Lilifėja (vok. Lillifee), anorektiška būtybė su blizgančiais sparneliais, bučiniui paruoštomis lūpomis ir šviesia garbanotų plaukų kupeta, buvo sukurta 2004 metais Vokietijoje. Lietuvoje, žaislų parduotuvėse, jos dar nerasite. Tačiau jos „sesių“ – daugybė. Užtenka apsilankyti žaislų parduotuvėse ir pasižvalgyti po rožine spalva plūstančias mažoms mergaitėms skirtas lentynas. Tikėtina, kad jose netrukus atsiras ir pati Lilifėja. Kaip elgtis tėvams, susidūrus su rožinių žaislų, knygų ir rūbų tvanu, svarsto Alexas Ruehle, pats šiuo metu auginantis penkiametę dukterį.

Greičiausiai tai bulvės kaltos dėl blogo mano dukters skonio. Bent jau taip tvirtina Rudolfas Steineris, suversdamas joms visą kaltę dėl mažųjų materializmo: bulvių stiebagumbiai, skverbdamiesi į žemės gelmę, esą labai stipriai veikia nervų sistemą: slopina meditacinį mąstymą ir stiprina materialistinį suvokimą. „Galbūt, – klausia savęs sutrikęs tėvas, stovėdamas rožinės fėjos kambaryje, – galbūt turėtume uždrausti savo dukroms bulves? Jeigu jau nepadeda niekas kitas...“

Lilifėją galima vienareikšmiškai vadinti materializmo ir paviršutiniško jutiminio suvokimo įsikūnijimu. Lilifėja yra rafinuočiausias ir išskirtinai pasalūniškas produktas, pastaraisiais metais pramonininkų sumanytas tam, kad paverstų mažas mergaites besaikėmis vartotojomis. Kad ir kaip saikingai, visavertiškai, kritiškai gyventų ir kalbėtų tėvai, kad ir kokias protingas dovanas jie dovanotų savo vaikams, viskas, ko pageidauja dukra – tai Lilifėja. O užvis geriausia Lilifėja ir visi su ja susiję gaminiai, nuo kurių šiandien lūžta kiekviena žaislų parduotuvė. O gal penkiametės mergaitės ir prieš dvidešimt metų svajodavo gimtadieniui dovanų gauti rožinį lūpų blizgesį?

Rožinė laimė

Visiems, kurie neaugina dukterų nuo dvejų iki aštuonerių metų: Lilifėja yra anorektiška būtybė su blizgančiais sparneliais, bučiniui paruoštomis lūpomis ir šviesia garbanotų plaukų kupeta, ji gyvena „žiedų pilyje, stovinčioje stebuklingame stebuklų šalies Pinkovianos sode“, rojuje, kuriame niekada nebūna konfliktų. Lilifėja avi rausvais balerinos bateliais, visada šypsosi, o jos meilumas ir lipšnumas veikiau yra abejingumas aplinkai. Jos galvoje nėra idėjų, ji niekada nėra pasakiusi nei vieno sąmojingo sakinio, maža to, joje neįžvelgsi nieko, kas būtų panašu į savitą charakterį.

Sukurta ši būtybė buvo 2004 metais Vokietijoje, taigi vos prieš šešerius metus, tačiau nuo to laiko ji išplito po įvairias pasaulio šalis greičiau negu kiaulių gripas arba Ebolos virusas. Monika Finsterbusch, Lilifėjos sumanytoja, anksčiau buvo madų dizainerė ir kūrė pliušinius gyvūnėlius. Ji tvirtina, kad kurdama Lilifėją ji norėjusi sukurti kažką „mergaitiškai pozityvaus“. Kasdienybė, mokykla, tėvai, konfliktai – visa tai jos esą nedomina, svarbiausia, pasak jos, „įvilioti vaikus į svajonių pasaulį“.

Šis svajonių pasaulis, žinoma, yra užgriozdintas daugiau nei trimis šimtais Lilifėjos gaminių, kuriuos šiuo metu siūlo firma „Coppenrath“. Visi šie gaminiai yra vieno ir to paties balkšvai rausvo atspalvio: blizgančios tatuiruotės, grožio rinkiniai, maudymosi chalatai, dviračių balnelių užvalkalai, kilimai, sumuštinių dėžutės, dantų šepetėliai, gertuvės, prezervatyvai, šaulių ginklai ir apsauginės kaukės. Dovanokite, paskutinių trijų gaminių pasiūloje, žinoma, nėra, tiksliau sakant: dar nėra. Tačiau šampūnas tikrai yra, savaime suprantama, neutralaus pH ir be šarminių medžiagų. Geriausia pirkti šį šampūną drauge su rožinėmis vonios putomis pavadinimu „Fėjų dulkės“, kurių sudėtyje yra „mažyčių blizgančių dalelyčių“, o šitai man primena neseniai vaikams skaitytą lenkišką pasaką apie tris brolius, išėjusius laimės ieškoti. Vėliau paklausiau jų: „Kas judviem yra laimė?“ Mūsų sūnus atsakė: „Mano triušiukai ir marionetės.“ Mūsų dukros atsakymas skambėjo taip: „Kas nors rožinio su trupučiu blizgučių.“ Nieko sau, pamaniau aš, jūs, vargani industrijos magnatai, savo darbą jūs nudirbote išties gerai, jeigu penkiametė laimę tapatina su Lilifėjos estetika.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad rožinę spalvą visgi išrado ne Lilifėjos gamintojai. Vaikiškų prekių parduotuvėse mergaitėms skirtų žaislų lentynos tiesiog persisunkusios rožiniais atspalviais, tik kur ne kur prasiskverbia salotinė, violetinė ir oranžinė spalvos. Kai pardavėjų paklausi, nuo ko priklauso, kad mergaites taip keri rožinė spalva, jie traukydami pečiais atsako, jog tai greičiausiai nulemta genetiškai.

Ši tezė tarytum implikuoja, kad už polinkį į raudoną spalvą atsakingi genai glūdi moteriškoje X chromosomoje. Iš to būtų galima daryti išvadą, kad kol mergaitė yra maža ši chromosoma taip pat dar nėra išaugusi, kitaip tariant, – rožinė spalva yra savotiška raudonos spalvos mažybinė forma. Vis dėlto šiam teiginiui prieštarauja faktas, kad dar XX amžiaus pradžioje rausva buvo laikoma berniukų spalva: kai Belgijos princesė Astrid 1927 metais pagimdė mergaitę, amerikiečių žurnalas „Time“ rašė, jog motinai tai išties didelis nusivylimas, juk tikintis sulaukti sosto įpėdinio net vežimėlis buvo papuoštas „berniukiška spalva“ – rožine. Mergaitiška spalva anais laikais laikyta žydra – juk net ir meno istorijoje nuo neatmenamų laikų tai buvo Mergelės Marijos spalva. Amerikiečių „Ladies’ Home Journal“ 1918 metais tokį skirstymą pagrindė tuo, jog rausva esanti „stipresnė, todėl berniukams labiau prideranti spalva“.

Rausva spalva ramina

Žvelgiant iš psichologinės perspektyvos, rožinė spalva skatina saugumo ir švelnumo jausmą. Įrodyta, kad naujagimiai, kuriuos supa rožinės sienos, verkia mažiau nei tie, kuriuos gaubia šviesiai gelsvi tonai. Atrodo, panašiai tai veikia ir suaugusius žmones: eksperimentiniame kalėjime Pfefikone (Šveicarija) įrengta celė, kurioje vyrauja rausva spalva. Į šią celę vedami smurtauti itin linkę kaliniai. Veikiami šios spalvinės gamos, vėliausiai po vienos dienos įkalintieji nurimsta. Amerikiečių gamtamokslininkas Alexanderis Schaussas jau aštuntajame dešimtmetyje konstatavo, kad rožinė spalva raminamai veikia agresyvius kalinius. Tačiau atrodo, kad mažoms mergaitėms rožinė spalva daro visiškai kitokį poveikį: bent jau aš nepastebiu jokių ženklų, kad žaidimas su Lilifėja mūsų dukrą darytų bent kiek taikesnę. Priešingai, jis gimdo nepasitenkinimą, nes ji geidžia vis daugiau šios princesės reikmenų.

Gundel Mattenklott, apžvelgdama vaikų ir jaunimo literatūrą tarp 1945 ir 1989 metų, nepamini nei vienos knygos, kurios pavadinime būtų žodis ‚princesė‘ (Lietuvoje situacija panaši, galbūt išskyrus tokią visiems gerai žinomą pasaką kaip „Princesė ant žirnio“, tačiau čia žodis ‚princesė‘, kaip žinoma, vartojamas veikiau neigiama – tam tikros pašaipos – prasme („Tokia jautri tegali būti tiktai tikra princesė“). Šiandien „Loewe Verlag“ siūlo „Princesę Rozalėją“, „Ravensburger“ sąraše puikuojasi „Mano mažoji princesė“, o „Tessloff“ – patarimų knygelė „Kaip tapti princese per vos 7 dienas“ (Lietuvoje analogų ilgai ieškoti nereikia – tereikia Lietuvos bibliotekų suvestinio katalogo paieškos laukelyje įvesti žodį ‚princesė‘ ir peržvelgti ilgą sąrašą: „Princesė Pipa“ (leidykla „Alma littera“), „Princesė Roželė: Pati Nuostabiausia Princesė“ („Alma littera“), „Princesė Silvija“ („Mūsų knyga“), „Princesės knyga: princesių pamokos“ („Presvika“), „Princesės: dvi lėlės ir per 80 drabužių bei aksesuarų!“ („Alma littera“), „Princesės. Metų knyga 2010“ („Egmont Lietuva“). Tačiau Lilifėja suvienija dvi mažų mergaičių svajones – princesės, kurios norai besąlygiškai pildomi, ir stebuklingosios fėjos. Visos šios princesės turi dvi bendrybes: viena vertus, jos nėra socialios būtybės, o greičiau panašėja į autistiškus vienturčius vaikus, kurių visas pasaulis sukasi apie juos pačius ir jų norus. Animaciniame filme apie princesę Lilifėją šioji turi stebuklingą drabužių spintą, dydžio sulig sporto sale. Nuo to neatsiejamos visos tos princesėmis persirengusios žaislų industrijos žvalgės. Jos visos tarnauja vien tam, kad kuo daugiau reklamuojamų prekių atneštų vyrui, kitais žodžiais, mažoms mergaitėms. Maždaug pusę savo pelno, kurio vertė siekia septyniasdešimt milijonų eurų, „Coppenrath“ leidykla uždirba iš vadinamųjų „nonbook“ (angl. menkavertė knyga) gaminių.

Greta įvairiausių prekių leidžiamos ir vadinamosios Lilifėjos knygos, tačiau istorijų, kurios jose neva pasakojamos, net negalėtum pavadinti istorijomis, kadangi klausimas, kas vyksta šiose knygose, yra lygiai toks pats beprasmis, kaip ir klausimas, koks yra monitoriaus užsklandos siužetas. Šios knygos yra tiesiog gražios pažiūrėti. Klausiant apie siužetą, paprastai turimas omeny koks nors vidinis vyksmas, kaita. Tačiau Lilifėja taip ir lieka tokia, kokia buvo nuo pat pradžių – sterilus, bergždžias projekcijos paviršius, ant kurio karstomi įvairūs gaminiai.

Kas kartą, kai man kyla panašaus pasipiktinimo banga, žmona sako, jog ir ji anksčiau dienų dienas šukuodavo savo Barbes, o šios juk buvusios kur kas labiau seksistinės negu ši mažutė fėja. Tačiau kaip tik čia aš ir įžvelgiu klastą: Barbė yra jauna mergina, žinoma, apdovanota tokiu kūnu, kuris kiekvienam ortopedui keltų tikrą siaubą. Tikrovėje ji būtų 2 metrų ir 26 centimetrų ūgio, maža to, ji apskritai neišgyventų. Tačiau Barbė skatina mergaitę bręsti; be to, mergaitės nebando kopijuoti jos gyvenimo būdo.

Tuo tarpu Lilifėja yra vaikas, ir – kas kraupiausia – būdama vaikas ji tiesiai į vaikų kambarį atneša visą suaugusiųjų vartotojišką pasaulį. „Coppenrath“ kataloge matome šešiametę mergaitę, vilkinčią Lilifėjos vonios chalatą, žvelgiančią į Lilifėjos veidrodį ir apžiūrinėjančią savo papūstas, Lilifėjos blizgiu padažytas lūpas.

Leisti užaugti

Belieka užduoti klausimą, kaip elgtis tėvams, susidūrus su tokiu prastu jų vaiko skoniu. Drausti? O gal paskelbti karą visur esančiai ir į kiekvieną vaikų kambarį šturmu besiveržiančiai rožinei spalvai, ką pradėjusios kampaniją pavadinimu „Pink stinks“ daro sesės dvynės bei motinos Emma ir Abi Moore iš Didžiosios Britanijos? Ir tikėtis, kad šis užgniaužtas noras vieną dieną nesugrįš su dar didesne jėga? Užvis blogiausia, kai tėvai tvirtina, kad jų vaikai jau ir patys suprato, kokia šlykšti ta rožinė spalva. Tokie tėvai daro tą pačią klaidą kaip aštuntojo dešimtmečio feministės: profesorė Jo Paoletti iš Jungtinių Valstijų savo knygoje „Rausva ir žydra – kaip berniukai atskiriami nuo mergaičių“ (angl. „Pink and Blue – Telling the Boys from the Girls“) teigia, jog rožinė spalva tik prasidėjus emancipacijos judėjimui buvo įtvirtinta kaip išskirtinai moteriška spalva. Būtent įnirtingas rausvų atspalvių keikimas esą paskatino įsišaknyti šį lyčių principu grįstą skirstymą. Tad galbūt verčiau tiesiog palikti rožinį periodą likimo valiai ir tikėtis, kad laikui bėgant iš jo pavyks išaugti?

„Das Magazin“, 2010/13

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė