Gal kas girdėjote, koks buvo oras švenčiant pirmąsias Velykas? Tvieskė maloni pavasario saulė ar buvo apniukę ir pilka? Ar lijo kaip antai grasinasi pas mus šiemet? O gal su sniegu, su šlapdriba? Man slapčiomis patikdavo baltos Velykos, kurios pakerta kalendorinį tikėjimą Kristaus Prisikėlimu. Bet ne, velykinio sniego evangelistai būtų nenutylėję. Šv. Jonas, smulkiai aprašęs, kaip du mokiniai lenktyniaudami bėgo prie Jėzaus kapo, turėtų fantastišką foną. Baltu takeliu į didįjį atradimą. Snaigės bučiuoja bėgančio Petro veidą. Meilės atkaklumas. Gal net padvelktų stebuklu.

Didžiąją  savaitę, užmiršęs savo pažadą nemylėti pavasario Velykose, atkišu veidą saulės bučiniams. Ir daugiau tokių ant suoliukų Rotušės aikštėje. Sunkmečio išdaigintas kvailas džiaugsmas šiluma, už kurią pagaliau nereikia mokėti. Šalia sėdasi stambus pagyvenęs vyras, vilkįs pažįstama „Humanos“ kolekcija. Apsidairęs dėbteli ir išmeta vos ne evangelinę frazę: „Kur gyveni?“ „Už kampo“, – sakau. „Dirbi?“ Išsisuku, negi čia išpažintis: „Tai dirbu, tai ne“. Skamba turbūt kaip skundas valdžia, mus abu staiga susieja bendras tikėjimas. „Gamykloje dirbai?“ – kitas klausimas, nužvelgus mano povyzą. Ak, niekaip nebepaslėpsi praeities! „Dirbau ir gamykloje. Rusijoje.“ Pajuntu, kad mudu jau broliai. Informuoju, kiek buvo aukų per sprogimus Maskvos metro. Mano kaimynas tiki teisingumo pergale: „Bet juos sugaus. Kankins. Pakars viešai“. Paskutinieji žodžiai tariami iš lėto ir tyliai. Žiūriu jam į veidą, nutviekstą pavasario saulės. Negi dabar ieškočiau slapukės ašaros lietuviškoj Dievo aky? Veidas ramus, užtikrintas. Pirštai pageltusiais nagais lyg mirštantysis kryžių tebegniaužia epochos lūžius atlaikiusio „diplomato“ rankeną. Atsisveikindamas išduodu paslaptį, kad bėgsiu iš čia. Gal į Maskvą. Pavasariniais takeliais. Kaip tiedu mokiniai Velykų rytmetį. Jis supranta, bet nesisiūlo būti antruoju. Nežino scenarijaus.

Didžiosios savaitės sąžinės sąskaitai skirtas Gintaro Varno „Dekalogas“. Nuodėmės veidų galerija. Tarp jų, žinoma, ir tavasis, dėl to gali būti tikras. Tačiau truputį apmaudu, kad vėl nieko nauja po saule. Neįsivaizduoju, kokios patirties veikiamas Paulius įrodinėjo sulig nuodėmių apstybe augantį malonės veikimą. Ar dėl to, kad dekalogui mus be atvangos taršant ir taršant tebevaikštome, tebesimėgaujame pavasariu, tebetikime savo kilnumu ir teisumu? Nuo Kalvarijos kalno mūsų nuodėmėms pavymui paskleista nemokamų ir nematomų indulgencijų emisija? Dangaus Teisėjui galutinai praradus viltį, jog įmanoma kaip nors kitaip atsverti niekšybės paslaptį.

Tą  patį „Dekalogo“ vakarą, jau grįžtant namo, ten, kur kitąsyk įsitaiso koks gatvės muzikantas, dabar pasienyje telkšo kraujo klanelis. Greta kelios nuorūkos, saldainio popieriukas. Mūsų dvasios tėvas seminarijoje mėgdavo sakyti, kad bažnyčių klausyklos pilnos Jėzaus kraujo. Tada dar nebuvau sėdėjęs klausyklos viduje, tai beveik tikėdavau tuo. Klausyklų durelės turbūt prilaiko tą kraują, kad jis nepliūptelėtų ant grindų ir nuolat skalautų nuodėmklausių kojas. Paslapčių dabar nebelikę, bet toks sulyginimas vis labiau veikia. Kiekvienas kunigas, ne tik popiežius, turėtų avėti raudonus batus, jei nori skelbti atpirkimą Avinėlio krauju.

Naują  raudoną striukę nuo šiol apsivilkęs pažįstamas bomžas, kuris rūsiuose ir laiptinėse kažin kaip atlaikė nuožmią praėjusią žiemą. Buvo palikęs prie durų dovanotą antklodę ir tuščius stiklainius, jau maniau jį mirtinai sušalus ir graužiausi, kad neužleidau jam savo lovos. Bet dabar, plevėsuojantis po senamiestį raudonais skvernais, jis galės skelbti Kristaus pergalę prieš mano nuodėmę. Raudoną pirštinėtą ranką, sėdėdama ant „Pėdkelnių visovės“ palangės Trakų gatvėje, tiesdavo praeiviams ir elgetaujanti senutė. Nedažnai ten stabtelėdavau. Kažin ar ji sulaukė Velykų? Visai netoli, aplink raudoną Šv. Mikalojaus bažnyčią Prisikėlimo rytmetį savo įprastus tris ratus suks velykinė procesija, ir vėliavėlė prisikėlusio Kristaus rankose bus taip pat kraujo raudonumo. Narsumo ženklas, pasakytų Stivenas Kreinas. Esu kadaise skaitęs jo romaną. Autorius nekariavo nė vienos dienos, buvo jaunas ir žalias, o apie Amerikos pilietinio karo kasdienybę parašė taip, kad šiurpas ima.

Tebebus smalsu, koks oras tąsyk buvo Jeruzalėje. Tai dėl to, kad nedalyvavau, nemačiau, nepačiupinėjau. Nei saulėtais, nei baltais takeliais nesiveržiau prie Jėzaus kapo, kad galėčiau liudyti, ką tai reiškia. Velykų procesijoje su raudonu narsumo ženklu žengsiu kaip ir visi – be nieko. Išskyrus viena: mūsų nuodėmių galeriją. Juk ji kitados, atėjus laiko pilnatvei, ir išprovokavo visą tą istoriją. O felix culpa – giedos kunigai Prisikėlimo naktį. Apie laimingąją kaltę ir kad ji prisišaukė Atpirkėjo. Nemokamo kaip ana pavasarinė šiluma. Giedokite, giedokite. Kai pagaliau sumigsime pailsę nuo maldų ir kalbų, jis, prisidengęs tamsa, iš naujo apeis nuodėmės miestą susirinkdamas sau tai, ką būsime palikę po savęs. Velykos vienintelė proga įsivaizduoti tokią žmogaus istorijos atomazgą.