyksta ant savo kankintojų. Visai suprantama, kad tokia gyvenimo nuostata neranda didelio pritarimo. Nenoras gintis palaikomas nesugebėjimu apsiginti ir atmetamas kaip žmogaus silpnumas. Krikščioniškoji doktrina nepriimtina žmonėms, kurie laiko save stipriais ar nori tokie tapti. Bent jau taip iš šalies atrodytų.

Mūsų visuomenė ir smurtas

Šiuo metu neatrodo, kad mūsų visuomenės raida kryptų esminių žmogaus poreikių patenkinimo linkme. Jau seniai jai nebesvarbus dėmesys žmogui, ir visa jo vertė sukasi tik apie tai, kas teisus. Susidaro gana prieštaringas vaizdas. Viena vertus, pavyzdžiu kitiems laikomas tas, kuris sugeba iš visko gauti daugiausia naudos sau, kad ir kitų žmonių sąskaita. Tas, kuris kuo geriau sugeba savo interesams išnaudoti galiojančius įstatymus ir jų spragas, tuo didesnė jo pavyzdinė funkcija. „Tik patys atkakliausieji patenka į Rojų“, – skelbia ekonominis priežodis. Tai viena apsiėjimo su smurtu visuomenėje pusė. Norėdami aprašyti antrąją, pasinaudosime eksperimentu su laukinėmis žiurkėmis, atliktu 1950 metais.

Vieno testo metu laukinės žiurkės buvo tol laikomos rankoje, kol jos rezignuodavo, nustodavo spurdėti ir priešintis. Tada jos buvo suleistos į indą su vandeniu lygiomis, slidžiomis sienomis, iš kurio pabėgti nebuvo jokių šansų. Per 30 minučių visos žiurkės prigėrė. Antrojo bandymo metu vėl buvo paimtos laukinės žiurkės ir suleistos į indą su vandeniu, jų prieš tai nepalaikius rankoje. Šie žvėriukai plaukdami išsilaikė gyvi 60 valandų. 120 kartų ilgiau už pirmuosius!

Priskaičiavus net ir fizinę energiją, kurią pirmosios grupės žiurkės prarado, bekovodamos rankoje, negalima paaiškinti ryškaus laiko skirtumo tarp abiejų žiurkių grupių. Darosi aišku, kad gyvas sutvėrimas, kartą priverstas tapti visiškai bejėgis, daug anksčiau liausis kovojęs, patekęs į sunkią ar grėsmingą situaciją, nei tas, kuris susiduria su pavojumi, prieš tai netapęs bejėgis.

Ar nesame ir mes tai patyrę? Ar neatsitinka taip ir mums, žmonėms? Vis iš naujo? Galbūt ne taip ekstremaliai, bet iš esmės panašiai. Be abejo, mums visiems taip yra buvę, kad nors ir kiek kaip laukiniai spardytumės, negalime nieko laimėti. Kartais gali stengtis, kiek nori, gali protestuoti, kiek nori, gali daryti viską, kad būtum pastebėtas, – tai lieka be atgarsio. Būdami tam tikro amžiaus – dažniausiai paaugliai – už tai susilaukiame netgi skaudžių sankcijų, pavyzdžiui, smūgių iš vyresnių brolių ar seserų, ar stipresnių mokinių, arba įžeidžių, iš aukšto tariamų suaugusiųjų ir pažįstamų pastabų, o gal netgi tėvų meilės atšalimo. Dažnai belieka tik rezignacija ir įsitikinimas, kad naujai įgytos žinios ar asmeniniai interesai vis tiek nieko neverti. Būtent asmeninių reikalų, norų ir poreikių niekas mūsų visuomenėje neberodo. Ir to išmokti, ir su tuo susitaikyti privalo kiekvienas. Baigta! O kas iš to išeina?  

Gyvenimo mokyklų, parengiančių mus sunkioms gyvenimo situacijoms, – to mums labiausiai reikia.

Mes prisitaikėme prie nurodymų. Tegu ir tikro savarankiškumo bei noro save realizuoti sąskaita. Bet be šių abiejų savybių esame bejėgiai sunkiose situacijose. Net ir tuomet, jei iš esmės netrūksta nei žinių, nei sugebėjimo įveikti sunkumus. Kaip tik šiuo aspektu reikėtų pažvelgti į šiandienos situacijas mokyklose, kai mokinių smegenyse staiga atsivėrus juodoms nieko nežinojimo skylėms neišlaikomi egzaminai, klauzūros bei nepadaromi namų darbai.

Panašų reiškinį galima pastebėti ir dirbančiųjų pasaulyje. Kuo intensyviau domiuosi šiuo fenomenu, tuo labiau įsitikinu, kad tai susiję ne su natūraliu, įgimtu, bet gyvenime įgytu bejėgiškumu. Tačiau jei mokymosi proceso rezultatas yra bejėgiškumas bei rezignacija, tai kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų būti.

Ir mūsų dabartinė aukštojo mokslo sistema yra kontraproduktyvi stiprios, vadinasi, ir dvasiškai išbalansuotos asmenybės ugdymui. Visa mokyklų mokymo ir mokymosi sistema pritaikyta daugiausia mergaitėms. Suaugusieji norėtų, kad ir berniukai būtų „šaunūs“, be problemų, ramiai įsitraukiantys į mokymosi procesą. Jaunuolių fizinių jėgų lavinimą, kartu ir sugebėjimą su jomis apsieiti mokymosi planai užgniaužia ar padaro visiškai neįmanomą, mažinant kūno kultūros pamokų skaičių. Bet juk reikia skatinti augti jaunuolių jėgas, kad jos nesusitvenktų, bet galėtų laisvai tekėti. Kadangi mokyklinėje sistemoje jėgos klausimas, deja, neužima garbingos vietos, o turi pasitenkinti niekinamu vaidmeniu, tad ir į viešumą besiveržiančios jaunimo jėgos negali išsiskleisti legaliu būdu.

Manau, kad susiklosčius dabartinei visuomenės situacijai būtinai reikia atkreipti į tai mūsų dėmesį.

Gyvenimo mokyklų, parengiančių mus sunkioms gyvenimo situacijoms, – to mums labiausiai reikia. Tik taip pajėgsime lūžių metu priimti nuoširdžius ir teisingus sprendimus. Turėtume sunerimti, sužinoję, kad mokiniai, bijodami gauti blogą pažymį, nutyli iš mokytojų patirtas neteisybes. Turėtume sunerimti, pamatę, jog iš pradžioje smalsių ir žinių ištroškusių pradinukų, laikui bėgant, išauga mokslui daugiau ar mažiau abejingi mokiniai. Tai tikrai ne vien tik paauglystės problema. Ne visada tai ir sėkmingo žinių perteikimo ženklas, jei nebeužduodami klausimai ar didelio savarankiškumo liudijimas, jei suaugusieji laido įžeidžiamas replikas apie jaunesniųjų mėginimus ar žinių lygį... Dažniausiai būtent menki sužeidimai iškreipia stuburą.

Pažvelgus į poslinkius mūsų visuomenėje, iškyla klausimas, ar tie, kurie už tuos poslinkius atsakingi, apskritai yra suinteresuoti šių neigiamų padarinių atsisakyti. Visais laikais ir visose visuomenėse galingieji linko ir linksta palaužti savarankiškus žmones, jei jie nesileidžia manipuliuojami ir pajungiami galingųjų tikslams. Pavyzdžiui, krikščionys Romos vergovinėje santvarkoje buvo valdančiųjų sluoksnių laikomi neganda, bėda, ir elgtis su jais reikėjo kaip su neganda, t. y. juos eliminuoti. Valdančiųjų akyse galiojo tik vienas įstatymas, kurio reikėjo laikytis, – tai valdžios išsaugojimo savo rankose įstatymas. Valstybės ir imperatoriaus nedievinimas buvo laikomas sunkiu nusikaltimu.

Tas pat vyksta ir šiais laikais, tik subtilesniu būdu. Po savirealizacijos, laisvės ir žmonijos pažangos priedanga daroma viskas, kad būtų sugriautos paskutinės stabilios šeimos struktūros. Iš tikrųjų tuo norima padaryti žmoniją kuo labiau manipuliuojama mase, kurią būtų galima pajungti vadinamojo elitinio sluoksnio poreikiams. Iš tokių šeimos vertybių, kaip stabilumas, pasitikėjimas vienas kitu, nuoširdumas, ištikimybė, besąlygiškas kito priėmimas ir sąmoningas atsakomybės jausmas, šaipomasi viešumoje geriausiu atveju kaip iš atgyvenusių reliktų. Per žiniasklaidos priemones jau vaikams subtiliai įskiepijamos tokios elgesio taisyklės ir tokia gyvenimo nuostata, kuri vėliau užkerta pasitikėjimo gyvenimu ir solidarumo su kitais galimybes. Tai kenktų vaikų vystymuisi, sakoma. Kaip nusisekusio gyvenimo pavyzdys prieš akis jiems iškeliami vis labiau iškrypę tipai bei elgesio modeliai. Vaikiška ir jaunatviška fantazija bei entuziazmas begėdiškai pajungiami savanaudiškiems, dažniausiai ekonominiams interesams. Norima padaryti iš jų žmones, kuriems už viską labiau rūpi jų karjera, kad ir kiek tai kainuotų. Žmones, kurie nori visada būti geriausi, laimėtojai, kurie stengiasi nueiti kiek galima toliau, kiek galima greičiau.

Tačiau tai yra spąstai. Kas įsileidžia į šį žaidimą, negalės ilgesnį laiką būti laimingas. Jis vis turės vytis savo laimę arba su ja prasilenks, – širdyje nešdamasis sudužusių draugysčių ir santykių šukes bei šipulius.

Galų gale šis niekingas žaidimas yra labai senas. Jėzus kaskart vis iš naujo skatino savo mokinius bei klausytojus pasitraukti iš šio žaidimo, nebežaisti jo. Kur Jo žodžiai krito į derlingą dirvą, ten jie ardė ir iš vidaus griovė žmogų nuvertinančias sistemas – nesvarbu, kokiai visuomeninei formai jos priklausė. Pirmųjų amžių krikščionys – atleiskite, bet ir čia tinka pavyzdys su žiurkėmis – pasitraukė į Romos ir kitų didelių Imperijos miestų požeminę kanalizaciją bei katakombas, kad sustiprintų savo bendruomenę ir galėtų švęsti savo tikėjimą. Jie tai darė, nes norėjo gyventi iš tikrųjų. Jie darė tai, nes atsisakė rezignuoti ir išduoti tikėjimą žmoniškesniu gyvenimu, pasiduodami išsiugdytam bejėgiškumui. Ankstyvųjų bažnyčių krikščionys mums parodo, kokiu būdu galime sužadinti sau gyvenimą teigiančias jėgas – būtent nauju žvilgsniu pažvelgdami į visuomenę bei gyvenimą keičiančią Jėzaus Gerąją Naujieną bei jos šerdį – Kalno pamokslą.

Kalno pamokslas

Jėzaus Kalno pamokslas (Mt 5, 1–7, 29 ) priklauso prie provokatoriškiausių tekstų žmonijos istorijoje. Nuo pat pradžių ties juo kirtosi žmonių aistros. Papuolęs į rankas tų, kurie nenori taikstytis su esama neteisybe bei ieško naujų žmonių bendrabūvio galimybių, Kalno pamokslas tampa didžiai pavojingu tekstu.

Kam jis skiriamas

Jėzus Kalno pamokslo žodžius tarė žmonėms, kurie neturėjo nė mažiausios galimybės pasipriešinti to meto Izraelyje vyraujančioms neteisėtoms ir gyvenimui priešiškoms struktūroms bei intrigoms. Kalno pamokslas nėra teoriniai nurodymai, kaip elgtis su galingaisiais ar stipresniaisiais. Tai konkretus paskatinimas, net ir susidūrus su stipresniais už save, galingaisiais ar viršininkais, išlikti drąsiam, nuoširdžiam ir neleisti atimti savo žmogiškojo orumo.

Kalno pamokslu Jėzus kreipiasi pirmiausia į to meto eilinius piliečius, būtent į vargšus ir engiamuosius. Jis aiškiai parodo, kad nelinksmoje šių žmonių kasdienybėje galima atrasti neišmatuojamos vertės lobių. Jėzus pažįsta jų kasdienybę ir savo žodžiais nori parodyti, kaip gerai jam žinomi žmonių jausmai. Bet visų pirma Jėzus nukreipia žmonių žvilgsnius – o tai galioja ir mums šiandien – nuo esamos situacijos į ateitį, dėl kurios verta pakelti sunkų dabarties gyvenimą.

Kalno pamokslo tikslai

Iki pat mūsų laikų Jėzaus Kalno pamokslo mintys buvo suprantamos kaip etinis moralinis krikščioniškojo gyvenimo mastelis ir pakeltos į tokį aukštį, kurį „normaliam“ krikščioniui pasiekti buvo vis tiek neįmanoma. Kad Kalno pamokslas tokiu būdu tapo priskirtas prie daugiau ar mažiau simbolinių Jėzaus nurodymų, kurie kasdieniame gyvenime nerealizuojami, tebuvo logiška to išvada. Kai vėlesnėje krikščionybės raidoje ir Jėzus tapo, mano nuomone, neteisingai jį supratus, „mieluoju, geruoju“ Jėzumi, Kalno pamokslas galutinai prarado savo aštrumą. Nes skirtumas tarp sąvokų „mielas“ ir „meilė“ yra toks didelis, kaip tarp dangaus ir žemės.

Skirtumas tarp sąvokų „mielas“ ir „meilė“yra toks didelis, kaip tarp dangaus ir žemės.

Kad krikščionybė jokiu būdu nėra tokia nuobodi ir „bedantė“, kaip ją daugelis mūsų amžininkų vis dar traktuoja, rodo tas faktas, jog šalyse, kur žmogus žeminamas, ji laikoma pavojinga, yra persekiojama ir bandoma užgniaužti. Tokios viršūnių prievartos akivaizdoje Jėzaus Geroji Naujiena vis dar daro ardomąjį poveikį, t. y. skatina perversmą iš „apačios“. Tai galioja tiek visuomeniniams, tiek šeimyniniams ar asmeniniams poslinkiams bei raidai.

Verta pamėginti šią Evangelijos „ardomąją“ jėgą iš arčiau pažinti ir leisti jai veikti mūsų kasdienio gyvenimo tikrovėje. Galbūt kaip tik čia slypi visų problemų ir krizių, kurių vis didėjanti našta gresia mus sužlugdyti, įveikimo raktas. 

Nesėkmė

Sunkiausia šiame kryžiaus kelyje – pakelti nesėkmę. Nesėkmei nėra vietos mūsų gyvenimo sampratoje. Ji netinka ir dabartinės visuomenės koncepcijai. Mus ištikus tokiam likimui, labai dažnai traktuojame tai kaip didelę gėdą. Neretai pasiduodame pagundai savo nesėkmę arba nuslėpti nuo kitų akių, arba suversti kaltę bendrininkams, arba taip viską išaiškinti, kad ir toliau galėtume gyventi iškelta galva. Nesėkmei užtušuoti griebiamasi ir nusikalstamų metodų. Pavyzdžiui, įmonei paskelbus bankrotą ar specialiai likviduojantis, kad firma nustotų egzistuoti. Iš šalies žiūrint, tai atrodo kaip firmos žlugimas, o iš tikrųjų tokiu būdu firmos vadovai susižeria tik dar didesnį pelną. Nesėkmė ištinka tik iš firmos atlyginimo pragyvenančius darbuotojus bei jų šeimas.

Skaudžiausiai ir dažniausiai nesėkmė asmeninėje srityje jaučiama, suirus šeimai ar partnerystei. Tokio žlugimo sukeltas ir dar ilgai jaučiamas vidinis ištiktųjų susikaldymas yra geriausias tokios nesėkmės pavyzdys.

Nesėkmės atveju labai dažnai „partneris“ netenka žado. Tuo skaudesnė yra dažnai negailestinga, nes „visa žinanti“ nesėkmės nepatyrusiųjų reakcija. Kas kartą patyrė žlugimą, to sielos žaizdos yra atviros. Toks žmogus tampa daug lengviau pažeidžiamas. Kartais užtenka tik dvireikšmės intonacijos guodžiant ar „nekaltos“ gestikuliacijos. Šios nuoskaudos yra didesnės ir išgyvenamos intensyviau, nei nesėkmei ištikus pirmą kartą.

Jėzui nesėkmė iš pat pradžių turėjo ypatingą vietą Jo vertybių skalėje. Iš esmės beveik visi jo mokiniai ir klausytojai buvo „ žlugę“ žmonės, politinių ir socialinių aplinkybių aukos. To meto visuomenėje tik nedaugelis mėgavosi privilegijomis ir sočiu gyvenimu – būtent prisitaikėliai ir romėnų okupacinės valdžios rėmėjai. Visi kiti kentėjo nuo galingųjų savivalės ir pažeminimo, kuris grėsė jiems kiekvieną dieną. Bet kaip tik šiems žmonėms skirta Jėzaus simpatija. Tai, kas iš šalies žvelgiant galėjo atrodyti kaip pigus nuraminimas, žadant kitame pasaulyje atitaisyti dangaus keršto šaukiančią neteisybę, iš tikrųjų buvo kojomis sutrypto žmogaus orumo atkūrimas – čia ir dabar.

Iš provokuojamų Kalno pamokslo palaiminimų geriausiai matyti, ką Jėzus laikė tikrai nusisekusiu, laimingu gyvenimu.

Žvelgdamas į, atrodytų, visiškai sužlugdytą, nuskurdusį ir bejėgį žmogų iš begalinės, visa apimančios Dievo karalystės perspektyvos, Jėzus pamoko jį naujų elgesio galimybių, kurių savo jėgomis jis niekada nebūtų atradęs. Iš provokuojamų Kalno pamokslo palaiminimų geriausiai matyti, ką Jėzus laikė tikrai nusisekusiu, laimingu gyvenimu. Nesustodamas prie žmogiško jausmų ir nuostatų bejėgiškumo, bet žvelgdamas į visur pasireiškiančią bei veikiančią Dievo karalystę, Jėzus padeda atsiverti neišsenkantiems žmogiškojo orumo ir vertės šaltiniams, slypintiems mumyse. Kuo stipresnė šio šaltinio srovė žmoguje, tuo stipresnis ir gyvybingesnis jis tampa.

Kas, būdamas pasaulio akyse vargšas, orientuojasi į Dievo karalystės tikrovę bei savo vidinius turtus, tas jau išlaikė savo gyvenimo egzaminą. Jis jau laimėjo viską, ką tik šiame gyvenime galima laimėti. Jei liūdėdamas žmogus atsiveria vidinei Dievo karalystės tikrovei, tai savo širdies gilumoje jis jau patiria guodžiantį ir gydomą jos veikimą. Kas gyvenime visada praktikuoja švelnumą ir atlaidumą, tas liudija, jog Dievo karalystė jau čia ir dabar yra tapusi jo tikrąja tėvyne. Kas alksta ir trokšta ne tik fizinę gyvybę palaikančių būtinųjų dalykų, bet ir to, kas teikia gyvenimą, būtent teisingumo, tas jau dabar jaučia širdyje tokį pasitenkinimą, kokio jam gali tik pavydėti visi išoriškai sotūs.

Tikrasis teisingumas visada yra provokacija. Teisingumas turi bendro su tiesumu, tikrumu. Tai, kas tiesu ir tikra, demaskuoja melą bei nuplėšia skraistę, kuri dengia tikrovę. Tad ir gailestingieji Jėzaus akyse – tai ne žiopli nevykėliai, netinką gyvenimui, kokius juos per šimtmečius mielai vaizduoja galingieji. Būti gailestingam reiškia būti švelniam, motiniškam, tai reiškia būti žmogumi, kuris visa savo esybe geba pajausti kito žmogaus nelaimę, bėdą. Tai reiškia tapti asmenybe. Vokiečių kalbos žodis „barmen“ (sukelti gailestį ) reiškia „an die Mutterbrust nehmen“ („prie motinos krūtinės glausti“). Gailestingas yra tas, kuris sugeba mylimą žmogų prisileisti prie savęs. Tam reikalinga motiniška stiprybė, suteikianti didesnę laimę, nei ją „kietieji“ galėtų kada nors pakelti. 

Skelbdamas palaimintaisiais (laimingaisiais) tuos, kurie ir sunkiomis aplinkybėmis išlaiko tyrą širdį, Jėzus, be abejo, neturi galvoje žmonių, niekada dėl nieko neprasikaltusių. Kas to meto Izraelyje, priklausydamas bejėgiškiesiems, išliko nuoširdus ir atviras, nenešiojo širdyje keršto, pavydo ir pykčio, tas dar gyvas būdamas perėjo tokį išorinio ir vidinio apsivalymo procesą, kad sugebėjo kiekvienoje situacijoje įžvelgti Dievą. Galų gale, Jėzaus akimis žiūrint, taikos puoselėjimas yra pagrindinė žymė, padedanti atpažinti žmogų, kuris pasaulį ir tai, kas jame vyksta, vertina iš Dievo karalystės perspektyvos. Dievo Sūnus žino, koks susiskaldęs, sužeistas ir nesėkmės paženklintas yra žmogaus gyvenimas. Tai neduoda jam progos piktdžiugai ar pamokymams iš aukšto, bet suteikia galimybę paskelbti naują gyvenimą tikroje ramybėje.

Jėzus žinojo, kad tai, ką jis skelbia, netelpa į „savimi užtikrintos, pasitikinčios“ savimonės akiratį. Todėl Jis perspėja savo klausytojus dėl pavojaus pasisavinti engėjų pasaulėžiūrą. Ir ypač į rankas tų, kurie dar ne visada pajėgia atpažinti Dievo karalystės veikimą jų gyvenime, Jėzus įdeda neklaidingą instrumentą: visada, kai tik esate savo engėjų dar labiau spaudžiami nei paprastai, galite būti tikri, kad jūs teisingame kelyje. Vien jau šis suvokimas turėtų teikti mums pakankamai pagrindo džiūgauti ir jaustis laimingiems.

Būtent savo palaiminimais Jėzus ir apverčia tariamąsias pasaulio vertybes aukštyn kojomis. Leisdamas sužibėti tariamai sužlugusiųjų vidiniam orumui, Jis paverčia dulkėmis laimėtojų spindesį. Kad Jo žodžius visuomet lydėjo veiksmai, liudija Evangelijos, pasakodamos apie daugybę Jėzaus susitikimų su vienos ar kitos nesėkmės ištiktais žmonėmis. Todėl mes visi, kurie vienokiu ar kitokiu būdu jaučiamės priklausą prie nuskriaustųjų, nesėkmės ištiktųjų, galime laisviau atsikvėpti ir imti džiūgauti, nes Dievo karalystė jau ir prie mūsų širdžių slenksčio.

Akiplėšiškumas – kaip palankumo kriterijus                       

Paprastai mūsų kasdienybės neženklina nuolatinė kova su priešais. Daug labiau mus išsekina konfliktai su artimais žmonėmis, kuriuos mes iš tikrųjų mylime. Kaip tik šiuo atveju reikėtų į tokius kontaktus įsigilinti ir pamėginti  įžvelgti provokuojantį varžovą, o ne pasipiktinimo priežastį. Senas vokiečių liaudies priežodis „Kas mylisi, tas pešasi“ išreiškia labai gilią išmintį. Abipusės provokacijos yra susidomėjimo ženklas, jos signalizuoja giliau glūdinčius simpatijos ir palankumo jausmus. Nors iš pradžių mums ir susidaro priešingas vaizdas.

Labai gera proga pasitreniruoti šioje srityje yra tėvams nervus gadinantis vaikų paauglystės amžius.

Šio amžiaus vaikai vis dažniau eina savo keliais, jie susiranda tokių draugų, kurie tėvams sukelia nerimą. Kyla net tikrų šeimyninių dramų, tėvams bandant paauglystės amžių pasiekusiais atžalas perspėti ar jų norus apriboti, ar net uždrausti. Jei vaikai pakankamai gudrūs, jie išvengia su tėvais tiesioginio konflikto, sukiršindami tėvus tarpusavyje ir priversdami juos ginčytis dėl skirtingų auklėjimo metodų.

Ankstesnės kartos išspręsdavo paauglystės problemą, ją ignoruodamos, neduodamos progos jai nė pasireikšti. Teigiamu ženklu reikia laikyti jau vien tai, kad paauglystė apskritai tapo šeimų problema.

Tai rodo, jog tokiu būdu jaunuoliai atranda ir nori išnaudoti paauglystėje atsiveriančią galimybę prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kita vertus, jų  brandos fazė yra tokia, kai jie linksta save ir tikrovę vertinti iškreiptai. Iš esmės tėvai neturėtų nuogąstauti, kad blogai išauklėjo vaiką, jei jis vieną gražią dieną, tapęs paaugliu, ima griauti šeimos ramybę.

Vaikui pirmą kartą su jumis taip įžūliai pasielgus, suprantate, jog prasidėjo paauglystė. Taigi jūs gerai auklėjote vaikus. Beje, tai puiki proga save palepinti už gerai atliktą darbą, pvz., išgerti taurę šampano, nueiti į kiną ar koncertą. Paauglystės fazėje esama neklystamo kriterijaus, kurio nereikėtų išleisti iš akių: kuo įžūliau su jumis elgiasi jūsų vaikas, tuo labiau jis jus myli. Kaip tik todėl, kad vaiko meilė jums tokia stipri, jis turi su kuo didesne jėga mėginti nuo jūsų atsiplėšti, ieškodamas savo kelio. Antraip jam gresia pavojus pasilikti po saugia amžinos vaikystės skraiste.

Būtų klaida paaugliui dėl to priekaištauti, o dar didesnė klaida būtų save kankinti, klausiant: „Ką gi aš padariau ne taip?“ Jūs nepadarėte absoliučiai NIEKO ne taip! Tai natūralus vaiko raidos etapas, ir tegalite iš visos širdies pasidžiaugti, kad jis tą etapą pasiekė. Tačiau negalima vaiko akiplėšiškumo praleisti pro pirštus ar netgi imti toleruoti. Tuo tik padarysite jam meškos paslaugą. Kiek galima aiškiau nubrėžkite vaikui jo ribas ir vėl atkurkite šeimoje tvarką bei pagarbą, kaip ją suprantate jūs, suaugę žmonės, ir kaip to reikalauja jūsų atsakomybė. Tačiau nepriekaištaukite nei sau, nei partneriui, nei savo vaikui, jei ir vėl bus peržengtos šios ribos.

Neapykanta – kaip meilės troškimas

Kur kas sunkiau darosi, kai susiduriame su tikrais priešais ar iš tikrųjų blogais žmonėmis. Jėzaus pasiūlymas mylėti ir šiuos žmones dažniausiai  atmetamas kaip nerealistinis, nepritaikomas kasdienybėje. Jėzus nueinąs aiškiai per toli, laikydamasis provokuojančio reikalavimo, mylėti net ir baisiausius priešus. Tai pajėgią tik keli tikri didvyriai, tokie kaip Mahatma Gandhi ar Martinas Lutheris Kingas. Vis dėlto vertėtų pasigilinti į Jėzaus neapykantos supratimą, neatmetant ir šios pradinės, natūraliai kylančios pasipriešinimo reakcijos.

Žodis „ neapykanta“ anksčiau reiškė vokiečių kalboje ir „rūpestį“, „kančią“, „pyktį“ ir netgi „pjudymą, kurstymą“ (žr. 12 išnašą). Taigi neapykanta yra būdinga iki širdies šaknų sužeistam ir nelaimingam žmogui, kurio gyvenimas persunktas baimės dėl savo gyvybės išsaugojimo. Būnant taip vidujai nusiteikus, tampa beveik neįmanoma įžvelgti šviesiųjų gyvenimo pusių. O jas kur nors pastebėjus, tai laikoma melu ir mėginama paneigti. Neapykantos valdomo žmogaus vidinės tamsiosios jėgos ieško nuolatinio pastiprinimo ir minta tamsiosiomis kitų žmonių jėgomis. Juk ir nežmoniškas diktatorių elgesys atrodo suprantamas ir logiškas, jei žvelgsime į jį iš šio požiūrio taško. 

Ne meilės laukia diktatoriai iš engiamųjų, bet neapykantos! Diktatorių sielų tamsa tarsi minta jų aukų pasibaisėjimu, rūstybe, pykčiu bei kitais blogaisiais jų jausmais. Kiekvieną dieną šio dėsningumo pavyzdžių mums pateikia žiniasklaida, tuo būdu sukeldama pavojų, kad bus išjudintos ir mūsų tamsos galybės, kad per mūsų mintis persiduodamos kitiems plėstų ir įtvirtintų neapykantos poveikį.

Jėzus mums sako: tai nėra būtina. Tu jokiu būdu nesi įpareigotas dar padidinti kito žmogaus tamsą. Vietoj to Jėzus siūlo: spinduliuok į aplinką ne tamsą, bet šviesą. Ne neapykantą, bet meilę. Anot Jėzaus, Dievo gyvybinis poreikis yra laiminti. Vaizdžiai tariant, Dievas tiesiog laukia, kad galėtų į pasaulį įžengti kaip palaiminimas. Vartais Jis pasirinko žmogų. Vos tik žmogus ima prašyti Dievo malonės, atsiveria šie vartai, ir Dievo palaima gali imti lietis į pasaulį. Dievas tarsi įsipareigojo mus visada laiminti. Prieš žmogaus troškimą būti palaimintam Jis negali atsispirti ir išpildo jį tuoj pat ir visuomet. Net ir tada, kai mūsų žmogiškajai patirčiai tai atrodo tik menkai ar ir visiškai neįmanoma. Panašiai yra su snaigėmis. Ir čia galioja analogiški dėsniai: viena vienintelė snaigė nieko nesveria, bet snaigių gausybė nulaužia stipriausias šakas ar sugriauna pastatus.

Kas nori pagal Jėzaus dvasią užkirsti kelią neapykantai, tas turi būti pasirengęs kovai su įvairiausiomis jėgomis savo paties širdyje. Toks žmogus turi mokėti atsispirti nesuskaičiuojamiems balsams, kurie stengiasi įteigti, kaip mūsų gyvenimas galėtų tapti geresnis, gražesnis, įdomesnis, be skausmo, įtakingesnis ir galintis turėti didesnę galią kitiems. Vos tik širdyje atsiranda troškimas priartėti prie Dievo ir pradeda augti tikėjimas išlaisvinančia Jėzaus tiesa, ten tuoj pat ima veikti ir šėtoniškosios jėgos. Jos pasireiškia iš vidaus kylančiu pasipriešinimu meilei ir tam, kuris myli. Visiškai nesvarbu, kokiu pavidalu šios jėgos pasirodo: kaip užliūliuoti bandantis, šnabždantis pagundos balsas ar kaip tulžimi ir nuodais spjaudantis, siaubą keliantis slibinas. Kita vertus, galioja ir kita taisyklė: jei žmogaus širdyje kyla Dievo artumo troškimas ir auga tikėjimas išlaisvinančia Jėzaus Gerąja Naujiena, iš ten šėtoniškosios jėgos turi pasitraukti. Iš čia pasišalina viskas, kas nėra gyvenimas ar trukdo jam skleistis. Tikras tikėjimas įmanomas tik „išvarant velnią!“ Bet kaip tik šito labiausiai ir bijo daugelis žmonių. Jie nedrįsta. Bijo būti „praryti“. Bijo pažvelgti slibinui, pabaisai į akis. Ir nenuostabu, nes kurgi galima išmokti, kaip elgtis su tokiais dalykais susidūrus?

Visuomenė mums siūlo tris elgesio su vidaus ir išorės pabaisomis būdus:  neigti, t. y. elgtis taip, lyg jų nebūtų, sumenkinti, slibiną padarant mokslinės fantastikos scenarijaus personažu, panašiai kaip Jurassicas Parcas, išdidinti, kad kiekviena mūsų ląstelė persisunktų šių pabaisų baime, ir mes imtume vengti bet kokio sąlyčio su jomis. Visi šie trys metodai yra niekam netinkami. Kas tiki Jėzaus žodžiu, tas jokio pavojaus nevengia, bet žvelgia jam į akis. Kas myli pagal Jėzaus dvasią, tas pavojaus nesumenkina, bet pripažįsta jo svarbą ir net reikšmingumą. Kas eina Jėzaus pėdomis, tas nevengia jokio pavojaus, bet eina į jį – budrumo, tiesumo, aiškumo ir laisvės dvasia.

Manau, būtų arogantiška manyti, kad jau esame tam pajėgūs, kad mus valdo tokia tikėjimo ir meilės jėga, kad turime tiek tyro, budraus ir laisvo nuoširdumo. Galbūt betgi jau einame tuo keliu. Einame ten, kur išmoksime šią dvasinę kovą kovoti, ją suprasti, taip, netgi pamilti.  

Biblinis tikėjimas moko: vieta, kurioje pažįsti Dievą, yra dykuma. Čia, šioje vietoje, išmoksi kovoti dvasių skyrimo kovą. Dykumoje išgirsi Jo žodį – daug aiškiau nei kur kitur. Nes sąlygos, kurios nieko iš Tavęs nereikalauja, Tavęs ir neugdo. Todėl būk ir pasilik laukinis. Prijaukinti žvėrys dykumoje neišgyvena – kaip ir sutramdyti, išdresiruoti žmonės. Būti laukiniu reiškia: pažinti savo sugebėjimus, jausti savo jėgą, ištvermę ir nepalaužiamą valią gyventi. Būti laukiniu reiškia: pažinti savo intuiciją ir sielos stiprybę, būti prisilietus prie savo ir kitų ribų. Ne jungtis „geras ir pamaldus“ yra teisinga, bet jungtis „laukinis ir pamaldus“. Tik tas, kuris yra laukinis, išgyvena dykumoje. Tai galioja ir dvasinei dykumai. Tik tas, kuris yra laukinis, gali taip įkaisti ir degti, kaip ji – Dievo garbei. Kad ir kur patirtum dykumą, kad ir kur gyventum lyg dykumoje, kad ir ką laikytum dykuma – partnerystę, šeimą, bendruomenę, gimines ar darbovietę – ten būk budrus ir įtempk klausą. Stebėk, kas vyksta, visomis juslėmis. Neneik nieko, kas vyksta. Nesumenkink to, kas vyksta. Nebijok to, kas vyksta. Net ir skausmo.

Spyglys Tavo kūne galbūt yra iš amžinai degančio Erškėčių krūmo, o tavo širdyje skausmingai liepsnojanti ugnis galbūt yra Jo šventoji ugnis. Ne naikinanti, bet kaitinanti ugnis, uždegta Tavo sesers, uždegta Tavo brolio, įkurta Tavo sutuoktinio, įsidegusi nuo Tavo vienatvės, pridegta Tavo vaikų ar tėvų, uždegta Tavo pavaldinių ar pažįstamų. Ši ugnis gali būti tokia nepakeliama, kad atrodo nesąmonė toliau tęsti pradėtą veiklą, o vienintelė išeitis yra pasiduoti. Tačiau nesustok tada ir ten, kai pasidarys sunku. Tark „taip!“ ir vis tiek eik toliau. Taip Tavo pastangos taps trokštamo pasaulio raugu. Ir jei ištarto „taip“ neatsiimi, ima augti Tavo NAUJAS GYVENIMAS. Jei Tavo „taip“ galioja, būsi palaimintas. Palaimintas, kaip ir visi, kurie šiuo keliu ėjo – per dykumą ir skausmą, ir ugnį į ŠVIESĄ.  

Tapęs tokiu žmogumi, kaip ir Jėzus, galėsi laisvėje ir tiesoje susidurti su velniu. Ne tam, kad prisidėtum prie jo sunaikinimo. Ne, nes ir velnias trokšta būti išganytas. Nors jis nieko ir nebijo kaip žmogus. Galbūt paskutinė pragaro viltis yra žmogus, kad ir pragaras dar gali būti vėl pajungtas meilės jėgai. Žmogus, nes į jo širdį randa kelią ir dangus, ir pragaras. Galbūt kaip tik todėl būtent žmogaus širdis yra tikroji kūrinijos ilgesio ir vilties vieta. Galbūt dėl to iškiliausias žmogaus uždavinys yra neapykantą, esančią jo paties širdyje, ir neapykantą, pasiekiančią jį iš šalies, ne iki galo išgyventi, bet iki galo išmylėti. Kas su neapykanta kovoja, tas ją stiprina. Kas nori neapykantą sunaikinti, tas tampa jos skleidėju.

Aiškinant sapnus, esama geležinio įstatymo: kuo bjauresnis, šlykštesnis, brutalesnis yra sapnuojamas personažas, tuo labiau jis trokšta būti mylimas. Tą patį mums teigia ir daugelis pasakų. Pabučiuok tai, kuo šlykštiesi, ir tai perkeis ir tave, ir tavo objektą. Apie tai tik vis kitokiais vaizdais, pasakojimais bei žodžiais mums kalba ir Jėzus. Gal tikrai žmogus yra paskutinis velnio šiaudas, kurio jis dar gali nusigriebti. Kad velnias galų gale bijo tik meilės, mums rodo Jėzaus bei nesuskaičiuojamos daugybės žmonių, įsileidusių su juo į kovą, pavyzdžiai. Meilė vienintelė nuginkluoja jo ledinę neapykantą. Ir todėl jis nebijo nieko taip labai, kaip tikros meilės.  

Šiame kontekste aiškėja ir Jėzaus požiūris į neapykantos skleidėjus. Jėzus žino, kad galų galiausiai ir velnias ilgisi išganymo ir puoselėja viltį per Dievą mylinčius žmones prisiliesti prie Dievo gydančios, gelbstinčios jėgos. Jėzaus pažinimas jam sako, kad su neapykanta negalima kovoti ir jos sunaikinti, bet reikia ją išgydyti ir išmylėti iki galo. Visiškai nuosekliai Jėzui piršosi išvada: Mylėk savo priešą! Mūsų išvada turėtų būti tokia: jei patyriau blogį, atsimokėsiu laimindamas. Susidūręs su blogiu, pasveikinsiu jį Dievo vardu. Tada manyje susitiktų dangus ir pragaras – o mūsų pasaulis taptų nors šiek tiek sveikesnis.

Neleisk trypti kojomis savo orumo

Mano nuomone, tai svarbiausi Kalno pamokslo ir apskritai Gerosios Naujienos žodžiai, ištarti Jėzaus lūpomis. „Tu esi Dievo be galo mylimas vaikas! Tai ir yra tas pagrindas, sudarantis Tavo žmogiškojo orumo esmę, todėl jokios pasaulio galybės negali jo iš Tavęs išplėšti ar sunaikinti. „Kiekvieno žmogaus giluminis troškimas yra būti regimu būdu gerbiamam. Mes darome didžiausią klaidą, manydami, jog esama skirtingų žmogaus orumo lygių. Tikroji žmogaus vertė nėra skirstoma į pakopas. Jai niekada nieko netrūksta, ir ji visiems žmonėms yra vienoda.

Tačiau kodėl mes taip greitai šią orumo paslaptį užmirštame? Turbūt dėl to, kad mūsų žinojimas nesiekia taip toli kaip mūsų jausmai. Ką mums jausmai sako, tą ir laikome galutine tiesa, pagal tai elgiamės. Dažniausiai būtent jausmai kalti dėl visų nesusipratimų. Patyrę didelį nusivylimą – nesvarbu, dėl ko – nebematome prasmės gyventi. Jaučiamės esą menkesni už kitus, ne tokie svarbūs ir ne taip aukštai vertinami. Tik būdamas įsitikinęs savo orumo nepakartojamumu bei neliečiamumu ir tuo gyvendamas, tapsi iš esmės nepažeidžiamas. Net ir tuomet, kai Tave visi spardys ir net žudys. Kaskart vis iš naujo Jėzus apie tai kalba, norėdamas mus įtikinti. Noriu tai paaiškinti, remdamasis iš Kalno pamokslo trimis pavyzdžiais (Mt 5, 39–42), kurie šią tiesą perteikia užaštrintai: „O aš jums sakau: nesipriešink piktam[ žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo ir dvi.“

Atidžiau pažvelgus į šias vietas, į akis krenta reikšmingos detalės, kurios lengvai praslysta nepastebėtos, skaitant ar klausantis paskubomis. Juolab kad šiuose pavydžiuose pateikti nurodymai iš karto sukelia teisingumo jausmo pasipriešinimą. Kodėl pirmajame pavyzdyje Jėzus kalba būtent apie dešinįjį skruostą? Kaip galima apskritai mušti kitą per dešinįjį skruostą? Pamėginkite Jūs kada nors tai padaryti! Dešiniarankio dešinės rankos smūgis normaliu atveju krenta ant priešininko kairiojo skruosto, nebent jis smūgiuotų dešiniosios rankos išorine puse (ne delnu – vert. pastaba). Čia ir slypi raktas, kaip reikia šią vietą suprasti. Pirmiausia čia kalbama ne apie tai, kaip primušti kitą žmogų, bet kaip jį įžeisti ir pažeminti. Taigi mušančiojo sumanymas nėra kitą sužeisti, bet jį pažeminti, paniekinti ir sutrypti jo orumą.

Kodėl Jėzus taip žeminamiems siūlo atsukti dar ir kitą skruostą? Nes kaip tik taip bus atimta galimybė engėjui jį toliau žeminti! Asmuo, atsukantis ir kitą skruostą, tarsi sako: „Pamėgink dar kartą mane mušti! Pirmasis tavo smūgis nepasiekė savo tikslo iš tikrųjų. Aš neleisiu tau savęs žeminti. Esu toks pat žmogus, kaip ir tu. Tavo statusas (pinigai, lytis, rasė, amžius) nieko čia nekeičia. Tu neturi teisės manęs niekinti ir žeminti.“ Tokia mušamojo reakcija įstumia užpuoliką į nepaprastus sunkumus. Jau vien iš praktinių pozicijų žiūrint, susidaro sudėtinga situacija. Kaip mušti savo auką per kitą jos skruostą? Smogdamas kumščiu pripažinsi ją sau lygiu žmogumi. Bet juk smūgis išorine rankos puse kaip tik ir turi tikslą patvirtinti kastų sistemos ir visuomeninės nelygybės egzistavimą! Net ir davęs įsakymą savo auką nuplakti, užpuolikas negali paneigti to, kas įvyko. Užpuolikas buvo priverstas prieš savo valią pripažinti priešininką lygiaverčiu žmogumi. Iš jo atimta galia žeminti savo auką.

Antrasis pavyzdys, kurį pateikia Jėzus, yra iš teismo kasdienybės. Iš žmogaus per teismą reikalaujama atiduoti apsiaustą.* Tik vargšų vargšai negalėdavo be išorinio apsiausto palikti užstatu nieko kito. Žydų įstatymai be išlygų reikalavo kiekvieną vakarą, saulei nusileidus, grąžinti apsiautą jo savininkui, nes kitaip vargšai nebeturėtų absoliučiai kuo pridengti savo kūno. Kita vertus, toks įstatymas reiškė ir tai, kad neturtingas žmogus, pasiimdamas savo apsiaustą nakčiai ir vėl atiduodamas jį dieną, buvo priverstas bent du kartus per parą egzistenciškai patirti savo bejėgiškumą ir menkavertiškumą. Tokia buvo to meto Izraelio situacija, ir Jėzaus klausytojams ji buvo gerai žinoma. Būtent, kad nuskurdęs skolininkas vis labiau grimzta į skolas, kurių jis niekada neįstengs grąžinti. Jo kreditorius nutempia jį į teismą ir visomis teisinėmis priemonėmis mėgina priversti jį sumokėti skolą.

Kodėl Jėzus pataria vargšams atiduoti dar ir apatinį apsiaustą? Juk tai reiškia ne ką kita, kaip visiškai išsirengti ir nuogut nuogutėliui išbėgti iš teismo rūmų! Įsijauskime į skolininką ir galėsime įsivaizduoti, kokį kikenimą turėjo klausytojams sukelti šis Jėzaus reikalavimas. Štai prieš mus stovi kreditorius, raudonas iš susinepatoginimo kaip kalakutas, laikydamas vienoje rankoje Tavo apsiaustą, o kitoje – Tavo apatinius rūbus. Staiga Tu apvertei viską aukštyn kojomis! Dar prieš valandėlę neturėjai vilties laimėti proceso, nes įstatymai palankūs tik kreditoriui. Bet Tu nesileidai žeminamas, o kartu  išradingai ir pamokomai protestavai prieš sistemą, galinčią prie tokių įsiskolinimų privesti. Šiais simboliniais veiksmais be žodžių tarei: „Tau reikia mano apsiausto? Še, pasiimk iš karto viską! Dabar viskas, ką turiu, išskyrus mano nuogą gyvenimą, priklauso tau. Nori dar ir jo?“ 

Jėzus iš tikrųjų moko vaidinti kvailius. Valdantieji sluoksniai kyla ir žlunga, priklausomai nuo jų garbės jausmo. Niekas nenuginkluoja jų greičiau už pavykusį pasišaipymą. Atsisakydami garbinti valdančiųjų galybę ir jai paklusti, valdomieji perima iniciatyvą į savo rankas, net jei pakeisti egzistuojančių struktūrų dar ir nėra įmanoma. Tai toli gražu neturi nieko bendra su raginimu tapti tobuliems, kas šiame gyvenime neįmanoma. Jėzaus siūloma išeitis yra labiau praktinė strateginė priemonė, turinti tikslą parodyti, kad ir beteisiams dar ne viskas prarasta... Jėzus atkreipia dėmesį į pačioje sistemoje glūdinčias galimybes, norint apnuoginti jos žiaurumą ir išjuokti jos tariamą teisingumą, įstatymus ir tvarką. Štai pagaliau matome vargšą, kuris nebenori leistis ilgiau turtuolių spaudžiamas kaip vandens kempinė, kol visiškai išdžiūs. Iš pradžių jis pakenčia įstatymus tokius, kokie jie yra, vykdo juos nuosekliai tol, kol prieina tokį tašką, kuriame įstatymai patys atskleidžia juose glūdintį absurdiškumą ir tokiu būdu pasirodo, kas jie yra iš tikrųjų. Taigi kaltinamasis visiškai apsinuogina, savo kaltintojų akyse apleidžia įvykio vietą ir palieka kreditorių, o su juo – ir visą ekonominį statinį, kurį pastarasis reprezentuoja, ten, kur ir rado.

Trečiasis Jėzaus pavyzdys – apie antrą mylią liečia gudrią romiečių praktiką apriboti priverstinį darbą, kurį Romos kariai užkraudavo okupuotų sričių gyventojams. Su tikraisiais legionieriais žydai susidurdavo retai, nebent per karus ar sukilimus. Čia kalbama apie pagalbinius būrius, dislokuotus Judėjoje ir teuždirbančius tik pusę legiono kareivio atlyginimo. Toks kareivis galėjo įpareigoti civilį gyventoją panešti vieną mylią jo amuniciją. Už kiekvieną mėginimą priversti eiti ilgiau nei mylią buvo karinių įstatymų baudžiama. Taip Roma stengėsi tramdyti okupuotos liaudies pyktį ir kartu išlaikyti mobilią imperatoriaus armiją. Tačiau net ir apribojus priverstinio darbo dydį, žydams tai nuolat karčiai primindavo, kad jie savo pažadėtoje žemėje nėra laisvi. Jėzus neragina šios išdidžios, bet pavergtos tautos maištauti. Neįmanoma draugiškai nusivesti kareivio į šoną ir suvaryti jam tarp šonkaulių durklą. Jėzus puikiai suprato, kad kiekvienas ginkluotas sukilimas prieš romėnų valdžią buvo beprasmis. Todėl nė vienu žodžiu apie tai neužsiminė, nors tokiu būdu jis, be abejo, prarado revoliucingai nusiteikusių grupuočių simpatiją.

Kodėl vis dėlto reikia nueiti ir antrąją mylią? Ar tai nėra puolimas į kitą kraštutinumą ir pagalba priešui? Visiškai ne. Ir čia, kaip ir abiem ankstesniais atvejais, kalbama apie tai, kaip engiamajam susigrąžinti iniciatyvą, kitaip tariant, kaip situacijose, kurių tuo momentu esamomis priemonėmis negalima pakeisti, išsaugoti savo garbės jausmą. Taisyklės yra imperatoriaus reikalas, bet jų išpildymas – tai jau Dievo reikalas. Imperatorius tam neturi jokios galios. Įsivaizduokime nustebimą kareivio, kuris prie mylias žyminčio akmens norėtų atgauti savo krovinį (apie 30–40 kg svorio!), o išgirsta: „Ak, ne, neduosiu, leisk man dar mylią panešti!“ Kodėl norima tai padaryti? Kur visa tai veda? Paprastai kareivis turi priversti žmones nešti jo kareivišką kuprinę, o čia štai kažkas daro tai savo noru, džiaugsmingai, ir net negali sustoti! Gal tai provokacija? Priešinimasis jo jėgai? Gal tai tiesiog draugiškumas? O gal bandymas įskųsti legionierių vyresnybei, kadangi jis leidžia savo naštą nešti ilgiau nei galima?

Ir vėl vergiška priverstinio darbo situacija pasisuko nelaukta kryptimi. Engiamasis perėmė iniciatyvą į savo rankas. Susidūręs su nelaukta reakcija, kareivis praranda žadą. Niekada iki šiol jam neteko tokios problemos spręsti. Tačiau dabar jis priverstas kažką daryti, nors jokia ankstesnė patirtis jam čia negali padėti. Dar visai neseniai jis galbūt mėgavosi savo pranašumu prieš tą, kuris tempia jo naštą, bet staiga tai nebeteikia jam jokio malonumo. Galime jausti „pasigardžiavimą“ įsivaizduodami, kaip romėnų pėstininkas maldauja izraelitą: „Ei, klausyk, prašau atiduoti man mano kuprinę!..“ Kokia groteskiška yra ši scena, gali nepastebėti tik tie, kurie Jėzaus žodžius medituoja per daug pamaldžiai, užverstomis į dangų akimis. Bet Jėzaus to meto publikai tai negalėjo prasprūsti pro akis nepastebimai. Jie, be jokios abejonės, nepraleido progos pasimėgauti vaizdu, kaip jų engėjai tokiu būdu išvedami iš kantrybės.

Net jei toks nesmurtinis pasipriešinimas per akimirką ir nepakeičia engiamojo širdies, vis tiek jis nepraeina be pėdsakų. Jis suteikia prispaustiesiems naują savigarbos jausmą ir sužadina žmogui iki šiol neatrastą ir nepatirtą drąsos ir jėgos šaltinį. Žmonėms, kurie įpratę kitus valdyti, Jėzaus patarimas beteisiams galbūt sukelia tik juoką. Bet tiems, kurie iki šiol nemokėjo nieko kito, kaip tik žemai lankstytis, keliaklupsčiauti ir nusileisti, nes jie patys sau atrodė tokie menkaverčiai, ir toks mažas žingsnelis yra nepaprastai svarbus, norint vėl imti tikėti savo garbės jausmu.

Būk išradingas

Kadangi žmogaus orumas yra sunkiai apčiuopiamas ir aprašomas, sunku suvokti ir tendencijas šį suvokimą aptemdyti ir apsunkinti. Dažniausiai tai būdinga situacijoms, kuriose kokia nors priklausomybė iškreipia jėgų santykį. Vos tik iš priklausomybės išsilaisvinama, ima braškėti ir visa sistema. Tai ir vėl labiausiai pasakytina apie priklausomybės jausmą. Kai tik žmogus ima šį jausmą tyrinėti ir pradeda ieškoti dar likusių galimybių išeiti iš susidariusios situacijos, valdančiųjų galybė ištirpsta kaip sniegas saulėje.

Kas dalyvavo VDR 1989 metų legendinėse pirmadienio demonstracijose ar stebėjo jas per televizorių, tas atsimena šūkį „Mes esame liaudis!“ Toji liaudis įveikė savo bejėgiškumo prieš visagalę valstybę jausmą ir tokiu būdu iškėlė dienos švieson galingųjų bejėgiškumą. Vos tik pradeda tirpti priklausomybės jausmas, pajuda ir visa sistema. Todėl galima gerai suprasti, jog tie, kurie nori kitus valdyti, daro viską, kad būtent tam būtų užkirstas kelias. 

Iš esmės Jėzus savo pavyzdžiais tenorėjo įkvėpti klausytojus naujiems, pritrenkiantiems poelgiams.

„Neleiskite bejėgiškumui užvaldyti Jus!“

„Sugalvokite ką nors nauja!“

„Pradėkite judėti!“

„Nustebinkite ir pritrenkite!“

„Elkitės nenumatytai!“

„Ieškokite naujų galimybių!“

„Būkite kūrybingi, kaip antai!..“

Tačiau kas gi atsitiko su Jėzaus pasiūlymais? Jie buvo paversti į visų pripažintas krikščioniškojo elgesio taisykles, kurias vėl „pagaliau“ buvo galima apskaičiuoti ir numatyti. Kalno pamokslas tapo elgesio taisyklių kodeksu. Kas elgėsi kitaip, elgėsi nekrikščioniškai. Kas kirto atgal, to poelgį nors ir buvo galima suprasti, bet tai jau nebebuvo tikrai krikščioniškas elgesys. Kas priešinosi neteisėtiems potvarkiams, tam trūko nusižeminimo. Taip Jėzaus siekimas sustiprinti savo klausytojus ir sugrąžinti jiems jų orumo jausmą bei gyvastingumo patirtį pavirto savo priešingybe.

Žmogaus, sekančio Jėzumi, elgesio iš tikrųjų nebegalima nuspėti ir numatyti, nes savo gyvastingumą ir įkvėpimus jis semia iš šaltinio, apie kurio egzistavimą daugelis žmonių taip nieko ir nežino. Kaip iš šaltinio trykšta ne visą laiką tas pats, bet vis naujas vanduo, taip žmogus, semiantis iš savo vidinio šaltinio, atranda vis ką nors naujo. Ir kadangi ši srovė niekada neužanka ir neišsenka, jam nebūtina panaudoto „vandens“ pervaryti per valymo įrankius, kad būtų vėl tinkamas naudoti. Toks žmogus eina budriai per gyvenimą. Jis gali sau leisti užsikrėsti ir kitų idėjomis, nesijausdamas dėl to menkesnis nei jie. Ir jis gali tai visų pirma todėl, kad surado savo vidinį centrą, tą neapčiuopiamą ir nenusakomą „tašką“, kuriame daugiau nieko nėra, tik VISKAS.

Ištraukos iš knygos – Jonathan Düring OSB. Der Gewalt begegnen: Selbstverteidigung mit der Bergpredigt, 2008 m.

Iš vokiečių kalbos vertė Lolita Panzer