Kodėl neturime gero istorinio romano? Atsakyčiau paprastai: neturime istorinio romano, nes mūsų istorija nedalyvauja dabartyje. Mūsų istorinė atmintis yra suvenyrinė.

Kas yra suvenyras? Kelionių patirties atminas? Mus šildantis prisiminimas (prancūzų k. souvenir – prisiminimas)? Iš esmės tai mielas ir jaukus atminties darbas, o ne mus egzaminuojanti praeitis ir jos išgyvenimas.

Ką omeny turėjo Milanas Kundera, savo romane Juoko ir užmaršties knyga rašęs, kad Praha yra miestas be atminties? Jis turėjo omeny istoriją kaip sau patogių faktų rinkinį, trinant iš atminties viską, kas susiję su dviem viena kitą paneigiančiomis interpretacijomis, atmintimis, perspektyvomis ar tiesiog individualiais išgyvenimais. Kontrreformacija pakeitė visus Prahos gatvių pavadinimus, ir niekas nieko nesuprato, pamanęs, kad taip ir turi būti. Visi priėmė tai kaip nepajudinamą tikrovės faktą. Antrą kartą čekų ir slovakų atmintis buvo išvalyta po Antrojo pasaulinio karo.

Gustavas Husakas, anot Kunderos, yra tikras Užmaršties Prezidentas. Apskritai politinė galia – tai organizuota užmarštis. Prisimenantis ir alternatyvas kuriantis žmogus valdžiai nereikalingas – jai reikia tokio pavaldinio, kuris kiekvieną dieną savo gyvenimą pradėtų vis iš naujo, šventai tikėdamas, kad ji yra pripildyta vertingo turinio tik tada, kai tuo pasirūpina aukštesnė ir jį globojanti žemiška jėga – valdžia.

Užmaršties Prezidentui reikia popmuzikos – šios kultūrinės užmaršties fabriko, kurio dėka visi viskuo patenkinti (arba nelaimingi – koks skirtumas, svarbu, kad be alternatyvos pojūčio, todėl šventai įsitikinę, kad kitaip nebūna ir niekada nebus). Kai po 1968-ųjų aksominės revoliucijos Čekoslovakijoje apie pusę milijono žmonių, visų pirma inteligentijos, neteko darbo dėl politinės veiklos ir protesto, o dešimtys tūkstančių medikų, rašytojų, istorikų, filosofų, kino ir teatro režisierių išvyko į Vakarus, niekas į šitą nereagavo. Bet kai išvyko popmuzikos žvaigždė Karelas Klausas, jis iškart gavo Užmaršties Prezidento laišką su nuoširdžiu prašymu grįžti. Pasak Kunderos, Užmaršties Prezidentas ir Muzikos Idiotas papildo vienas kitą ir yra būtini vienas kitam. Užmaršties režimai be jų draugystės ir simbiozės neegzistuoja.

Ričardas Gavelis savo romanuose Vilniaus pokeris ir Vilniaus džiazas panašiai vaizduoja Vilnių – tai miestas vaiduoklis, kurio istorija, gatvės ir architektūra nieko bendra nebeturi su dabar jame gyvenančiais žmonėmis – vienas kitą sekančiais, skundžiančiais ir metodiškai naikinančiais fantomais, pokomunistiniais dybukais. Istorija čia tėra neatsakingų fantazijų, politinio dominavimo arba atminties karų arena. Istorija reikalinga tik tada, kai prireikia pasakyti, kas čia šeimininkas ir kieno čia viršus. Vilnius Gaveliui – miestas be atminties tikrąją šių žodžių prasme. Istorija čia tėra brutalios jėgos ir dominavimo pribuvėja.

Istorija mums iki šiol nėra tapusi moralinių pasirinkimų erdve, kurios dėka mes suvoktume dabartį. Istorija yra patogių ir mielų prisiminimų rinkinys, iš kurio pašalinami arba akademiškai patogiai izoliuojami tie aspektai, kurie mums kelia sudėtingų ir nemalonių išgyvenimų. Dabartis mums visų pirma reikalinga kaip sau patogios istorijos atgaivinimo ir pakartojimo laukas – tai, kas angliškai vadinama the reenactment of history, yra nacionalistinės istorijos interpretacijos esmė.

Juk tokių pseudoistorinių muliažų kaip Valdovų Rūmai Vilniuje fabrikavimas, tuo pat metu sudarkant kerinčio grožio miestą ir sykiu sąmoningai ignoruojant visus tiesiog akyse merdėjančius ir gęstančius gyvosios Lietuvos istorijos paliudijimus, ir yra suvenyrinės istorijos bei suvenyrinės atminties gyvybingumo iliustracija. Ji tik įrodo, kad tiesiog taip nutarta įtvirtinti politinį vienos iš daugelio šio miesto kultūrų ir atminties laukų dominavimą. Vilnius yra mūsų, ir tiek. (O kas, beje, tuo abejoja? Ir nejaugi tai vienintelis šio nuostabaus, bet į amneziją blokšto miesto vertės šaltinis bei matas?)

Kaip ir Praha, Vilnius yra tipingas Vidurio Europos miestas – miestas be atminties, miestas, pasirinkęs savo daugiamatės ir didingos istorijos užmarštį, nes kitaip nebūtų įmanoma paaiškinti dabarties. Savo istoriją linkstama ignoruoti ir pasirinkti amneziją, kai toji praeitis nieko nesako apie dabartį ir net meta abejonės šešėlį ant tos vienmatės dabarties, panirusios įtakos, galios ir prestižo žaidimuose. Lieka tik suvenyrinė istorija, skirta politiniam vartojimui ir pasaulio įtikinimui, kad mes nesame prastesni už senąsias Vakarų Europos visuomenes ir kultūras.

Be jokios abejonės, realioji Lietuvos istorija, kai tik ji atplėšiama nuo suvenyrinės atminties kičo, yra labai turtinga – savo sudėtingumu ji toli pranoksta ne vienos klestinčios Vakarų pasaulio šalies istoriją. O savo daugiakultūre patirtimi ir politinėmis bei moralinėmis dilemomis Lietuva neabejotinai iškyla kaip Europos Sąjungos istorinis prototipas ir sykiu modelis. Juk akivaizdu, kad dabartinė Europos politinė ir sociokultūrinė būklė nepalyginamai labiau primena baroko epochos decentralizuotų ir daugiakultūrių Vidurio Europos valstybių, o ne vienakultūrės ir centralizuotos Vakarų Europos širdies ir dabartinės Europos Sąjungos architektės Prancūzijos ano meto būklę.

Surizikuočiau net metaforą, kad dabartinė Europos Sąjunga yra užmirštoji Vidurio Europos istorija, paversta politine dabartimi, kuria pačiu paradoksaliausiu būdu vis garsiau abejoja į mažų šalių gynybinę terpę nublokšta Vidurio Europa – priešindamiesi nūdienos Europai, mes priešinamės būklei, kurią pažinome istoriškai anksčiau už Vakarus. Barokinėje Europoje vienakalbė Anglija ar Prancūzija su savo gan nesudėtinga tapatybės (ar monarchijos padiktuota luominės priklausomybės) formule ir politine centralizacija (ypač Prancūzija) daug labiau priminė tą nacionalizmą, kuris kaip tik šiandien atrodo toks neatsiejamas nuo Vidurio Europos. O mes tada kaip tik buvome tai, kas yra dabartiniai Vakarai – decentralizuoti daugelio kalbų, kultūrų ir religijų politiniai namai.

Susikeitėme vietomis, tik niekas šito nepastebėjo. Mes pamiršome ir nebenorime prisiminti savo praeities, nes ji mums siejasi su patirtu nesaugumu ir egzistencinėmis grėsmėmis: mes tikime, kad ne parlamentas ir statutas, o formulė „viena kalba, viena kultūra, viena religija, viena valstybė“ yra mūsų politinio išlikimo ir patikimos tapatybės garantija. Tik mūsų stiprybė Vidurio Europoje kažkada sutapo su heterogeniška, kultūriškai daugiamate parlamento ir laisvės tapatybe, o Vakarų jėga slypėjo jų homogeniškoje galios ir tapatybės struktūroje. Šiandien viskas apsivertė. Mūsų homogeniškumas šiandien simbolizuoja mūsų gynybinį nacionalizmą, o Vakarų heterogeniškumas – jų stiprybę. Mes šiandien esame tarsi barokinės Europos Vakarai minus galia, o nūdienos Vakarai yra daugmaž barokinė Vidurio Europa plius ekonominė ir politinė galia.

Kad ir kaip būtų, didysis skirtumas tarp to gilaus istorijos pojūčio, kurį Vakarai vis dėlto išlaikė, ir mūsiškio yra tas, kad Vakarų Europos miestuose viena nedidelė gatvelė su joje likusiomis smuklėmis, kiemais, dirbtuvėmis ar vienuolynais neretai turi daugiau istorijos, nei Rytų ar Vidurio Europos sostinės. Gal nuskambės drastiškai, bet vienoje Florencijos gatvelėje yra daugiau gyvos ir dabartį paaiškinančios istorijos, nei visoje Lietuvoje. Daug daugiau, nes ten praeitis neatsiskyrė nuo dabarties. O pas mus, deja, įvyko pačios tikriausios praeities ir dabarties skyrybos.

Prisipažinsiu, daug kas mano vaizduotėje ir sąvokų tinkle pradėjo keistis skaitant Kristinos Sabaliauskaitės istorinį romaną Silva rerum. Visų pirma į mūsų kultūrą greitosios literatūros ir grafomanijos eroje atėjo talentinga rašytoja. Gabrieliui García Márquezui kažkiek artima maniera, ritmingai alsuojančio sakinio ir be dialogų parašytoje knygoje Europos istorija pasakojama per Lietuvą, Lietuva pasakojama per šeimą, šeima – per „daiktų mišką“ (silva rerum), arba šeimos knygą, o pastaroji – per daikto ir jo paženklintos pasijos istoriją.

Daiktas turi savo istoriją, o už jo slypi meilės, neapykantos, baimės, nerimo, afekto, pasijos istorija – čia mes patenkame į Willemo Claeszo Hedos, Pieterio Claeszo, Gabrielio Metsu, sykiu ir į Franso Halso ir Jano Vermeerio pasaulį. Viena vertus, tai baroko epochoje atsiradusi per daiktus ir jų efemeriškumą moralizuojančios tapybos kalba, kurioje viskas apie mūsų tuštybę buvo pasakoma prabangos daiktų ir kaukolės kontrastais. Vanitatum vanitas – moralizuojantis natiurmortas, sustingusi daikto tikrovė, kuriuo teigiama fizinio grožio, turto ir prabangos tuštybė, nuo kurios išgelbėti gali tik rūpinimasis savosios sielos išganymu. Kaukolė arba smėlio laikrodis, primenantis, kiek nedaug mums teliko mėgautis turtu, prabanga ir savosios galios ir fizinio grožio iliuzija, yra religinio jausmo įsiveržimas į nerūpestingo jaukumo, turtingumo, akimirkos laimės ir užsimiršimo pasaulėlį.

O dabar prisiminkime Kazimiero ir Uršulės Norvaišų tėvą Joną Motiejų, nuolat mąstantį apie tai, kas mes esame ir kuo mes tampame, kai nieko nebelieka iš mūsų kūno ir buvusios matomos gyvybės – daiktų, rūbų, prabangos, grožio, jaukumo. Jo refleksijos apie tikėjimą ir tiesą, Kalvino Ženevoje sudeginto ispanų humanisto, mediko, teologo ir filosofo Miguelio Serveto ankstyvą mirtį fanatiškoje ir žiaurioje epochoje, sykiu apie mediciną ir teologiją, mokslą ir bažnyčią, daiktus ir amžinybę romanui suteikia kažką panašaus į baroko sąmonės ir kultūros išklotinę – gali suvokti visą epochą (kurią neabejotinai myli romano autorė) iš tų atraminių žodžių, temų ir ženklų, kuriais mes mąstome save ir savo istoriją.

Kitas daikto istorijos planas – išgyvenimas, ilgesys ir pasija, slypintys jame. Vermeerio mergaitė, skaitanti laišką, arba Gerardo ter Borcho vyno taurę rankoje laikantys mergina ir jaunas karininkas – tai aistros arba ilgesio istorija, kurią liudijame ne tiek mes patys, kiek daiktai, kuriuos mes susirandame tai pasijai išsakyti. Meilę simbolizuojanti liutnia, artimą žmogų tolimoje šalyje simbolizuojantis žemėlapis ant sienos ir čia pat skaitomas laiškas Vermeerio drobėse – juk tai toji pasijos erdvė, kurią Vermeeris atveria ne savo tapomųjų kūno kalba ir paviršiaus psichologizmu, o tyla ir daiktais.

Kas gi šioje perspektyvoje yra silva rerum? Daiktuose slypinti šeimos istorija, sykiu ir visi epochos ženklai. Per šeimos knygą atveriama mirusiųjų, gyvųjų ir būsimųjų Norvaišų šeimos narių istorija. Rūbai, šeimos relikvijos, knygos, rakandai, papuošalai ne tik išsaugo šeimos pasakojimus – jie sykiu įkvepia būsimuosius šeimos (ar bendruomenės) narius dalyvauti bendrame pasakojime. Tad šeimos knyga – tai pasakojimas, kurio dalimis tampa Norvaišų šeimos dvaras, Jonas Motiejus ir Elžbieta, Kazimieras ir Uršulė, Jonas Delamarsas ir Cecilija, Konstancija Sokolinskaitė, Jonelis Tarvydas, Jonas Kirdėjus Birontas, Marijonas Daugėla ir kiti Sabaliauskaitės romano personažai.

Šeimos knyga yra nuoroda į nuolatinį į praeities dalyvavimą dabartyje. Be daiktų ir kūrinių, sugeriančių baimę, meilę, ilgesį, nerimą, nežinojimą, abejonę ir neviltį, iš mūsų liktų viso labo tik beistorės būtybės, kurioms praeitis reikštų tik magišką ir ritualinį gyvybės ir mirties ciklo kartojimą. Tai interpretacinis raktas, kuriuo atrakinami likimai ir moralinės logikos. Sykiu ir susipažinimo su daiktais, gatvėmis ir pastatais logika. Tai tiesiog ta erdvė, kurioje mes norime interpretuoti save ir mus supantį simbolinių reikšmių pasaulį.

Visi įmanomi baroko kontrastai sukuria egzistencinę paletę – meilė ir neapykanta; bjaurastis ir grožis; it prieblandoje tapybiškai vaizduojami švytintys žmonių veidai, apšviesti di sotto in su (italų k. iš apačios į viršų) – tarsi nužengę iš paties Caravaggio arba jo pasekėjo iš Utrechto, olando Gerrito van Honthorsto paveikslų; į vienuolės įšventinamos Uršulės veido ir rūbų grožis, kurį neišvengiamai lydi su šventybe ir prasme kovojančios tuštumos ir nebūties vaizdo – kirmėlių ryjamo pastipusio jos katino Mauricijaus – prisiminimas; meilės pakirsto ir savo likimą suradusio Jono Kirdėjaus Bironto žvilgsnis į Uršulę bažnyčioje, vis dėlto neleidžiantis užmiršti žiaurių studentų muštynių, kuriose itin negailestingai priešus doroja tas pats aistringasis, mira kvepiantis ir didelį retorikos, filologijos ir filosofijos tyrinėtojo talentą savyje atrandantis Vilniaus aistruolis Birontas; tai tas pats Birontas, kuriame slypi viskas, ką apie meilę, lojalumą ir draugystę trijų jaunų žmonių paveiksluose pasakė Williamas Shakespeare’as – jis ir Romeo, ir Merkucijus, ir Tebaldas.

Didieji baroko kontrastai – tai, regis, nesutaikomų tikrovės segmentų taikus susigyvenimas didesnės už mūsų dvasinės perspektyvos ar visumos požiūriu. Tai grubi ir vulgari gatvės kalba, po kurios pasigirsta įstabios lotyniškos poezijos strofos arba Vilniuje savo laimę netikėtai suradusio pabūklų ir varpų liejiko Jono Delamarso tyli ir murkianti prancūzų kalba. Tai Dominyko Mikalojaus Radvilos siautėjimas su jaunaisiais bičiuliais slaptuose Vilniaus aukštuomenės ir studiozų pokyliuose, po kurių seka to paties jauno žmogaus pasinėrimas parlamento ir visos valstybės likimą lemiančiuose įvykiuose. Žmoguje slypi šviesa ir tamsa, lengvumas ir nepakeliamas sunkumas, sklaida ir vytimas, žemos aistros ir Dievo ilgesys.

Kristina Sabaliauskaitė surado puikią nišą mūsų literatūroje. Kad ir kokia gera būtų lietuvių literatūra, ji neretai esti išsiskyrusi su intelektualumu ir psichologine gelme. Mes iki šiol grumiamės su savo jauna literatūrine kalba, o ne su socialine ir politine tikrove – iš to gimsta puiki poezija, bet tik didelio socialinio ar net politinio proceso pajauta gali pagimdyti didelį prozininką. Kol neįvyksta tikra moralinė, idėjinė ir estetinė konfrontacija su mus suformavusia tikrove, negali gimti nei rimtas originalios filosofijos, nei gilios literatūros tekstas.

Intelektualus ir rafinuotas rašytojas, galintis kalbėti ne banalybes, o pasakyti kažką gilesnio apie moderniojo žmogaus ambivalenciją ir įtampas, jo traumas, moralines ir politines dilemas, yra vis dar retas personažas lietuvių literatūroje – gabus ir žingeidus kaimo vaikas, turintis gilų ir stiprų kalbos jausmą, Lietuvoje vis dar akivaizdžiai ima viršų prieš miestietį. Tiesą sakant, net nesvarbi pati žmogaus kilmė. Miestas juk yra gyvenimo forma, o ne geografinė vieta ar pavadinimas. Kaimo grynuolis niekada politinio gyvenimo arba žmonių gyvenimo logikos giluminių skirtumų nesirinks savo kūrybos koordinatėmis. Jam visų svarbiausia bus kalba ir jos žaismas, lydimas komplikuotos tikrovės atmetimo arba atviro šaipymosi iš jos.

Rašytojo-mąstytojo tipas mūsų literatūroje apkritai lieka egzotika. Aš tiesiog neįsivaizduoju Amoso Ozo, Simono Mundy ar Philipo Pullmano intelektualumo rašytojų Lietuvoje – jie čia tiesiog neturėtų auditorijos ir būtų niekam neįdomūs. Gal nenuostabu, kad Kristina Sabaliauskaitė gyvena Londone. Visiškai logiška tad savo šaliai rašyti populiaresnes esė ir reaguoti į jos aktualijas (juolab kad plunksnos turtingumas Sabaliauskaitei šitą nesunkiai leidžia), o įkvėpimo priartėti prie gilesnio savo šalies klodo ieškoti intelektualinėje distancijoje. Be jos apie savo šalį neįmanoma pasakyti ir parašyti nieko gilaus ir nebanalaus.

Intymumas ir distancija yra būtent tai, ko reikia kiekvienam rašytojui, kaip teigia savanorišką tremtį Marakeše, Maroke, pasirinkęs ispanų poetas ir eseistas Juanas Goytisolo. Per daug intymumo mus bloškia į drungną, pernelyg lengvai atpažįstamą aplinką, kurios dramos ir aistros mus paverčia provincialios dramos stebėtojais arba dalyviais ir nutolina nuo universalesnės problematikos. Bet tik distancija be artimumo iš mūsų atima intymią patirtį ir kartu žinojimą to, ko nežino kiti, kitų kultūrų ir kitokio jautrumo žmonės. Tik artimumas be jokios distancijos mus verčia save sureikšminančiais provincialais, bet tik distancija be artimumo iš mūsų atima egzistencines spalvas ir balsą. Kristinos Sabaliauskaitės romanas yra puikios šių dviejų pradų dermės pavyzdys.

Bet bene svarbiausias Kristinos Sabaliauskaitės romano kontekste man yra mūsų praeities pavertimas sava. Tai savotiškas jos prisijaukinimas, paverčiant ją dabarties dalimi, o savo dabarties dilemas perkeliant į praeitį. Protingi praeities žmonių veidai, o ne deformuotos fizionomijos, lygiai kaip ir modernūs, mūsų jautrumui atliepiantys charakteriai – visa tai byloja apie sava paverstos ir suaktualintos, o ne suvenyrinės istorijos atvėrimą romane. Žinoma, jai praverčia menotyrininkės kompetencija – bene pirmą kartą skaičiau lietuvišką romaną, iš kurio galima daug ką sužinoti apie Lietuvos kultūros istoriją, kartu nesusipainiojant raštijoje ir nepradedant literatūros skaityti kaip akademinio veikalo.

Prisipažinsiu, perskaičiau lietuvišką romaną, kurio dėka Lietuvos istorija man pasirodė esanti ne pogrindinės politinės užduoties ar sunkių namų darbų atlikimo sfera bei savojo lojalumo kraštui pasitikrinimas, nieko bendra neturintis su iš tikrųjų įdomiais dalykais, o artima, esanti čia pat su mumis ir, beje, giliai europietiška. Ne mitologijos ir gražios pasakos apie XIX amžiuje politinei tautos mobilizacijai būtinus viduramžių valdovus ir karžygius, o raktas į modernųjį pasaulį ir jo politines, moralines, psichologines ir egzistencines dramas. Romanas taip gerai parašytas, kad jo autorei nereikėjo griebtis kokios sensacingos ir kontraversiškos tematikos ar aštraus detektyvinio siužeto, ko paprastai nevengia istorinius populiarius romanus mūsų dienomis rašantys autoriai.

Ne veltui Gintaras Varnas palinkėjo Silva rerum virsti filmu. Tai kaip reta kinematografiškas romanas, kuris prašyte prašosi vaizdo. Bet dar svarbiau yra tai, kad ši knyga žymi kažkokią vidinę brandą ir alternatyvą tam politiniam bei istoriniam kičui, kuris vis dar yra giliai apėmęs Lietuvą. Sykiu ir alternatyvą suvenyrinei atminčiai ir istorijai.

Leonido Donskio blogas