„Už fotografijos meno poetinį įtaigumą“ Nacionalinė premija šiemet paskirta fotomenininkui Romualdui Rakauskui, į Lietuvos fotografijos istoriją darniai įsipynusiam savo poetinių metaforų sklidinais ciklais „Žydėjimas“, „Švelnumas“. O ir kiti darbai atspindi romantiško, savaip idealizuojamo pasaulio vaizdą, kokį ir regi fotomenininkas. Apie šį subtilų fotografo žvilgsnį kritikas Levas Aninskis yra rašęs: „Minioje pamatyti švelnumą gali tik Rakauskas“ ir žvelgdamas į tas nuotraukas patiki, kad pasaulis tampa toks, kokį jį ir matai…“

„Kai pasižiūriu į tai, ką nufotografavau per penkis dešimtmečius, suprantu, kad dabar taip jau nebepadaryčiau“, – šypteli Romualdas Rakauskas ir priduria, – „Todėl fotografijai visą gyvenimą atiduoti verta, nes yra dalykų, kurie tau pačiam atsiskleidžia tik po laiko – žiūri į tuos darbus, kuriuose užfiksuota tai, kas jau pranyko, ir džiaugiesi, kad buvai laiku ir vietoje su fotoaparatu rankoje…“

Kaip ir kur formavosi Jūsų estetikos suvokimas, tas „rakauskiškas“ – tyras ir subtilus – žvilgsnis į pasaulį? Pasaulį, kuris atsiskleidžia per gamtą, žmonių veidus, jų žvilgsnius, rodos, nepaliestus bjaurasties ir blogio?

Neseniai ir aš suvokęs, kad jau penkiasdešimt metų esu fotografas praktikas, įsižiūrėjau į tuos savo nuveiktus darbus ir supratau, jog visa tai tiesiog yra duota. Galima tai vadinti talentu, dovana ar gebėjimu matyti kitaip… Bet man pasisekė – aš tai turėjau savyje, o atradęs ėmiau puoselėti. Gyvenimas manęs neskriaudė, gal todėl aš į jį žiūrėjau tokiu žvilgsniu. Matyt, tai abipusė meilė… Praktiškai visa mano kūryba yra „švelnumas“ ir „žydėjimas“, ir ta pati „užuovėja“. Visa tai apie vieną ir tą patį. Taip per visą gyvenimą ir eini be didelio vargo, kančios ar pykčio. Ir nežinai, už kokius nuopelnus… Todėl mano misija – rodyti šviesų gyvenimą, tokį, kokį aš ir patyriau.

Norite pasakyti, kad yra dalykų, kurie tiesiog įdiegti žmogui kaip tam tikros vertybės? Bet juk žmogų formuoja ir jo aplinka…

Sovietmetis – baisus laikas, bet ir tada apie save aš ieškojau žydinčių sodų ir švelnumo, todėl puikiai derėjau prie socialinio realizmo normų – rodyti šviesų pasaulį ir gražų žmonių gyvenimą… Man nereikėjo taikytis prie tokio požiūrio, kaip nors maištauti prieš jį, nes ir paties vidinė nuostata buvo lygiai tokia pati.

Jūsų gyvenime fotografija, kiek žinau, atsirado beveik atsitiktinai. O „pirmoji meilė“, kaip mėgstate sakyti, buvo žurnalistika.

Kaime, kur gyvenau iki mokyklos baigimo, turėjau kaimyną, tokį Alfonsą Bukontą, dabar jis poetas ir vertėjas. Jis jau tada rašydavo eilėraščius, kartais man paskaitydavo, klausdavo mano nuomonės… Žinoma, man ta poezija buvo tamsus miškas, bet, kaip dabar suprantu, tie pašnekesiai buvo labai reikalingi ir daug davė. Mes juk pakalbėdavome apie įvairius dalykus, aš kažką pagalvodavau sau, pasvarstydavau… O vieną sykį pas jį iš kažkur atsirado fotoaparatas „Smena“. Vaikščiodami po mūsų kaimą ir apylinkes drauge išfotografavome visą juostelę. Keista, bet tąkart nesugalvojome nufotografuoti vienas kito, o į mūsų žvilgsnius pateko trobos, tvenkinys, laukas, tiesiog mūsų kaimiška aplinka. Pas Alfonsą tą juostelę ir išryškinome, o paskui mūsų akyse įvyko stebuklas – negatyvo atsiradimas…

Praktiškai visa mano kūryba yra „švelnumas“ ir „žydėjimas“, ir ta pati „užuovėja“. Visa tai apie vieną ir tą patį.

Tuo metu mokykloje rašydavau poetinius prozos vaizdelius, domėjausi žurnalistika (galvojau ją ir studijuoti), parašydavau straipsnelių rajoniniam laikraščiui „iš mokyklos gyvenimo“ ir net negalvojau, kad mano gyvenimas bus susijęs ne su žurnalistika. Bet paskui viskas labai natūraliai pakrypo sava vaga – pamačiau tą stebuklą, ir jo užteko užsikrėsti fotografija visam gyvenimui.

Atvažiavus į Vilnių viskas vyko labai sparčiai. Pirmaisiais metais Vilniuje, tai buvo 1959 metai, aš su viena fotografija net dalyvavau parodoje. Paskui bendrabutyje susipažinau su Antanu Sutkumi ir viskas taip įsisuko, kad fotografijai – pačiam fotografavimui bei nuotraukų darymui – ėmiau skirti visą savo laiką. Natūraliai tai tapo mano gyvenimo ašimi, o rašymą visiškai užmečiau. Tiesa, dar iki universiteto baigimo turėjau iliuzijų suderinti fotografavimą ir rašymą – kūriau fotonoveles, kur šalia nuotraukos parašydavau literatūrinę miniatiūrą. Ne vieną mano fotonovelę anuomet išspausdino „Literatūra ir menas“. O kai iš lituanistikos studijų perėjau į žurnalistiką, baigiamąjį savo darbą universitete kaip tik ir rašiau iš fotonovelės. Bet aš jau tada visas buvau pasinėręs į fotografiją.

Turbūt panašių istorijų galėtų papasakoti ir kiti fotografai, kurie šiandien jau yra tapę Lietuvos fotografijos klasikais, o jų darbai, anot filosofo Arvydo Šliogerio, – lietuviškomis ikonomis.

Dabar vadinamoji Lietuvos fotografijos mokykla, rodos, gimė tuščioje vietoje – lyg iš niekur atsirado dešimt vyriokų, tiesiog degančių fotografija. Mums neužteko vien tik fotožurnalistikos, norėjosi kažko daugiau, visi linkome į kūrybą, meninius ieškojimus. Gan aktyviai ėmėme rengti parodas, tad mūsų kūrybinis gyvenimas tapo labai intensyvus ir gyvas. Taip visi drauge augome, dalijomės sumanymais ir ieškojimais.

Mes visi buvome skirtingi: Antanas Sutkus – dramatiškas, Aleksandras Macijauskas – vietomis net drastiškas, toks pat – ir Vitas Luckus. O aš – labiau poetiškas, ir ta poezija, romantiškumas, lyrizmas – mano savastis, nuo to niekur nepabėgsi. Būdavo, kolegos iš manęs ir pasišaipydavo, sakydavo: „Na ką tu, Rakauskai, su tais gražiais savo žiedeliais, bent laidotuvių procesiją paleistum…“ Mėgindavau save laužti, ieškoti dramatizmo, aštresnių kampų, bet nieko neišeidavo. Negaliu, ir tiek… Supratau, kad turiu daryti tai, kas yra mano.

Dar prieš 25 metus kritikas Levas Aninskis rašė, kad „lietuvių fotografijos mokykla nėra dabartis apskritai, tai tam tikras požiūris į dabartį, ypatingas matymas“. Koks yra tas „ypatingas matymas“?

Man rodos, tai susiję su tautybe, tam tikru nacionaliniu mentalitetu. Mažai tautai tai itin svarbu, ir mes jautėme, kad turime kabintis į tai. Lietuviškumas mums buvo pagrindas. O kaip mes jį supratome? Pasižiūrėk į nuotraukas – ten žmogus ir kaimas. Mes visi, fotografai, kaimo vaikai, tai ir mūsų fotografijos kaimiškos. Miestas sovietmečiu buvo visoks, o kaimas – visiškai lietuviškas. Būdavo fotografuoji mieste kažką kažkaip, o nuvažiuoji į kaimą, pafotografuoji ir matai – pavyko. Ten viskas tikriau – ir tie žmonės, ir jausmai, ir situacijos. Ir mes visi į tai krypome labai natūraliai – kiekvienas savaip, bet ta pačia kryptimi. Sovietmečiu į lietuvybę mes kabinomės kaip į priešnuodį anuometinei santvarkai, todėl, kalbėdami apie Lietuvos fotografijos mokyklą, negalime nepaliesti tautinio aspekto. Mums kraujyje buvo vidinis poreikis kalbėti lietuviškai, parodose akcentuoti Lietuvą ir su ja visiškai susitapatinti. Visa apimančiam socialiniam realizmui mes sugebėjome duoti alternatyvą, todėl mūsų nuotraukose – ne gražūs komjaunuoliai, gamyklų darbininkai, bet lietuviško kaimo žmogus.

Sovietmečiu į lietuvybę mes kabinomės kaip į priešnuodį anuometinei santvarkai, todėl, kalbėdami apie Lietuvos fotografijos mokyklą, negalime nepaliesti tautinio aspekto.

Fotografuodamas savo ciklus „Žydėjimas“, „Įkvėpimo žemė“, „Švelnumas“ aš išvažinėjau visą Lietuvą ir mačiau tikrąją situaciją – kur pirštu besi, ten netektys, miškuose žuvę sūnūs, iš Sibiro negrįžę artimieji… Sunku gal patikėti, bet man žmonės išpasakodavo savo gyvenimo istorijas, tuos tragiškus likimus aš pažinau iš jų pačių lūpų. Ir tie likimai susipynė su mano paties dalia – mano tėvukas buvo ištremtas į Sibirą, o mes su mama priversti slapstytis…

Su kolegomis dažnai rengdavome fotografijų parodas Maskvoje, ir rusai fotografai bei kritikai stebėdavosi, kad mes fotografuojame kaimą. Kai jų paklausdavome, kodėl patys nefotografuoja Rusijos kaimo, atsakydavo, jog niekam to nereikia. Matai, jei laikraštis nespausdina, tai ir jiems nereikia, neįdomu… O mes fotografuodavome. Visus menus darėme tik sau. Aš duoną užsidirbdavau žurnalistine fotografija, o visą likusį laiką trankydavausi po Lietuvą ir fotografuodavau tai, ką norėjau. Ir kiti gyveno panašiai. O visus savo meninius sumanymus realizuodavome parodose. Žinoma, turėdavo parodose būti socialinio darbo didvyrių, bet juos fotografuodavo senoji fotožurnalistų karta, o mes jau darėme tai, kas buvo mūsų. Mes sugebėjome puikiai išnaudoti susiklosčiusią situaciją ir tai didžiulis A. Sutkaus nuopelnas, kuris sugebėjo laviruoti, žaisti su valdžia, derėtis, daryti viską, kad tik mes turėtume fotografiją. Be jo tikrai nieko nebūtų buvę. Kai J. P. Sartre‘as jo paklausė, kiek Lietuvoje yra fotografų, Sutkus suskaičiavo ir atsakė: „Penki, jei priskaičiuotume ir mane, tai būtų šeši“. Tuomet Sartre‘as paklausė, kiek lietuvių yra, ir, išgirdęs atsakymą, jog trys milijonai, nusistebėjo – kokia talentinga tauta…

„Draugai“, 1967 m. Iš ciklo „Švelnumas“ (1961–1985 m.)

Įdomu, kad Jūsų atspirties taškas – idealizuojama kaimo kultūra. Štai pastaruoju metu Europoje išgarsėjęs fotografas Rimaldas Vikšraitis taip pat vaizduoja kaimą, bet tai jau visiškai kitas požiūris…

Taip, šiandieniame mūsų kaime yra visko, ir R. Vikšraitis atspindi tragišką to pasaulio vaizdą. Mūsų žvilgsniai radikaliai priešingi. Kažkada jis išleido nuotraukų katalogą, atvežė parodyti, aš perverčiau iki pusės ir man užteko – tiesiog negalėjau žiūrėti. Dokumentiškai atspindėti kaimo skurdą, neviltį ir liūdesį yra viena, bet išprovokuoti kaimo žmogų taip, kad išgėręs butelį jis prieš objektyvą nusirengtų, – jau kas kita. R. Vikšraitis kuria tokį pasaulį, tas mizanscenas – išrengia žmones, atveda dar į namus kokį gyvulį… Košmaras. Nežinau, nesuprantu, kam to reikia. Tai sukurtas bjaurasties teatras, ir aš jo nepriimu. Bet juk visa ateina iš paties žmogaus, tas pyktis, liūdesys, ir kas yra viduje, tą jis mato ir išorėje.

Mano giliu įsitikinimu, šviesaus kaimo ir gražių žmonių šiandien yra daugiau nei tos nevilties ir skurdo. Pasaulis gal ir pasikeitė, bet žmogui vis tiek reikia meilės ir šilumos. Aš to ieškau ir tai randu. Ciklą „Užuovėja“ kūriau aštuonerius metus, važinėdamas po atlaidus. Kokie ten žmonės… Šviesūs veidai, visi pasipuošę, gražūs, susitinka ir bučiuojasi, džiaugiasi vienas kitu, meiliai kalbasi šventoriuje. Fantastika!

Kai man paskyrė Nacionalinę premiją, pažįstama grafikė paskambino ir pasakė: „Džiaugiuosi, kad šiandien dar gali įvertinti už grožį…“ Juk išties šiais laikais taip sunku parodyti grožį. Tam reikia itin subtilaus žvilgsnio. O drastiški dalykai daug paprastesni, nes efektas pasiekiamas iš karto. Kodėl dabar R. Vikšraičio darbus įvertino Europa? Nes tos nuotraukos – tai efektinga, emociškai stipru, tai sukrečia. O pamėgink sukrėsti grožiu… Sunku, nes žiūrovas prisižiūrėjęs visokių vaizdų, ir jo receptoriai stipriai atbukę, nebegali pajusti subtilybių.

Iš ciklo „Mūsų Kaunas“ (1967–1976 m.)

Gal postmoderni sąmonė mėgina kvestionuoti grožio sampratą, o ribos nyksta ir visokius „gražumus“ ji linkusi įžvelgti labai neįprastuose dalykuose, patirti jį pačiais keisčiausiais būdais? Grožis slypi bjaurume – kas gali būti neįprasčiau?

Man rodos, kiekvienas žmogus gimsta turėdamas grožio pajautimą, kuris bendras visiems. Bet visuomenė, laikas formuoja požiūrį, visokios mados ar reklama ima diktuoti savo grožio supratimą ir tas pirminis, intuityvus suvokimas apauga, jo nebesimato. Todėl mes net bjaurastyje sugebame atrasti tai, ką pavadiname grožiu.

Geriausias žmogaus dvasios lavinimas yra per gamtą – joje yra ir gyvybė, ir mirtis, ir tai sugyvena darnoje. Žmogus – gamtos dalis ir tik per santykį su gamta galime suprasti savo paskirtį šioje žemėje, vadinasi, ir atrasti ramybę bei harmoniją. Bet kažkodėl mes labiau linkę naikinti… Ir naujasis menas – jis neteikia peno dvasiai. Taip, jis gal provokuoja, su kažkuo kovoja, mėgina paneigti kitą, bet nieko neduoda. Pasižiūrėjus kokias menines instaliacijas labai dažnai palieka itin nemalonus jausmas, lyg ką pagedusio būtum suvalgęs… taip nesmagu dūšioje. Bet gal kažko nesuprantu, gal šiuolaikiniam žmogui to ir reikia…

Kalbant apie šiandienę Lietuvos fotografiją, galima tik džiaugtis, kad tarp Rakausko su savo kraštutiniu lyrizmu ir Vikšraičio su tuo vulgarumu yra begalė skirtingų, talentingų ir savaip įdomių kūrėjų, kurie ir atspindi Lietuvos fotografijos portretą. Juk negali visi žydėjimais užsiimti…

Geriausias žmogaus dvasios lavinimas yra per gamtą – joje yra ir gyvybė, ir mirtis, ir tai sugyvena darnoje.

Esate minėjęs, kad fotografijoje Jums svarbu ne tik gražus darbas, bet ir to grožio susiejimas su žmogumi. Apskritai kalbant, visa Lietuvos fotografijos mokykla remiasi humanizmu, be žmogaus, rodos, ir fotografijose kažko trūksta.

Komunizmas sugriovė tai, kas iki tol tekėjo natūralia vaga – šitokia gausybė išžudytų, išvežtų, pabėgusių žmonių, sunaikintos tradicijos bei papročiai. Sušaudytos dainos – štai kokia buvo mūsų realybė. Bet kraujyje ir širdyse mes viską buvome atsinešę dar iš ano laiko, todėl, matyt, ir ieškojome to gyvenimo atspindžių pasikeitusiame krašte. O kur tai galėjo būti? Tik kaime, tik senų žmonių akyse, jų ritualuose ir kultūroje. Iš čia ir tas humanizmas – visiškai natūralus, dar gyvas ir nesunaikintas. Humanizmas, vidinė kultūra, padorumas buvo mūsų tautoje, ir to gyvenimo detales, atspindžius dar galėjai regėti. Mūsų, kaip fotografų, pareiga buvo tai pamatyti ir užfiksuoti.

Bet aš ir šiandien matau tas gerumu ir šviesa spindinčias akis. Kiekvieną sykį nuvažiavęs į atlaidus patiriu stebuklingų akimirkų, matau šviesių, neapykantos ir blogio neperkreiptų veidų. Žinoma, šiandienė santvarka duoda savo vaisių – susvetimėjimą, nepagarbą, meilę buteliui ir pinigui. Bet tik paieškok, ir rasi grožį..

Fotografija remiasi realybe, bet Jūs tą realybę keičiate ne tik režisuodamas kadrus, bet ir sąmoningai atsisakydamas „eiti ten, kur mušasi“. Galima sakyti, kad Jus domina tik viena realybės pusė. Ar nesijaučiate tam tikru cenzoriumi?

Žinoma, juk atsirenki tai, kas tau yra artima, ką labiau vertini. Kodėl mano fotografijose nėra muštynių, girtuoklių? Nes aš jų nematau arba praeinu pro šalį, ir man net nekyla mintis stabtelėti ir tai fiksuoti. Lygiai taip pat fotografuodamas žmones minioje atsirenki tuos veidus, kurie tau asmeniškai kažką sako. Pasaulis yra labai įvairus, ir negali jo aprėpti viso. Žmogui duota dvasia, kuri ir komanduoja, veda jį. Taip aš ir fotografuoju – pasikliaudamas intuicija einu ten, kur veda vidinis balsas. O jis sako – pasaulis yra gražus ir ką tu jam į tai?..

Dešimt metų skyrėte ciklui „Žydėjimas“, dešimt metų tam trumpam kasmetiniam gamtos ritualui. Kas Jums pačiam yra žydėjimas?

Kai pradėjau „Žydėjimo“ temą, Aleksas Dabulskis man sakė: „Romai, dabar turi temą visam gyvenimui.“ Pradžioje ir aš taip galvojau, bet paskui pamačiau, jog viskas kartojasi, ir galimybės, siužetai, motyvai jau išnaudoti. Ciklas užsidarė, ir nebuvo prasmės draskytis. Beje, pastebėjau, kad su visais ciklais man buvo panašiai – per dešimt metų temą visiškai išsemi.

Kai tu pagauni kokią monumentalią temą, ji tave labai disciplinuoja, ir tu žinai, kur link eini. Per žiemą aš prigalvodavau įvairių scenų, motyvų, o kai tik prasidėdavo žydėjimas, taip ir važiuodavau pradėdamas Dzūkija, kuri pražysta pirma, ir kildavau į viršų per visos Lietuvos sodus. Žinoma, ne viskas eidavo taip, kaip sugalvodavau. Dažnai tekdavo improvizuoti, prisitaikyti prie esamos situacijos, bet visa tai išeidavo į gera: netikėti rezultatai – fotografo kasdienybė.

„Žydėjimas“ beveik visas surežisuotas, bet jame niekas neforsuojama, nekuriamas radikalus kontrastas, tiesiog gražioje aplinkoje – gražus ir žmogus. Tai harmoningas pasaulis. Esama čia ir dramatizmo, bet jis subtilus, labiau pustoninis, o ne šaukiantis ar vulgarus.

Iš ciklo „Vilniaus šiokiadieniai“ (1960–1965 m.)

Kaip iš laiko perspektyvos atsiveria Jūsų paties nuotraukos? Minėjote, kad įdomiausia yra tie reportažai, grynoji dokumentika, o ne režisūra…

Fotografijoje vertingiausia yra reportažas. Tai yra tikra. Juk fotografija gimė iš poreikio atspindėti realybę tokią, kokia ji yra, kad būtų iki mažiausio tikslumo užfiksuota tai, kas yra, ir tai liktų kaip tam tikras istorinis dokumentas ateičiai.

Reportažinė fotografija laikui bėgant tampa tik vertingesnė ir įdomesnė, tad tie „lemtingi atsitiktinumai“ – tartum kokybės garantas. Štai, pavyzdžiui, nuotrauka iš ciklo „Vilniaus šiokiadieniai“, kur per Žaliąjį tiltą važiuoja sunkvežimiai. Rodos, nieko ten įspūdingo, bet dabar į tai žiūri kaip į tam tikrą dokumentą, istoriją ir džiaugiesi, kad spėjai užfiksuoti tai, ko jau nebeliko. Gal todėl man iki šiol atrodo, kad reportažinė fotografija yra kur kas vertingesnė už režisūrinius išsigalvojimus, ir tai išliks ne tik kaip menas, bet visų pirma kaip praėjusio laiko dokumentas.

Kai mes ėmėmės fotografijos, ji nieko bendra neturėjo su menu, o mes kaip tik mėginome „išlaužti“ kažką meniško. Bet dabar, kai žiūriu savo archyvus, matau, kad laikas paauksuoja būtent tuos dokumentinius kadrus, ir jie sušvinta visiškai naujomis, netikėtomis spalvomis. Gali nutikti ir taip, kad netolimoje ateityje mano žurnalistiniai darbai, kuriuos dariau tik iš reikalo, bus vertingesni ir įdomesni už visus „Žydėjimus“, kuriems skyriau gerokai daugiau laiko ir energijos.

Nors neseniai padarėte spalvotų fotografijų ciklą „Spalvoti laukai“, vis dėlto pirmenybę iki šiol teikiate nespalvotai fotografijai. Kodėl?

Pridėk dabar prie „Žydėjimo“ ar „Švelnumo“ spalvas, ir kas bus? Atvirukai, ir nieko daugiau. Žuvęs reikalas… Spalva fotografijoje žudo psichologizmą. Žinoma, ne visur ir ne visada. Bet nuotraukose, kur yra žmogus, spalvos būtų tik nereikalinga informacija, užgožianti emociją. Kai tik nuimama spalva, atsiranda kažkoks meninis netikėtumas, kuris sukuria gelmę.

Kai fotografavau ciklą „Spalvoti laukai“, sąmoningai ieškojau spalvinių kontrastų, natūralaus gamtos ryškumo. Bet ten laukai ir dangus be žmogaus. O įsivaizduok spalvotą ciklą „Užuovėja“. Kas būtų? Krūva gražiai apsirengusių žmonių, ir tiek. Labai kasdieniška ir įprasta, kaip tai, ką matome savo akimis kasdien, kaip nuotrauka laikraščiuose ar reportažas „Naujienų“ sraute. Nespalvota fotografija vaizdą kilsteli kažkur aukščiau, ir tas pats pasaulis įgauna visiškai kitokius matmenis.

Reportažinė fotografija yra kur kas vertingesnė už režisūrinius išsigalvojimus, ir tai išliks ne tik kaip menas, bet visų pirma kaip praėjusio laiko dokumentas.

Fotografija susijusi su prisiminimais, su tuo lyg tarp pirštų byrančiu „čia ir dabar“ smėliu. Čia yra žavesio, bet, matyt, ir gilaus liūdesio – juk fotografo medžiaga – žavinga akimirka, staiga virstanti praeitimi.

Taip, prisiminimai čia užima labai svarbią vietą. Žiūriu dabar ciklą „Įkvėpimo žemė“, kuriame fotografavau Lietuvos rašytojus, ir liūdna, kad tiek talentingų kūrėjų jau nebeturime. Bet į visa tai galima žiūrėti ir kitaip. Fotografijoje man svarbiausia – bendravimas, santykis su kitu žmogumi. Fotografuodamas mėgini pagauti tikriausią bendravimo akimirką, aukščiausią atvirumo mirksnį… Ir jei tai pavyksta, tai ir išlieka… Kas gali būti gražiau ir vertingiau už tai? Tokios akimirkos nesimėto bet kur. Jų turi ieškoti. Bet net ieškojimas dar ne viską nulemia. Tau turi ir pasisekti tą lemtingą akimirką „pagauti“… Kai fotografuoju atlaidus, vienoje vietoje galiu išfotografuoti 6–7 juostas po 36 kadrus, ir jei bent viename iš šių kadrų yra „pagautas“ tas aukščiausias taškas, aš būnu laimingas…

Kaip Jūs apskritai įvardytumėte gerą kadrą?

Na, čia turi sutapti daug dalykų – ir graži šviesa, ir kompozicija, ir pasirinktas fotografavimo kampas optimaliausias, kad atskleistų fotografuojamą objektą. Jei tai žmogaus portretas – jame turi suspindėti gilus psichologizmas, tas bendravimo zenitas. Bet fotografija – ne tik amatas. Jame daug atsitiktinumo. Tu turi būti visada pasirengęs užfiksuoti tai, ko ieškai, ar kas tiesiog atsiveria prieš tavo akis be jokio tavo paties įsikišimo. Tik spėk fiksuoti. Būti laiku ir vietoje pasirengusiam nuspausti fotoaparato mygtuką – tai itin svarbu. Todėl tarp gausybės išfotografuotų kadrų paprastai pasitaiko vos vienas kitas išties vertas kažko daugiau. Idealus kadras yra tas, kuriame viskas sutampa ir padeda atskleisti tą kulminacinį akimirkos grožį.

Galima išmokti komponuoti kadrą, matyti šviesą, ieškoti ir atrasti tinkamą objektą. Tam reikia didelio užsidegimo. Bet geram kadrui reikia talento, kurį arba turi, arba ne. Gali tapti profesionaliu amatininku išlavintais įgūdžiais ir subtilybių žinovu, bet jei neturi talento – esmė liks kažkur šalia tavo akių.

„Vakaro smuikas“, 1969 m. Iš ciklo „Švelnumas“ (1961–1985 m.)

Jau ne vienerius metus savaitraštyje „Nemunas“ publikuojate fotografijų albumų apžvalgas. Ar tokie jau prasti reikalai su fotografijos kritika Lietuvoje, kad fotografas imasi rašyti ir vertinti kolegų darbus?

Man buvo skaudu, kad šiandienėje Lietuvoje taip mažai kalbama apie fotografijos gyvenimą. Dažnai fotografai išleidžia albumus, ir jie tyliai niekieno nepastebėti nugrimzta į užmarštį, o apie tai sužino tik maža grupelė kolegų ir dar vienas kitas aistringai besidomintis fotografija. Esu fotografas, turintis penkiasdešimties metų praktikos patirtį, todėl man labai įdomus šis darbas. Galų gale džiaugiuosi, kad štai dabar galiu suderinti dvi savo meiles – žurnalistiką ir fotografiją. Kolegos pajuokauja, kad, matai, Rakauskas visą gyvenimą pragyveno be priešų, o dabar sugalvojo jų įsigyti…

Nežinau, rodos, kasmet Lietuvoje menotyrą baigia vis daugiau jaunų, gabių žmonių, bet nėra kam rašyti apie fotografiją. Kita vertus, menotyrininkas, remdamasis įvairiomis interpretacijomis, gali pateisinti bet ką, ir taip dažnai nuvažiuoja į lankas… Iš nieko jis sugeba padaryti kažką, ir sunku susigaudyti, ar čia tu kažko nesupranti, ar vis dėlto menotyrininkas žaisdamas žodžių žaidimus kuria naujas teorijas remdamasis perskaitytomis knygomis. Tad ir tenka imtis šio darbo praktikams – štai, Mikalojus Vilutis pradėjo apie dailę rašyti, aš – apie fotografiją. Žinoma, nesu aš didis specialistas, tik išsakau savo nuomonę ir požiūrį, kuris susiformavo ilgametės praktikos metu. Kitas žmogus gali turėti savo požiūrį, ir tai visiškai normalu. Tik gaila, kad taip retai mūsų žiniasklaidoje tie skirtingas nuomones turinčių žmonių pašnekesiai įvyksta.

Kalbino Gediminas Kajėnas