Balandžio 1-ąją Vilniaus universitetui sukako 431-eri. Skaičius vis įspūdingesnis, tik šiemet neapvalus. Per gimtadienį studentų savivaldos Alumni draugijos garbingą, kuklią sueigą žiniose lengvai nustelbė anapus Vilnelės šurmuliavusi Užupio Respublikos nepriklausomybės diena. Po kelių dienų, saulėtą savaitgalį sostinės senamiestyje mirguliavo Velykų margučiai ir šypsenos, o studentai buvo išsilakstę striukų atostogų. Pagaliau, šį šeštadienį studentų turėtų tirštai šurmuliuoti nuo Saulėtekio iki senųjų universiteto rūmų. Bet, nors tądien universitetas kiek plačiau švęs gimtadienį, miestelėnai bemaž geriau žino kitą progą: pirmasis balandžio šeštadienis - Fizikų diena. Vyks 42-oji FiDi.

FiDi, be abejo, yra universiteto šventė, bet svarbiausi joje - fizikai: Fizikos fakulteto profesoriai, docentai, Alumnio draugijos nariai ir kiti fidiziškai aktyvūs veteranai, studentai, tarp jų ir prinokę pirmamečiai, fuksai. Minioje dvasiškai pakylėti plūduriuos nuliai, besikėsinantys stoti į Fizikos fakultetą. FiDi legendos išaukštintos jausis reikšmingos, kaip pirmosios žibutės, universiteto filologės. FiDi nusineš dalį senamiestyje migruosiančių abiturientų, mat universiteto senuosiuose rūmuose vyks atvirų durų diena. Įvairios akcijos-atrakcijos, ypač dieninė eisena, pasigaus dar būrį niekuo dėtų smalsuolių. Jei ne visiems bus linksma, tai bent jau tikrai įdomu.  

Retas vilnietis nežino FiDi. Dar kiek, ir Vilniaus valdžia būtų ją pripažinusi oficialia miesto švente: prieš kelerius metus pateiktą siūlymą atmetė, matyt, apimta politinio nerimo, kas bus, jei atsilapos pirma fizikams, o po to, visuotinės tolerancijos mygama, ir visoms kitoms mažumoms. Kita vertus, gal ir svaigu, kad FiDi – neoficiali. Kaip kasmet sužaliuojanti žolė: visi prie jos pripratę, ir visi kasmet laukia. Kaip dėl tos žolės, taip ir dėl žaliaspalvės FiDi niekas nesuka galvos: yra, nes turi būti. Žavu.  

Viena FiDi Manual versijų (1994 m.)

Niekas dorai nepaaiškina, kodėl šita keturiasdešimtmetė šventė, Fizikos fakulteto auklėtinių (fidistų) bei FiDi veteranų (fideranų) populiacijos gyvasties žymė, tokia gaji. Jei fizikai būtų istorikai, seniai turėtume kokią nors „visuotinę FiDi istoriją“. Bet fizikai yra fizikai, todėl kasmet tepateikia aibę šventinių eksperimentų ir galvoja naujus. Eksperimentiškai nepagrindžiamų dalykų, tokių kaip, tarkime, istorinė tiesa, fizikai nesivaiko. Matyt, todėl oficialiame tinklaraštyje fidi.lt istorija su iliustracijomis telpa viename puslapyje. Dvi instrukcijos FiDi Manual versijos (1994 ir 2003 m.) - maždaug 20 kartų išsamesnės.

Paklausti apie padavimą, esą šventė užgimė dar prieš kelis šimtmečius, net fidistų garbinami fideranai ima geraširdiškai krizenti ar beprasmiškai tęsti balsę: „aaa“, „eee“. Gal čia kaip eilinėje lietuvių „didikų“ šeimoje: karta iš kartos nekyla abejonių, kad giminę pradėjo kažkuris iš didžiųjų kunigaikščių. Bet šventą ramybę sudrumsčia kokia giminės atplaiša, panūdusi garbingą kilmę įrodyti: įrodymų ima ir pritrūksta...   

Jei sakytume, kad fizikai yra „kilminga giminė“, tai rastume ir tokią žingeidžią „atplaišą“. Žinomu etnologu tapęs fizikas dr. L. Klimka tvirtina, kad FiDi neprisipažįsta giminystės su slibinu Baziliškiu, kurį senojo universiteto studentai pavasarį „ištraukdavo iš Bastėjos požemių“.

Pasak etnologo, prisiminimuose yra užuominų, kad šis universiteto paprotys – šimtametis, susijęs su Vilniaus jurginių jomarku ir su miesto legenda apie Bastėjoje tūnantį slibiną Baziliškį, arba Smaką, kuris kasmet suryja po nekaltą mergelę ir kurį kas pavasarį nudobia drąsuolis jaunikaitis. Deja, senesnių istorinių šaltinių mažoka. Aiškus liudijimas pateiktas 1926 m. (?) almanache Alma Mater Vilnensis, kur aprašyta lenkiško Stepono Batoro universiteto surengta pabaisos galabijimo šventė. S. Batoro universiteto studentai ir profesoriai, etnografų padedami, šventę susiejo su folkloru ir gaivino senuosius papročius. Palyginti neseniai tai esą išsamiai aprašęs ir lenkų tyrinėtojas L. J. Malinowski (Wileńskie kiermasze, Bydgoszcz 2002).

L. Klimka įžvalgą dėl FiDi „neprisipažinimo“ grindžia minėtame almanache išspausdinta slibino Baziliškio nuotrauka: esą, šis ir FiDi simbolis dinozauras Dinas Zauras – it dvyniai. Ir bruožai panašūs, ir net ant važiuoklės abu tupi. Ar tik universiteto senbuviai nepakuždėjo idėjos FiDi sumanytojams, kūrėjams?

Čia ir bėda, kad FiDi teikiamais duomenimis pačios šventės ir jos simbolio Dino Zauro genealogijos patvirtinti nepavyksta. Pirmojo FiDi OK (organizacinio komiteto) pirmininkas Vitas Mačiulis tikina septintąjį dešimtmetį pats ieškojęs žinių apie senojo universiteto studentų papročius, bet jų neužtikęs. Dino Zauro protėvio ir nūdienos ainio kūrėjas, dinozauro motina ir tėvu pramintas Vilius Armonas sako, kad jei jau taip maga senieji istorijos šaltiniai, tai labiau verta atsiversti K. Semenavičiaus veikalą „Didysis artilerijos menas“ (paaiškinimai smalsesniems – žemiau pateikiamose pokalbių ištraukose).

Šiandien težinoma, kad FiDi užgimė 1969 m. kovo 29 dieną. Minint Universitas Vilnensis 400 metų jubiliejų 1980-aisiais (metais vėliau nei buvo planuota) jau visas miestas didžiulėje eisenoje matė, kad FiDi įsikūnijo žaliame dinozaure Dine Zaure. Ir nuo to laiko Vilnius kasmet stebi, kaip FiDi žaliuoja, stebėtinai prisitaikydama nuožmiomis evoliucijos atrankos sąlygomis - nuo Leonido Brežnevo eros iki naujausių Dalios Grybauskaitės laikų.

Šiaip ar taip, sena gali tapti tik gera tradicija. Gal papročiui „FiDi švęsk“ pakaktų vien jau to, kad gegužę prasideda sesija? Juk gera išsišėlti, kad prieš egzaminus įtampa nenustekentų. Dar gera, nes nepakenčiama trūnyti auditorijoje, kai paikiojanti pavasario saulė sujaukia sunkiai tramdomus hormonus. Bet jei tiek terūpėtų, studentai vienodai šėltų ir kituose universitetuose, kituose miestuose. O taip nėra.

Fakulteto dekanas profesorius V. Balevičius FiDi fenomeną aiškina taip: „Fizikai moka padaryti kažką tokio, ko nemoka kiti“. Tokia nekukli tezė užvirintų mažiau ginčų, jei perfrazuotume: „Fizikai daro kažką tokio, ko nedaro kiti“. Nepasiginčysi: daro išties daug, nuoširdžiai ir už dyką.

Visą savaitę FiDi „apšildo“ įžanginiai renginiai: moksliniai pranešimai Laisvieji skaitymai, humoro simpoziumas Juzikas, dėstytojų spaudos konferencija Press‘as. Šeštadienį vyksta dieninė ir vakarinė FiDi, abi su savais atributais ir tradicijomis: nuo kiaušiasvydžio, bulviašaudžio bei kitų žaidimų iki Dino Zauro eisenos ir gyvos muzikos trijose scenose.

FiDi turi oficialų tinklaraštį fidi.lt, aktyvias paskyras socialiniuose tinkluose twitter ir facebook, proginį leidinį Fidilas ir televiziją FiDi TV (transliuoja per Youtube, kaip, beje, ir popiežius), dar turi radiją, kino kompaniją pramušti, muziejų eno uziejų, taip pat poeziją, muziką. Ir banką, ir virtuvę, ir net pirtį turi.

Viską – nuo apyrankių-leidimų iki Lietuvos rekordais fiksuojamų statinių fakulteto teritorijoje, vadinamame Fizlende – fidistai daro patys, vadovaujami labiau patyrusių fideranų. Ne masiškai gamina, o susispietę į būrius meistrauja. Ne planingai dirba, bet pliūpsniais kuria. Aukščiausią idėjų, vaizduotės ir kūrybinės raiškos lygį išspaudžia paskutinę naktį, kai eksperimentuoti ar atidėlioti nebeturi galimybių.

Ilgą pasirengimo FiDi trukmę lemia ne vien objektyvūs kriterijai, bet ir subjektyvūs potyriai, nes FiDi kūrėjams procesas teikia malonumą. Jokio kito atlyginimo nėra. Kaip pasakė vienas iš patrakėlių, kai darai kažką tik dėl smagumo, smagu būna neišpasakytai (žilasis fizikas iš tikrųjų pasakė angliškai, for fun, ir baigė netaisyklingai lietuviškai: nerealiai).

Beje, žilabarzdį patrakėlį ir „neišpasakytą smagumą“ teko gyvai stebėti lankant eisenai besuošiamą Diną Zaurą. Dinozauras rūpėjo, nes teko matyti jo gimimą 2002-aisiais. Tuomet ardomo Šiaurės miestelio šaltoje pašiūrėje gimęs žvėris buvo keliskart didesnis už savo iškiliausius protėvius. Dabar aštuonmetis „mažylis“ gyvena Avižieniuose ir atrodo smarkiai pasikeitęs: apaugo stangresniais žvynais, mokosi valdyti pailgėjusią grakščią uodegą, išraiškingesnę galvą irgi sukioja ant ištįsusio kaklo, be to, žybsi akimis ir šiepia ne bedantę burnelę, o ryklę tvirtais nasrais. Dinas Zauras ketina rėplioti gatvėmis, užsilipęs ant to paties Gaz-53 važiuoklės, žvalgytis pūškuodamas suspaustu oru ir orientuotis pagal kompiuterių bei šešių vaizdo kamerų sukuriamą vaizdą.

Tokiam ir dera būti žvėriui, kuris, anot FiDi legendos, kadais prarijo filologę ir susikrimtęs kas pavasarį atgailauja, traukdamas nuo Fizlendo iki Filologyno. Vilniaus gatvės jau prisižiūrėjo nevėkšlų: vienas supleškėjo, kitas buvo bekojis, dar kitas – šleivas kreivas. Patrauklusis aštuonmetis turi tik vieną ydą: streikuoja širdis (Gaz‘o variklis). Globėjai parūpino atsarginę ir prakuto, priepuolio atveju, vos per dvi valandas atlikti širdies persodinimo operaciją. Pasimokė pernai, kai ūmai ištiktą infarkto Diną Zaurą teko perkelti bet kaip ir ant bet ko, kad tik jis būtų. Juk be dinozauro – ne FiDi.

Na, o vėluoti Dinas Zauras gali sau leisti, nes yra labai svarbus asmuo. Tai kas, kad kol kas neturi kilmės dokumentų. Veikiausiai, tai net nėra jo trūkumas, tik laiko klausimas. Fundamentinio mokslo užtaisas mokslą baigusius fidistus nusviedžia įvairiausiomis kryptimis: ne tik į Fizikos fakulteto viršūnes, bet ir į verslą, ir į meną, ir į politiką (populiacijos pėdsakų lengva aptikti Seime, Vyriausybėje, STT, VSD ir kt.), ir net į istorijos plėšinius nuvinguriuoja. Gal nėra vien bergždžias sutapimas, kad Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus krašto vadas, senatorius Jonas Ragauskas – irgi fizikas?...

***

Žingeidesniems skaitytojams bei FiDi ateities tyrinėtojams pasakoja FiDi-1 OK pirmininkas Vitas Mačiulis:  

Anuomet universiteto studentams pagrindinė pramoga buvo tokia: šeštadienis, aktų salė, šokiai. Ir beveik viskas. „Beveik“, nes buvo atsiradę linksmųjų ir išradingųjų klubų. Tačiau savos šventės studentai neturėjo. Tiesa, chemikai turėjo. Nuėjau į jų šventę, pažiūrėjau, nusprendžiau: na, ką čia šitaip, reikia geriau. Domėjausi, kaip yra kitur, nes fizikai bruzdėjo, pavyzdžiui, kažkur išleido rusišką knygą Fiziki šutiat. Bet apie jokią fizikų šventę  nesužinojau. Klausinėjau garbių senbuvių, kurie baigė Stepono Batoro universitetą. Šie irgi sakė: mes tik mokėmės, švenčių nebuvo. Aha, pagalvojau. Jei nebuvo, tai patys sugalvosim. Ir sugalvojom.

O kas jums tuo metu leido galvoti? Juk ne visiems buvo galima.

Žinoma, reikėjo viską suderinti, kaip gi kitaip. Bet ir tuomet, ir vėliau matydavau, kad vis atsirasdavo kas nors, kas fizikams leisdavo. Žinau, kad ir dekanas pats tuo rūpinosi. Tik pamanykite, tas šeštadienis buvo mokslo diena, o mums leido švęsti. Bet žinote, tuomet... Buvo universitete alaus baras. Įsivaizduojate? Universitete – alaus baras. Ir žirniai prie alaus. 

Tai alaus netrūko, ir pramogų atsirado?

Atsirado FiDi. Rimtojoje dalyje - profesorius A. Jucys, iš Amerikos grįžęs docentas A. Smilga (dabar tas pats būtų, jei kas sugrįžtų iš Mėnulio). Linksmojoje dalyje – mėgėjiški filmai, greitojo valgymo ir greitojo gėrimo varžybos, kuriose, pavyzdžiui, panelė per 3,2 sekundės butelį kefyro išgėrė. Dar – anekdotų konkursas, nebūti rinkimai Mis Fizika. Kas mokėjo groti – grojo, buvo fizikų grupė „Vienuoliai“. Kas norėjo šokti - šoko. Radau dokumentus, kad tądien vyko 16 projektų. Tai buvo unikalu.

Ar FiDi gimtadienis, 1969-ieji, su universiteto sukaktimi sutapo netyčia?

Girdėjau svarstymų, esą FiDi atsirado 390 metų proga. Iš tiesų, neverta tempti prie šios sukakties.

Bet 1980-aisiais FiDi Dinas Zauras visą Vilnių sveikino jau tyčia?  

Taip. Bet Dinas Zauras gimė maždaug per septintą FiDi, kai šventei vadovavo Aleksandras Abišala. Na, jei kas rašo, kad per dešimtą – tebūnie. Dinas Zauras buvo padarytas su didele meile ir kvalifikacija. Autorius – Vilius Armonas. Dėl dinozauro idėjos dar „kaltas“ ir Vytautas Damašius, garsiojo veikalo „Didžiojo artilerijos menas“ autoriaus Kazimiero Semenavičiaus palikuonis. Beje, jo šeima aukcione įsigijo ir seną šios knygos originalą. Na, o tame veikale yra dinozauras. Fidi OK (organizacinio komiteto) pirmininkas Romualdas Juškevičius pamatęs pasakė: „Va, šitokio mums reikia“.

Ar Slibinas Baziliškis ir dinozauras Dinas Zauras – giminės?

Nežinau, ar reikia tai nustatinėti. Dėl šarmo galima daryti prielaidą, kad įmanoma. Bet yra tikresnių istorijų. Pavyzdžiui, kaip vienuoliktokas Artūras Zuokas uždirbo pirmus savo pinigus, su draugais atlėkęs iš kito miesto į  FiDi tarakonų varžybas. 

Kiek reikia žmonių, kad padarytum FiDi?

Ne mažiau šimto. Yra maždaug 20 projektų vadovų... Jūs įsivaizduojate, kiek žmonių šiemet reikia vien tas milžiniškas FIDI raides prie fakulteto pastatyti?

O kiek reikia pinigų, kad padarytum FiDi?

Už pinigus padaryti FiDi neįmanoma. Žmonės dirba iš dūšios, niekas negauna nė lito. Žinau, nes šventei skirti pinigai eina ir per mano rankas. Taip, be 100 tūkstančių jos nepadarysi. Bet pagrindinis dalykas yra fizikų dvasia. Kažkas tokio... 

Kada FiDi pasižiūrėti į Vilnių važiuos turistai iš užsienio?

Kitąmet.

Gal jau žinote planus kitiems metams?

Idėjos generuojamos veteranų pirtyje lapkritį. Pavyzdžiui, prieš metus dar niekas negalėjo pagalvoti apie tas milžiniškas raides, kurios dabar prie fakulteto baigiamos statyti.

***

Dino Zauro mama ir tėtis Vilius Armonas:

1980 m. 400-ojo jubiliejaus iškilmes ruošė visas universitetas. Mane pasiekė žinios, esą miesto vykdomojo komitetas pageidauja, kad fizikai eisenoje dalyvautų su savo dinozauru. Šiam tikslui pasamdyti Dailės instituto Klaipėdos filialo žmonės atėjo pas mane tartis dėl savo projekto: elektrokaras traukia vagonėlius, jo prieky - žmogus apsivilkęs dinozauro kaukę. Na, aš supykau. Nuėjau pas dekaną V. Kybartą ir pasakiau, kad galime patys padaryti. Leido. Dabartinį astrofizikos profesorių V. Vancevičių atsiuntė į pagalbą. Jis buvo Tarybų Sąjungos sunkumų kilnojimo rinktinės narys, labai pravertė fizinė jėga. Sykį prorektorius A. J. Bikelis atsinešė K. Semenavičiaus veikalo „Didysis artilerijos menas“ puslapio kopiją, kurioje buvo dinozauro brėžinys. Semenavičiaus dinozauras buvo kitoks, parako sprogimų krutinamas. Dino Zauro mechanika kitokia. Bet abiejų profiliai panašūs. Po jubiliejinės eisenos šis dinozauras dar ilgai tarnavo. Po jo buvo visokių...

Kaip gimė dabartinis, didysis žvėris?

Kai ėmė atsirasti rėmėjų, vienas iš jų buvo fizikas V. Galvonas, dabar Seimo narys, tuo metu buvęs Šiaurės miestelio direktorius. Jis pasakė studentams: pasikvieskit V. Armoną, tada gausit pinigų. Mane pakvietė, iš duotų pinigų nupirko šitą aštuonių cilindrų sunkvežimį, Gaz‘ą. Pradėjom daryti konstrukciją. 34-osios FiDi dinozauras buvo truputį beuodegis. Todėl uodegos rimtai ėmėsi Donatas Meškauskas. Dabar jau dirba du Meškauskai, nes fiziką pradėjo studijuoti ir jo brolis. Aš prieš trejus metus kaklą suprojektavau, bet jo nesisekė apdengti, ir galva nelabai pavyko. Dar variklio bėdos buvo: pernai padarėm dinozaurui „teisingą“ galvą, bet širdis nebeatlaikė. Šiemet įmontavo naują variklį, senąjį suremontavo. Bandėme ir važiuoti. Geras kaklas ir galva sumažina matomumą. Kad važiuojant matytųsi kelias, pastatytos šešios kameros, veikia kompiuteriai. Tiesa, bandėme vaizdo kameras į dinozaurą montuoti dar 13-oje ar 14-oje FiDi: viena fakulteto laboratorija pasiūlė nešiojamas profesionalias kameras, sujungtas su mažyčiais televizoriais.

Kiek žmonių reikia, kad dinozauras būtų gyvas?

Ne žmonių skaičius lemia, bet entuziazmas. Jei dirba entuziastai, pakanka vos kelių. Pirmo dinozauro kėbulą iš pradžių lankstėm gal trise, paskui dirbau vienas, pabaigoje prisijungė būrys apdengti, apkarstyti, išdailinti... Antrąjį darėme dviese su V. Vancevičiumi, o kai reikėjo dengti karkasą, vien žvynus karpė aštuoni žmonės. Dabar reikia dar daugiau kvalifikuotos darbo jėgos: automobilio technikų, mechanikos, kompiuterių specialistų ir kaip visada pabaigai – miško darbščiųjų rankų... Dinozaurui gimti užtenka vieno asmens, tai yra, tėčio ir mamos. O gyventi – nė nebežinau.

Kiek pinigų reikia, kad dinozauras būtų gyvas?

Pirmajam visai nereikėjo. Kai nuėjau į metalo dirbtuves medžiagų, su meistrais nepavyko susitarti. Bet po to kažkas nuėjo ir susitarė – už butelį degtinės. Vėliau buvo naudojamos universiteto lėšos, per 400 metų jubiliejų – ir miesto lėšos, dabar – rėmėjų aukos. Šiaip ar taip, kainuoja tik medžiagos. Nors per tą didįjį jubiliejų buvo iškilusi problema: galbūt dėl šventės laiku nesumokėtos ketvirčiais mokamos premijos už ūkiskaitinių sutarčių vykdymą, ir kai kurie atsisakė dirbti.

Kada FiDi važiuos pasižiūrėti užsienio turistai?

Jau važiavo! Kiek prisimenu pirmąsias FiDi, visada į jas buvo kviečiami Tarybų Sąjungos aukštųjų mokyklų fizikos fakultetų atstovai. Atvykdavo ir iš Omsko, ir iš Tomsko, iš visos plačiosios tėvynės... Bandėme skleisti idėją, bet negirdėjau, kad kur nors būtų prigijusi. Žinoma, svajonių viršūnė būtų kažkas panašaus į Nante mieste Prancūzijoje veikiantį mechaninių marionečių teatrą Royal de Luxe. Bet ten nuolat veikia mechanikos muziejus, nauji projektai kuriami ilgai, kol visai  ištobulinami, tada kuriamas didžiulis viešas spektaklis miestui, vėliau jis rodomas kitur. Bet pradinis prancūzų biudžetas buvo 5 milijonai eurų, kasmet prireikia dar pustrečio milijono. Nante nuolat dirba apie penkiasdešimt aukštos kvalifikacijos specialistų. Mes tokį lygį pasieksime...hm,  negreit. Aišku, dinozauras galėtų tapti „vieno žvėries paroda“. Bet didžiausias jo įspūdis visgi būna eisenos metu. O eisena – vienąsyk metuose...