Vokiečių žurnalistas Guido Horst (g. 1955, Kelne) baigęs istorijos ir politikos mokslus ilgą laiką dirbo Vokietijos bei Italijos spaudoje. Prieš keletą metų kartu su kolega Paul Badde įsteigė mėnesinį žurnalą „Vatican-magazine“. Savo komentare autorius dabartinius išpuolius prieš Bažnyčią dėl ją krečiančių skandalų sieja su visuotiniu įtarumu ir nepasitikėjimu, kurį įveikti Bažnyčia pajėgs visas jėgas skirdama veržimuisi į šventumą.

O kas, jei vis dėlto... O kas, jei po pamaldžiais kunigų veidais slypi visiškai kitokie troškimai? O kas, jei popiežiui labiau rūpi valdžia, o ne sielų išganymas? O kas, jei Petras niekada nėra buvęs Romoje? O kas, jei Jėzus taip ir neprisikėlė? Dvasininkai, nusižengę prieš vaikus, dar kartą nukryžiavo Bažnyčią. Ja iš esmės nustojama tikėti. Ties viskuo dedami klaustukai ir viskas iš esmės atmetama.

Taip, taip. Sakot Matas, Morkus, Lukas ir Jonas parašė tas keturias evangelijas. Pasižiūrėkime atidžiau. Sakote, Jėzus neturėjo nei brolių, nei seserų, o Marija su Juozapu niekada kartu nemiegojo? Ir galų gale, ar iš tiesų tas Nukryžiuotasis prisikėlė. O šventieji? Ar jie iš tiesų buvo šventi? Ir apskritai, ar jų tokių buvo? Tėvas Pijus, juk jis pats rankas susižalojo...

Abejoti imama viskuo. Vos tik prabylama apie Bažnyčią, ji tampa nepatikima. Visa tai galima pavadinti įtarumo hermeneutika: įtartina yra viskas, kas tik susiję su krikščionybe ir tikėjimu. Ir kas gi dar labiau galėtų sustiprinti šį fundamentinį nepasitikėjimą, jei ne tie dvasiškieji tėvai, pateikiantys save kaip moralės ir dvasingumo autoritetus, ir tuo pat metu prievartaujantys vaikus. Taip jau yra nutikę JAV, Australijoje ir Airijoje. Dėl krizės, kilusios po panašių įvykių, popiežiui Vatikane neseniai teko surengti aukščiausio lygio susitikimą.

Pasitikėjimas Bažnyčia ir jos skelbimas atrodo visiškai sužlugdyti. Kas gi dar labiau galėtų sustiprinti tą fundamentinį įtarumą Bažnyčios atžvilgiu, jei ne seksualinė prievarta iš kunigų pusės. Juk jie ptays bando įtikinti tuo, ko nėra, todėl galiausiai ir pamatinis tikėjimas mylinčiu Dievu kūrėju, matyt, yra dar viena apgaulės istorija. Kai įtarumo hermeneutika tampa pagrindiniu dvasiniu visuomenės varikliu, ji apima viską. Kai bankai ims nebetikėti, kad klientai gražins kreditus, kai negalėsime pasitikėti tuo, kad tramvajai važiuodami laikysis bėgių, kai nebegalėsim vaikų patikėti vaikų darželiams, o ligonių gydytojams, tuomet visas žmonių bendrabūvis grįš į medžiotojų ir rinkėjų laikus. Tuomet kiekvienam beliks kliautis vien savo jėgomis.

Įtarumo hermeneutika yra kažkas siaubinga. Šiomis dienomis ji jau pasireiškė ir Vokietijoje. Kunigams, kuriems yra tekę dirbti sielovadinį darbą JAV, šis baisus jausmas puikiai pažįstamas. Į juos žiūrima su nepasitikėjimu, kaip į potencialią grėsmę, o ne kaip į tėvišką draugą. Jaunimas traukiasi jiems iš kelio, vaikų jiems nedrįstama patikėti. Tikėtina, kad tarp Elbės ir Alpių nebus taip toli pažengta, tačiau ir čia vaikus išnaudojantys kunigai kaip reikiant yra pakurstę visuotinį nepasitikėjimą Bažnyčia. Juk kalbame ne vien apie skaičius. Juk tam, kad dar kartą iš esmės būtų sustiprintas visuotinis įtarumas viskam, kas tik susiję su Bažnyčia, pakanka ir tų kelių atvejų į dienos šviesą iškilusių nuo šių metų pradžios.

Ir ko tik nedarė Bažnyčia, ypač laikotarpiu po pastarojo visuotinio susirinkimo. Buvo siekiama pristatyti Bažnyčią kaip pažangią, pajėgią dialogui, atvirą pasauliui ir visiems. Taigi ir tam tikru požiūriu modernesnę, nei ji buvo ankstesniais laikais. Seksualinio išnaudojimo skandalai aiškiai atskleidė bent jau vieną dalyką – jei Bažnyčia siekia, kad ja būtų tikima, svarbiausia jai visų pirma turi būti šventumas. Tik tas, kuris veržiasi į šventumą yra pajėgus įveikti tą įtarumo hermeneutiką. Tuo tarpu atvirumą pasauliui, pažangumą ir pajėgumą dialogui galima atidėti į šalį.

Šventumas yra idealas, kurio siekia nuodėmingas žmogus. O juk Bažnyčią sudaro būtent nuodėmingi žmonės. Šventųjų Bažnyčios čia žemėje iš jos niekas nesitiki. Klaida buvo padaryta tik ta, kad apie šventumą beveik nebuvo kalbama. O juo labiau apie saikingumo ir skaistumo dorybes. Dabar bent jau aišku, kad apie tai privalu kalbėti. Ir ne tik kalbėti, bet ir to siekti. Kitaip sakant, Bažnyčiai iš tiesų reikėtų tapti bažnytiškesne, nes aišku yra viena – Bažnyčia ir toliau bus kūnas, gimdantis vis naujų šventųjų. Galima sakyti, kad tai ir yra Bažnyčios raison d‘etre. Iš nusidėjėlių gaujos, kokia ji iš esmės ir yra, gimdyti šventuosius. Vis iš naujo. Šventuosius, kurie kaskart iš naujo atranda šventumo pradžią ir semiasi jo iš paties Kristaus malonės. Toks yra ir liks Bažnyčios stebuklas.

Vertė Giedrius Tamaševičius