Šis nedidelis mano tyrimas apie Vilniaus senamiesčio kiemų socialinio gyvybingumo būklę turi tris didelius netobulumus. Pirmasis netobulumas – tai tyrimo laikas: ankstyvą pavasarį viešojoje erdvėje žmonės praleidžia palyginti mažai laiko, o pačios erdvės, dar nesužaliavus želdiniams, atrodo skurdokai; antrasis netobulumas – tai tyrimo apimtis: žvalgiausi tik po Bernardinų, Šiltadaržio, Šv. Mykolo, Literatų, Rusų, Latako ir Išganytojo gatvių namų kiemus; trečiasis: neatlikau vadinamojo „stebėjimo dalyvaujant“, t. y. „nepagyvenau“ šiuose kiemuose ilgiau. Nepaisant to, tai, ką pamačiau, mano galva, leidžia daryti bent šiokius tokius apibendrinimus. Empiriniai duomenys, kaip ir tikėjausi, daugeliu atvejų sutapo su prielaidomis: Vilniaus senamiesčio kiemų socialinis gyvenimas apmiręs, o daugelis kiemų yra virtę automobilių stovėjimo aikštelėmis.

2010 metų kovo 23 diena, maždaug 11 valanda. Kelionę siūlau pradėti nuo Bernardinų gatvės.

Įeiname į Bernardinų g. 10 namo kiemą. Kadaise jame gyveno dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Kiemo tarpuvartė ir grindinys – asfaltuoti. Kai kur grindinys išbetonuotas. Matyti ir senojo akmeninio grindinio. Kairiau – medine statinių tvorele aptvertas sodelis, prie kurio auga sena alyva. Sodelyje įrengta vieta gėlynui, dalis sodelio ploto išklota trinkelėmis. Žvilgtelėjus dešinėn, prie kito buto durų stovi lauko peleninė. Šiuo momentu kieme stovi dvi mašinos. Paprastai čia jų būna nuo trijų iki penkių (esu kurį laiką čia gyvenęs).

Bernardinų g. 9. Šiame kieme veikia vertimų biuras, nuomojami kambariai. Visas kiemas ištisai, iki pat sienų, išgrįstas nedidelėmis kvadratinėmis plytelėmis. Tik prie galinės sienos paliktas borteliu atskirtas senojo (turbūt) grindinio fragmentas. Šiuo metu kiemas tuščias. Tik prie vynuogienojais apsiraizgiusios sienos stovi mašina. Kieme dar įrengta medinė drabužių džiovykla.

Bernardinų g. 7. Į šį kiemą patenkame pro naujus, tikėtina čia įsikūrusių svečių namų suremontuotus, vartus. Plytelės lygiai tokios pat, kokias matėme Bernardinų g. 9 kieme. Kiemo ir gretimo namo sieną apraizgę vijokliai ir vynuogienojai. Kieme dar auga dvikamienis beržas. Didelę šio kiemo dalį užima šiluminis mazgas. Mazgo stogas – tai ir savotiška plytelėmis išklota aikštelė, kurioje stovi trys džiovyklos. Iš pradžių pamaniau, kad tai sūpynės... Nuo vienos džiovyklos iki kitos nutiesta virvė. Kiemo pradžioje – ten, kur yra daugiau laisvos vietos, – stovi mašina. Kai kitą dieną ėjau pro šalį, jų stovėjo dvi.

Bernardinų g. 5. Sprendžiant iš sovietinių pašto dėžučių, šiame erdviame kieme yra (būta) aštuoni butai. Kiemo grindinys – asfaltas. Šiuo momentu kieme stovi trys mašinos. Prie trijų kiemo butų, iš abiejų durų pusių, pastatyti vazonai su pušaitėmis. Prie kito buto – tujos. Kieme dar įrengta nedidelė pušelėmis apsodinta klomba. Apskritai kiemas tvarkingas. Tvarkingi netgi iš lentų sukalti sandėliukai. Antro aukšto galerijoje stovi sulankstoma džiovykla ir dvi lauko kėdės (kai kitądien lankiausi čia su fotografe, galerija buvo papuošta mažomis trispalvėmis). Kiemą tvarkyti ėjusi moteris, pagyrus gražiai sutvarkytą aplinką, pasakė, jog „dabar negražu“. Reikią ateiti vasarą, kai sužydi pakabinamuose vazonuose pasodintos gėlės.

Bernardinų g. 6. Kiemas išklotas „tradicinėmis“ sovietinėmis plytelėmis ir banguoto profilio šiuolaikinėmis trinkelėmis. Trinkelės išklotos prie vieno renovuoto namo įėjimo. Priešais kiemo gale stovinčius garažus grindinys asfaltuotas. Stačiakampį kiemą išilgai dalija ilga klomba su medžiais. Kieme prie vieno iš įėjimų į butus pastatytas mažas suoliukas, pasieniais – dar du, ir dar vienas – didelis „banguotu“ atlošu suolas.

Bernardinų g. 4. Šiame kieme stovi daugiausiai mašinų. Tačiau kiemas ir erdvus ir jų neatrodo daug. Šis kiemas iš iki šiol matytų įrengtas turtingiausiai. Grindinys išklotas trinkelėmis, plytelėmis ir akmenimis. Čia įrengti ir du sodeliai, panašiai kaip Bernardinų g.10, tik nepalyginamai didesni. Matyti, kad šiltuoju metu laiku čia tikrai praleidžiama nemažai laiko.

Sukame į Šiltadaržio gatvę. Šiltadaržio g. 2. Šio kiemo grindinys – asfaltas ir plytelės, išklotos iki pat sienų (šis motyvas daugelyje kiemų kartosis, todėl toliau minėsiu tik išimtis). Antrame aukšte įrengtos kadaise gražios galerijos. Šiandien jos – panašu „negyvenamos“ (tiesa, reikėtų ateiti čia šiltuoju metų laiku). Įdomumo dėlei šiame suskaičiavau 8 skirtingų langų rūšis. Kieme dar yra vieta rūkymui.

Šiltadaržio g. 4. Kiemo gilumoje pamatau prie alyvos triūsiančią senutę. Užkalbinu ją. Ji esanti Elena, taudodailininkė. Pakviečia atsisėsti. Įsikalbame. Šiame kieme ji gyvenanti nuo 1968-ųjų. Didžiuma kiemo grindinio dengia prieškarinis akmeninis grindinys, tik kur ne kur – žolės ploteliai. Elena sako, kad juos „atkovoję“ patys gyventojai, kad galėtų kieme pasisodinti vieną kitą gėlę ar krūmą. Šiuo metu kieme auga alyva, žilvičiai, Elena pasodinanti ir pelargonijų.

Apskritai kiemas man pasirodė apleistas. „Nėra kam rūpintis“, – sako Elena. Kiek pajėgianti, tiek aptvarkanti. Daugelis kiemo butų nuomojami, savininkai gyvena kitur. O tie, kurie gyvena, tvarkosi „iki savo slenksčio“. Šiuo metu kieme stovi trys mašinos. Priklauso vienam iš kaimynų. Dvi iš jų nenaudojamos, stovinčios kieme jau seniai. Pokalbio metu sėdime prie lauko stalo, pastatyto prie vieno iš butų. Žmonių šiame kieme gyvena nedaug. („Ir anksčiau nedaug būdavo“.) Užtat čia gyvena keletas kačių. Štai vienai įrengtas jaukus ir tam tikra prasme modernus namelis.

Šv. Mykolo gatvė

Šv. Mykolo g. 4. Šio kiemo tarpuvartėje įrengtas vengriško maisto restoranas. Įėjimas į jį papuoštas ornamentais. Tarpuvartėje šiltuoju metų laiku kabinami gėlių vazonai. Akmenimis grįsto kiemo gilumoje auga tuja. Už jos – įėjimas į dar vieną kiemelį. Kieme yra graži galerija, tačiau ji aplūžusi ir, panašu, retai tenaudojama. Joje sukrauti įvairūs rakandai.

Šv. Mykolo g. 6 kieme įsikūrusi kavinė „Gabi“. Taigi šį kiemelį aplenkiu (kaip ir kitus „teminius“ kiemus). Priešingoje gatvės pusėje – didžiulis gražiai sutvarkytas kiemas, kuriame veika įvairių įstaigų. Kiemo grindinys: iš akmenų, plytelių ir žolės. Kieme puikiai sutvarkyta takelių sistema. Tačiau kieme nėra jokių suoliukų, nieko, ant ko būtų galima prisėsti (žolėje gausu šunų išmatų) Einame toliau.

Šv. Mykolo g. 8. Šiame kieme, kaip ir Šiltadaržio g. 4, galima pajusti senojo Vilniaus dvasią: akmeninis grindinys, medinės galerijos, jaukumo jausmą kelianti erdvė. Kiemas grūste prigrūstas mašinų (nuotraukoje to nematyti, nes kiemas optiškai pailgintas). Mažame kieme jų suskaičiavau penkias. Dalis galerijų suirusios, atrodo tuoj tuoj grius. Kieme stovi daug sandėliukų. Visi jie sutartinai pasvirę kairėn. Dalis jų – paversti šiukšlynu. Kita dalis, panašu, naudojami. Kiemo gilumoje, tarp sandėliukų, matyti iš padangų įrengtos dabar jau nenaudojamos klombos.

Šv. Mykolo g. 10. Kiemas užrakintas.

Šv. Mykolo g. 12. Nedidelis kiemas. Skirtingus šio kiemo butų savininkus galima atpažinti pagal skirtingas grindinio plyteles. Suskaičiavau jų tris. Kiekvienas gyventojas susitvarkęs iki savo ribos. Viename kampe, dešinėje, – šiukšlynas. Čia stovi dvi šiukšlių dėžės, tačiau šiukšlių aplink jas ne mažiau nei dėžių viduje.

Šv. Mykolo g. 14. Kiemas uždarytas. Tačiau pažvelgus pro vartų tarpą matyti, kad kiemas „plynas“, grindinys – iš trinkelių. Kieme stovi mašina. Jame nėra jokių želdinių.

Literatų gatvė

Literatų g. 9. Šis kiemas, tiksliau trys skirtingo dydžio kiemai, man pasirodė vienas „vilnietiškiausių“ (ypač dešinysis, praėjus žemalubę arką). Vienas šio kiemo namas – renovuojamas. Pasukus į kairįjį kiemą ir paėjus gilyn, prie vieno iš įėjimų pamatau suolą poilsiui. Greta jau greit sužydėsianti augmenija. Tame pačiame kieme įrengtos sūpynės ir smėlio dėžė. Gretimame šio namo kieme kiekvienas gyventojas susitvarkęs plotelį prie savo namų: iškloję jį akmenimis ar plytelėmis.

Literatų g. 8. Kiemas tuščias. Grįstas trinkelėmis.

Literatų g. 7 kiemą saugo naujai įstatyti figūriniai metaliniai vartai. Kiemo gilumoje stovi dvi mašinos. Grindinys: betonas ir žemė, tačiau daugiau žemės. Dešinėje kiemo pusėje pastatytas bambukinis stalas su suolu ir kėdėmis.

Literatų g. 4. Prie šio kiemo aprašymo pasidėjau šauktuką. Jame nebuvo nieko ypatingo. Būtent dėl to ir pasidėjau šį ženklą. Būnant šiame kieme į galvą šovė palyginimas, kuris, mano galva, tinka apibūdinti daugelio Vilniaus senamiesčio kiemų būklę. Šis kiemas buvo bežadis. Jis neturi charakterio, nors yra tvarkingas ir švarus.

Rusų gatvė

Sukame į Rusų gatvę. Rusų gatvė g. 4. Didelis, gražiai sutvarkytas kiemas. Gražiai išgrįstas ir prižiūrimas. Vis dėlto vaikščiodamas po jį negalėjau atsikratyti bežadės dykumos jausmo.

Latako gatvė

Latako g. 1. Dideliame kieme du trečdaliai erdvės skirta mašinoms. Kiemo gilumoje matyti ir želdinių. Įdomumo dėlei šiame kieme suskaičiavau 13 rūšių medinius ir plastikinius langus. Nuotraukoje matyti šeši.

Latako g. 3. Šiame kieme suskaičiavau septynias mašinas.

Išganytojo gatvė

Į abu Išganytojo gatvės kiemus patekti nepavyko. Pro skylę vartuose matyti, kad jie niekuo nesiskiria nuo, tarkime, Literatų g. 4.

Prieš grįždamas redakcijon užsuku į Maironio g. 15. Žinau, kad XIX–XX amžiaus sandūroje čia gyveno latvių poetas Janis Rainis. Didžiuma kiemo ploto užima sandėliukai, garažai ir automobilių stovėjimo aikštelė. Tik kiemo gilumoje matyti vos besilaikąs medinis suolelis.

Apibendrinant

Šio pasižvalgymo rezultatai manęs nenustebino. Tikėtina, nenustebins ir skaitytojų. Kaip matyti iš nuotraukų, daugelis kiemų, apleisti ar sutvarkyti, atlieka mašinų stovėjimo aikštelės funkciją. Netgi tais atvejais, kai kieme yra pakankamai erdvės žmonių gyvenimui, juose beveik nėra tam reikalingos infrastruktūros: stalų, suoliukų, pavėsinių, įrenginių vaikams žaisti ir t. t.

Kokios galėtų būti to priežastys? Jų kaip visada yra įvairių: objektyvių ir subjektyvių; istorinių, ekonominių ir kultūrinių. Socialinis gyvenimas gali būti apmiręs, nes namuose, supančiuose kiemus, gyvena daug nuomininkų, kurie tvarkosi tik namų viduje. Senųjų gyventojų, – tų, kurie galėtų perduoti gyvenimo kiemuose tradiciją ir rūpintųsi bendrąja erdve, – likę nedaug arba nėra išvis.

Prieš šimtą metų Senamiesčio namuose gyveno daugiau žmonių. Didelę dalį laiko jie praleisdavo lauke, kur dirbdavo įvairius namų ūkio darbus ir bendraudavo. Taip natūraliai susiformuodavo kiemo, gatvės, rajono bendruomenės, kuriose, kaip įprasta pažymėti romantiškuose pasakojimuose apie miestus iki karo, gyvenimas „virte virdavo“.

Galbūt šiandien Senamiesčio kiemuose negyvenama, nes čia jaučiamasi nesaugiai. Vagysčių baimė gyventojams gali trukdyti atsipalaiduoti ir susikurti jaukią erdvę poilsiui. (Kartą kaimynė, jau daugelį metų gyvenanti viename iš Bernardinų gatvės namų, skundėsi, jog bijanti kieme kabinti gėlių vazonus, nes juos pavagia. Nepaisant to, pavogtas gėles ji atkakliai keičia naujomis, bedradarbė užsiminė, kad jų laiptine, kol ji būdavo nerakinta, kai kas naudodavosi kaip išviete)

Socialinis gyvenimas gali būti apmiręs, nes žmonėms paprasčiausiai trūksta pinigų ir žinių susitvarkyti aplinką, taip sudarant palankias sąlygas kieme praleisti laisvalaikį. Štai viename iš kiemų sutiktas pagyvenęs vyras sakė, jog dėl kiemo sutvarkymo (konkrečiai – dėl griūvančių galerijų) vykstąs ginčas tarp valdžios ir namo gyventojų. Patys jie suremontuoti negalį.

Tačiau reikšmingiausią vaidmenį, kalbant tiek apie fizinių erdvių sutvarkymą, tiek gyvenimo jose atgaivinimą, mano manymu, vaidina ne ekonominiai veiksniai (iš įvairių ženklų – naujų langų, durų, gerų automobilių – galima nuspėti, kad daugelyje kiemų gyvena nemažai pasiturinčių žmonių), tačiau tam tikri žmonių mąstymo ir elgsenos kasdienybėje šablonai. Paprastai tariant – įpročiai.

Viena vertus, mašinų gausa kiemuose, fiziškai blokuojanti kiemo gyvybingumo galimybę, parodo stovėjimo aikštelių Senamiestyje trūkumą, kita vertus, atspindi ir tam tikras vertybines gyventojų nuostatas. Užuot įrengus pavėsines, pastačius kėdes ir stalus poilsiui, įrengus vaikams smėlio dėžę ar sūpuokles, manoma, jog verčiau, praktiškiau „po langais“ pasistatyti automobilį.

Tikėtina, jog „negyvenami“ kiemai atspindi daugelio Lietuvos gyventojų sovietmečiu susiformavusį požiūrį į bendrąsias erdves bei jų priežiūrą apskritai. Senuoju papratimu manoma, kad bendrosios erdvės priklauso visiems ir niekam. Šiuo atžvilgiu nėra didelio skirtumo tarp daugiabučio laiptinės ir Senamiesčio kiemo. Jie vienodai „negyvenami“. Jie vienodai yra „ne mano“.

Kadangi neatlikau „dalyvaujamojo stebėjimo“, negaliu nieko pasakyti apie vieno ar kito kiemo gyventojų tarpusavio ryšius (ar jie pažįsta vienas kitą?). Tai kompleksiškas dalykas ir būtų per drąsu ką nors teigti. Iškėliau prielaidą, kad bendrųjų erdvių apleistumo tendencija signalizuoja apie čia gyvenančių žmonių tarpusavio ryšių fragmentaciją.

Džiaugčiausi, jei šios prielaidos ir galimi atsakymai būtų klaidingi. Galbūt Vilniaus Senamiesčio kiemų socialinis gyvenimas yra aktyvesnis, nei pasirodė man, pašaliečiui. Jei vis dėlto socialinis gyvenimas juose vegetuoja, turėtume klausti, kaip tai galėtų pasikeisti. Mano galva, jis galėtų atsigauti, kai (jei) natūraliai pasikeis žmonių požiūris į bendrąją erdvę ir poilsį. Kai, užuot kieme įrengus tvarkingą mašinų stovėjimo aikštelę, bus pasodintas sodelis. 

Kartais pasikeitimams pradėti užtenka ir vieno žmogaus iniciatyvos. Taip vienas Vilniaus Pašilaičių mikrorajono daugiabučio kiemas, anksčiau buvęs dykuma kaip ir visi kiti, vieno žmogaus dėka per dešimtį metų tapo saugiu ir jaukiu originaliai apželdintu ir prižiūrimu prieglobsčiu visai namo bendruomenei. Atrodytų, neįmanoma, tačiau štai – yra.

* Besižvalgydamas po kiemus didelį dėmesį kreipiau į kiemų grindinius ir langus. Turbūt kiekvienas sutiks, jog skirtingos buto grindys sukuria skirtingą įspūdį. Viena, kai jos išklotos medinėmis lentomis ar parketu, kita, kai išklotos sovietiniu linoleumu. Viena, kai grindjuostės prikaltos, kita, kai kraštai palikti pliki. Kai kieme nėra nei „medinių grindų“ (tinkamos dangos), nei „grindjuosčių“ (bent simbolinės ribos tarp grindinio dangos ir sienos), tai ir nulemia „butų“ (jei laikytume vidinius kiemus „butais“) panašumą į nejaukią dykumą.

* Iš nuotraukų matyti, jog kartais viename kieme būna įstatyti net keliolikos rūšių langai. Dažniausiai daugelis jų – plastikiniai, su imitaciniais padalijimais (pavadinau juos „stringais“). Ką galėtų reikšti tokia langų įvairovė? Ar tik ne tai, kad gyventojai nesugeba pamatyti jų visumos, t. y. jie žvelgia tik iš namų vidaus, nepaisydami platesnio konteksto. Kiekvienas linkęs kurtis taip, kaip jam atrodo geriau, bendrąjį interesą (namo fasado vaizdą, kuris tam tikra prasme yra visų mūsų nuosavybė) nustumdami į antrą planą.