Kovo viduryje Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vyko ketvirtoji ciklo „Pranciškoniškas dvasingumas“ paskaita, kurią vedė brolis Alvydas Virbalis (OFM). Konferencijos tikslas – įsigilinti į kūrinijos sąvoką. Kam skirta kūrinija? Ar žmogus teisingai su ja elgiasi? Kaip kūriniją suvokė šv. Pranciškus?

Jonas Paulius II paskelbė šventąjį Pranciškų gamtos globėju. Žinome, jog jis karštai mylėjo gyvulius, paukščius, gėles – visą kūriniją. Tačiau kam ji skirta? Prieš kalbant apie kūrinijos sampratą pranciškonų tradicijoje, pažvelkime, kokia jos vieta krikščionybėje.

Dažnai galime išgirsti kaltinimą Bažnyčiai, jog krikščionybė suteikė žmogui leidimą išnaudoti kūriniją savo reikmėms patenkinti ir valdyti ją taip, kaip mums atrodo esant teisinga. Tačiau ar tai – tiesa? Pažvelkime į Pradžios knygą, pasaulio sukūrimo mitą: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė : „Tebūnie šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“ (Pr 1,1 –5). Tuometinis žmogus tai suvokė kaip chaoso sutramdymą ir harmoningo pasaulio sukūrimą. Šioje ištraukoje tamsa ir bedugnė, kuri reiškia gilius vandenis, simbolizuoja bedugnę. Vandenynas – tai vieta, kuri to meto žmonėms asocijavosi su mirtimi. Kodėl? Yra dvi priežastys: pirma, hebrajai nebuvo „jūriniai“ žmonės, tad nekeliaudavo vandens keliais, juos gaubė nežinomybė, o antra – filistiečių tauta puldavo hebrajus būtent iš užjūrio, tad vandenynas simbolizavo pavojų, karą, kardą, priespaudą...

Antrą dieną Dievas atskyrė vandenis nuo vandenų, sukūrė skliautą ir pavadino tai Dangumi (atskyrė vandenį, esantį danguje, nuo vandens, esančio žemėje), trečiąją dieną atskyrė žemę nuo vandens ir apželdino žemę augmenimis. Ketvirtąją atskyrė dieną nuo nakties, taip sukurdamas laiką. Penktą dieną Dievas sukūrė dangaus paukščius ir vandens žuvis. Šeštą dieną Dievas sukūrė visų rūšių gyvūnus ir galiausiai žmogų. Kurdamas žmogų, Dievas sakė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!”       Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį, sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas : „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“(Pr 1,26–28).

Šis pasakojimas išskiria žmogų iš visos kūrinijos. Jis parodo, jog žmogaus orumas – tai panašumas į Dievą, kuris mus įgalina daryti tai, kam esame sukurti – valdyti ir viešpatauti gyviams. Hebrajų kalboje vietoj žodžio „valdyti“ yra pavartotas žodis radah, kuris reiškia sumindyti, numalšinti, nuslopinti. O vietoj žodžio „viešpatauti“ – žodis kabaš, reiškiantis sumindyti, numalšinti, sutrypti. Jei šias reikšmes įtrauksime į pasakojimą, galime padaryti prielaidą, jog tai, kas šiuo metu vyksta kūrinijoje, – jos naikinimas, išnaudojimas – yra Dievo numatyta ir leista.

Visą Dievo sukurtą pasaulį galėtume sudėti į hierarchinę piramidę, kurios  viršuje – žmogus, po to – žemės gyvūnai, paukščiai, žuvys, diena ir naktis, augmenija, dangus ir skliautas ir galiausiai šviesa. Galima būtų manyti, jog visa kūrinija yra sukurta tarnauti žmogui. Bet ar tikrai?

Pažvelkime į šv. Pranciškaus parašytą Kūrinijos giesmę. Ją sudaro šventojo kelionė į Dievą per kūrinijos grožį. Verta paminėti, jog ją Pranciškus parašė būdamas visiškoje tamsoje tiesiogine šio žodžio prasme – būdamas aklas. Pranciškus šioje giesmėje išdrįso kreiptis į Saulę, Mėnuliu, vadindamas juos broliu ir seserimi, ir tai nusako jo ypatingą santykį su kūrinija.

O dabar prisiminkime hierarchinę piramidę – Pranciškaus kūrinijos suvokimas ją apverčia ne aukštyn kojom, kaip tai padarė įsikūnijęs Dievas, parodydamas, jog žmogus turi tarnauti gamtai, o pakreipia šonu! Visus Dievo kūrinius jis vadina broliais ir seserimis, primindamas, jog esame priklausomi vieni nuo kitų, kaip ir gamta nuo žmogaus ar žmogus nuo gamtos.

Pranciškaus pasaulio suvokimas buvo radikalus jo laikotarpiu, mat tuo metu egzistavo daugybė eretiškų judėjimų. Vienas ryškiausių – katarų judėjimas, kuris vadovavosi dualizmu, laikydamas visą materiją blogiu, o dvasinį pasaulį – gėriu. Kodėl Pranciškus priešinosi šiam judėjimui? Atsakymas yra  įsikūnijimas. Pranciškonų tradicija pabrėžia, jog būtent visa kūrinija yra sukurta Kristui ir tik jam. Per įsikūnijimą visa kūrinija tampa šventa. Pranciškus suvokė, jog kūrinija yra skirta tam, kad mes pažintume ir prisiliestume prie Dievo. Apie begalinę Pranciškaus meilę kūrinijai byloja netgi du sukryžiuoti pagaliukai, kurie jam priminė kryžių ir Kristų. Iš to supratimo gimė malda, kurią pats šventasis ir parašė: „Garbiname Tave, švenčiausiasis Viešpatie Jėzau Kristau, čia ir visose Tavo bažnyčiose, visame pasaulyje, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.“

Parengė Adrė Zakrauskaitė