Moterys prie kapo. Annibale Carracci (16 a.)

Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. 
    Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: 'Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!' „ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. 
    Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. 
    Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.

I sk. Pr 1, 1 – 2, 2: Dievas matė, kad visa, kas jo sutverta, buvo labai gera 
   arba trumpasis Pr 1, 1. 26–31a

Ps 104, 1–2a. 5–6. 10. 12. 13–14. 24. 35c. P.: Viešpatie, atsiųsk savo dvasią ir atnaujink žemės veidą. 
   arba Ps 33, 4–5. 6–7. 12–13. 20. 22. P.: Viešpaties malonių pilna yra žemė.

II sk. Pr 22, 1–18: Mūsų tikėjimo protėvio Abraomo auka 
   arba trumpasis Pr 22, 1–2. 9a. 10–13. 15–18

Ps 16, 5. 8. 9–10. 11. P.: Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.

III sk. (niekada nepraleidžiamas) Iš 14, 15 – 15, 1a: Izraelitai sausuma perėjo jūrą

Iš 15, 1b–2. 3–4. 5–6. 17–18. P.: Viešpačiui giedokim, nes jo šlovė didinga.

IV sk. Iz 54, 5–14: Viešpats, tavasis Vaduotojas, amžiams pamilęs, tavęs pagailėjo

Ps 30, 2. 4. 5–6. 11. 12a. 13b. P.: Viešpatie, aš tave aukštinsiu: tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.

V sk. Iz 55, 1–11: Ateikite pas mane – ir jūs gyvensite. Aš amžiną sandorą su jumis sudarysiu

Iz 12, 2–3. 4bcd. 5–6. P.: Džiaugdamies semsite vandenį iš versmių išganingų.

VI sk. Bar 3, 9–15. 32 – 4, 4: Imk žengti keliu, kurį išmintis tau nušviečia

Ps 19, 8. 9. 10. 11. P.: Viešpatie, tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

VII sk. Ez 36, 16–17a. 18–28: Aš apšlakstysiu jus vandeniu tyru ir duosiu jums naują širdį

Ps 42, 3. 5bcd; 43, 3. 4. P.: Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio, taip mano širdis tavęs ilgisi, Dieve; 
   arba, jei būtų krikštijama, Iz 12, 2–3. 4bcd. 5–6. P.: Džiaugdamies semsite vandenį iš versmių išganingų; 
   arba Ps 51, 12–13. 14–15. 18–19. P.: Sutverk širdį man tyrą, o Dieve.

VIII sk. (epistolė) Rom 6, 3–11: Prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta

Ps 118, 1–2. 16ab–17. 22–23. P.: Aleliuja, aleliuja, aleliuja.


Iš popiežiaus PRANCIŠKAUS bendrosios audiencijos katechezės apie gailestingumą (2016 m.)

Didysis šeštadienis yra Dievo tylos diena. Tai turi būti tylos diena, o mes turime daryti visa, kas įmanoma, kad mums ji iš tikrųjų būtų tylos diena, kokia buvo anuo metu: Dievo tylos diena. Jėzus paguldytas kape dalijasi su visa žmonija mirties tragedija. Tai tyla, kuri byloja ir išreiškia meilę kaip solidarumą su visų laikų apleistaisiais, pas kuriuos ateina Dievo Sūnus, užpildydamas tą tuštumą, kurią gali užpildyti tik begalinis Dievo Tėvo gailestingumas.

Dievas tyli, bet tai daro iš meilės. Tą dieną meilė – ta tyli meilė – tampa gyvenimo laukimu prisikėlime. Apmąstykime Didįjį šeštadienį: mums bus naudinga apmąstyti Dievo Motinos, „Tikinčiosios“, tylą – ji laukė prisikėlimo tyloje. Mums Dievo Motina taps Didžiojo šeštadienio ikona. Dažnai mąstyk apie tai, kaip Dievo Motina išgyveno Didįjį šeštadienį – laukdama. Tai meilė, kuri neabejoja, bet viliasi Viešpaties žodžiu, kad jis pasirodytų ir suspindėtų Velykų dieną.

Visa tai yra didis meilės ir gailestingumo slėpinys. Mūsų žodžiai yra skurdūs ir nepakankami tai iki galo išreikšti. Mums gali padėti merginos patirtis, kuri nebuvo labai žinoma, bet parašė aukščiausios vertės puslapius apie Kristaus meilę. Jos vardas Julijona Noridžietė.

Ši mergina buvo beraštė, ji turėjo Jėzaus kančios regėjimų, po to tapusi atsiskyrėle tai pavaizdavo paprasta, bet nuoširdžia ir intensyvia kalba nusakydama gailestingosios meilės prasmę. Ji sakė: „Tada mūsų gerasis Viešpats paklausė manęs: „Ar tu laiminga, kad aš kentėjau dėl tavęs?“ Atsakiau jam: „Taip, gerasis Viešpatie, aš Tau labai dėkinga; taip, gerasis Viešpatie, būk palaimintas.“ Tada Jėzus, mūsų gerasis Viešpats, pasakė: „Jei tu laiminga, aš taip pat laimingas. Kentėti dėl tavęs man džiaugsmas, laimė ir amžina garbė; jei galėčiau kentėti dar daugiau, kentėčiau.“ Toks yra mūsų Jėzus, kuris sako kiekvienam iš mūsų: „Jei galėčiau kentėti dėl tavęs dar daugiau, kentėčiau.“

Kokie gražūs šie žodžiai! Jie leidžia mums iš tikro suprasti didžiulę ir begalinę meilę, kuria Viešpats myli kiekvieną iš mūsų. Leiskimės apsiaučiami šiuo gailestingumu, ateinančiu mūsų pasitikti; šiomis dienomis, kai įsmeigiame žvilgsnį į mūsų Viešpaties kančią ir mirtį, priimkime savo širdyse begalinę meilę ir panašiai kaip Dievo Motina Šeštadienį tyloje laukime Prisikėlimo.

Vertė „Bažnyčios žinios“

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai