Aldona Šulskytė. Dangus niekada nėra tuščias. Eilėraščiai, pasakojimai, straipsniai. Sudarė Vytenė Muschick, iliustravo Laima Grikšaitė-Kėrienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Knyga kaip retas hibridas: dokumentika, skirta Dalios Grinkevičiūtės asmenybei, ir pateikėjos, artimos A. Šulskytės draugės, eilėraščiai; dar dailios iliustracijos. Juos skaitai lyg eseistiką: primaišomi įvairūs elementai, eilėraščiui leidžiama daug, atsveriant naivų, bet atidų ir originalų autorės įsižiūrėjimą į aplinką.

Publicistiniai elementai kiek gadina, poezija negrabiai sumaišoma su jos aiškinimu, interpretacija, analize, filosofine nuostaba. Tačiau dar įdomesni atsiminimai, turintys dokumentinę vertę ir gerokai papildantys biografinį portretą: apie D. Grinkevičiūtės gyvenimą Lietuvoje nieko panašaus nesu skaičiusi.

Maria Gripe. Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija. Iš švedų k. vertė Eugenija Stravinskienė. Vilnius: Nieko rimta, 2009.

Autorę ypač gerai atsimenu iš vaikystėje skaitytų ,,Elvio Karlsono“ ir ,,Elvi! Elvi!“ knygelių. Tuomet jos sąmonėn įbrėžė psichologinio pasakojimo įspūdžius, gal net šiek tiek formavo introspekcijos įgūdžius. ,,Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ tokio neišdildomo efekto jau nebepaliko - ji lyg ir ne visai vaikams, galbūt paaugliams, o galbūt ir suaugusiems. Ne vien dėl to, kad ten paliečiamos gana rimtos temos (ankstyvas nėštumas), bet ir dėl pasakojimo rimtumo, melancholiškų tonų, siužeto sudėtingumo.

Šiaip ar taip, vaikų literatūros klasika; gražus vertimas, sodri kalba, vertėja nepatingėjo atgaivinti ir į tekstą inkorporuoti retesnius žodžius, kurie čia labai dera - pvz., ,,nevalioti“. Subtiliai vaizduojami šeimos santykiai, kartų skirtumai ir konfliktai, virš papročių bendruomenės principų iškeliant etinį imperatyvą. Net įsimylėjimas čia atranda pasikalbėjimo su artimaisiais formas, ir šia prasme skaitinys paaugliui gali būti dar ir edukacinis, ugdantis jausmų raišką, psichologinę savimonę.

Svarbus kontekstas - jaunos dailininkės Martos Žuravskajos iliustracijos, piešiniai apie neapibrėžtumą: jie atitinka pasakojimo stilistiką – pasklaidžius puslapius ir pačiai norisi prisiminti tušą. Dėmės ir linijos rezonansas, jau kiek primiršta akvareliška grafika. Gal čia tiesiog refleksas, tačiau kiek iš vaikystės atsimenu geriausių knygų – visų jų iliustracijos buvo juodai baltos, nespalvotos. Pertekliaus laikais tai jau irgi pradeda veikti it kokybės ženklas.

Friedrich Nietzsche. Antikristas. Iš vokiečių k. vertė Linas Rybelis. Vilnius: Apostrofa, 2009.

Vertimas kaip tik laiku pasivijo L. von Triero ,,Antikristo“ premjerą ir vien jau todėl daugeliui kelia susidomėjimą. Paskutinioji F. Nietzsce knyga, kurią jis parašė per mėnesį, vadinasi, gan įkvėptai. Jo sakiniai mėgsta vidinius akcentus, nuosavus reikšminius kirčius, kursyvą. Ir vis dėlto tai jaunystės autorius: po trisdešimties Nietzsce skaitai kur kas skeptiškiau, negu tą darei prieš dešimtmetį. Aišku, negali sakyti, jog nepagauna, tarkim, tokia įžvalga: ,,Tikėjimu“ vadinamas nenoras žinoti, kas yra tiesa. Šventeiva, abiejų lyčių kunigas, yra veidmainis, nes serga: jo instinktas trokšta, kad tiesa niekur nebūtų pripažinta. ,,Tai, kas sargdina, yra gera; tai, kas kyla iš gausumo, pertekliaus, iš galios, yra bloga“ – taip jaučia tikintysis. Melas per prievartą – pagal tai aš atskiriu kiekvieną teologą iš pašaukimo. Kitas skiriamasis teologo požymis – negebėjimas užsiimti filologija. Filologiją čia reikia suprasti itin plačiai – kaip meną gerai skaityti, išskaityti faktus neiškraipant jų interpretacijomis, per troškimą suprasti neprarandant atsargumo, kantrybės, subtilumo. Filologija kaip ephexis interpretuojant – nesvarbu ką: knygas, dienraščių naujienas, likimus ar oro sąlygas, jau nekalbant apie ,,sielos išganymą“... (p. 86-87) Ploji rankomis iš džiaugsmo ir susitapatinimo, bet gal tai tiesiog subjektyvus, asmeniškas impulsas? Kita vertus, knygoje apstu Bažnyčios kritikos, kuri atrodo ir naivoka, ir prieštaringa. Tačiau negali nežavėti aistringi konceptai, beveik priverčiantys galvoti, jog su krikščionybe ir tavęs beveik niekas nebesieja.

Puiki Jūratės Baranovos apžvalga – suprantamai aiškinanti tekstą kaip ,,nyčišką“ sistemą, neleidžianti užsibūti paaugliškame santykyje su numylėtuoju filosofu.