Prisipažinsiu, šias dienas man daug labiau rūpi Sereikiškių parke begėdiškai išpjauti medžiai nei parodėlės Vilniaus galerijose. Šiomis dienomis atrodo, kad gal tikrai ne laikas ir ne vieta kalbėti apie meną mieste, kurį apėmusi šizofrenija. Pačiame miesto centre statomi „dangoraižiai“ ir kertami medžiai. Viskas vardan miesto. Dangoraižiai – kad miestas būtų šiuolaikiškas. Medžiai – kad parkas būtų kaip XIX amžiuje. Reikia didžiulio Gugenheimo muziejaus tada, kai niekam nereikalinga merdi kultūrinė spauda ir švietimas, o nemaža visuomenė dalis, tik išgirdusi žodį „menininkas“ ima grūmoti kumščiais ir plūstis. Tad ar sąžininga, raudonuojant dėl savo miesto dabarties ir dėl to, kad nieko negali padaryti, kalbėti apie koloritą, formą, potėpius – dvasingumą mene?

Žinoma, žmogus turi nuostabų gebėjimą užsimiršti, priprasti ar tiesiog nepastebėti, ko nenori, užsikasant savo mažoje, dažnai apgaulingoje erdvėje. Viena iš meno funkcijų – parodyti tai, ko stengiamasi nepastebėti. Deja, ir tokio meno Vilniuje praktiškai nėra. Vilniaus galerijose – taika, grožis ir gėris. Tad ir šiandien „Galerijų dienose“ – du kokybiški, skanūs „saldainiai“. Nors verčiau nueikite į Sereikiškes – čia rasite tikrų emocijų.

„Arkos“ galerijoje atidaryta Dalios Kasčiūnaitės personalinė paroda. Dalia Kasčiūnaitė (g. 1947) – tapytoja, Nacionalinės premijos laureatė. Parodoje eksponuojami seni ir nauji menininkės tapybos darbai. Apmaudus parodos rengėjų aplaidumas – šalia paveikslų nesurašytos atlikimo datos. Tad paroda neteko retrospektyvinio svorio – nėra galimybės stebėti, kaip kito menininkės braižas, kas būtų įdomu.

Akivaizdu, kad D. Kasčiūnaitė – menininkė, žinanti, kaip išpildyti savo sumanymus. Kiek dekoratyvios abstrakcijos pasižymi spalviniu sodrumu, įdomiomis faktūromis. Kiek romantiškos, sodrios drobės vis dėlto išlieka neperkrautos – tapytoja jaučia saiką ir išnaudoja tuščios erdvės jėgą. Profesionali, meistriška tapyba, turinti savo vidinę erdvę ir nuotaiką, ryškiai išsiskiria iš panašios stilistikos pigių dekoratyvių abstrakcijų bandymų, kuriais puošiamos namų ar biurų sienos.

Jonas Daniliauskas (g. 1950) – neblogai žinomas tapytojas, pastaruoju metu dingęs iš menotyrininkų ir pagrindinių Vilniaus galerijų apžvalgos akiračio. Viena iš priežasčių – menininko nuoseklus savo stiliaus bei įvaizdžių laikymasis. Sutikime, pritrūksta žodžių kelis dešimtmečius iš eilės matant labai panašius kūrinius. Kita vertus – žvelgiant į juos po ilgesnės pertraukos akivaizdu, kad darbai turi savo nuotaiką, savitą koloritą ir kiek šagališko piešinio poveikis – paveikus.

Dažni paveikslų motyvai – idiliška kaimo aplinka – moterys, vištos, namukai ir jų kiemai. Akivaizdu, kad būtent šis – idilės žanras yra stiprioji tapytojo pusė. Figūriniai paveikslai, kuriuose mėginama vystyti pasakojimą (tapytojas klūpo priešais pliką moteriškę ir pan.) – neįtikina nei pasakojimu, nei raiška. Tuo tarpu kasdieniais reikalais per kaimo kiemą einanti mažytė moters figūrėlė atrodo tarsi visumą papildantis ornamentas. Labai saldu? Taip. Tačiau profesionalu ir įtikina, kad menininkui tai artima.

Profesionalia tikrai nepavadinčiau galerijos ekspozicijos. Suprantu, kad galerijai priklauso tik viena salė. Bet kabinti paveikslus trimis eilėmis – nuo žemės iki lubų, lyg Kaziuko turgaus palapinėje – nesąžininga pačių paveikslų atžvilgiu. Pats menininkas per parodos atidarymą į situaciją žvelgė pozityviai ir rezultatą vadino „gražiu mirgėjimu“.

Parodoje eksponuojami 1991–2009 metų kūriniai, tačiau taip pat nepasirūpinta lentelėmis nei su jų pavadinimais, nei su datomis. Panašu, kad aplaidus darbas neįdedant nei išminties, nei širdies tampa norma visose mūsų miesto gyvenimo srityse.

D. Kasčiūnaitė, „Tapyba“, galerija „Arka“, Aušros vartų g. 7, iki balandžio 21 d.

J. Daniliauskas, „Nemeluoju“, „Mažoji galerija“, Latvių g. 19A, iki balandžio 20 d.