Šventojo Sosto spaudos salės direktorius Federico Lombardi SJ paskelbė ilgą notą, kurioje aptaria Bažnyčios kryptį po debatų apie seksualinius išnaudojimus iš dvasininkų pusės ir ne tik.

Kaip plaukti šių audringų debatų vandenyse ir išlaikyti deramą kryptį, klausiama notoje ir čia pat atsakoma – ieškant tiesos ir taikos įskaudintiems.

Vienas iš labiausiai sukrečiančių dalykų, pasak t. Lombardi, yra daugybės vidinių žaizdų iškilimas į dienos šviesą. Kartais tos žaizdos yra net kelių dešimtmečių senumo, bet vis dar atviros. Daug aukų ieško ne materialinės kompensacijos, o vidinės pagalbos, jų skausmingos asmeninės istorijos išsprendimo. Turime tai iš tikro suprasti. Turime geriau įsigilinti į dalykus, kurie taip neigiamai paveikia asmenų, Bažnyčios, visos visuomenės gyvenimą, panašiai kaip, kolektyviniu lygmeniu, tautų tarpusavio neapykanta, kurią taip sunku įveikti ir pakeisti susitaikymu.

Išnaudojimas asmenis sužeidžia giliai. Todėl tinkamai pasielgė tos vyskupų konferencijos, kurios drąsiai sudarė sąlygas aukoms laisvai kalbėti, sąlygas jų išklausymui, taip pat pasiūlė žmogišką, liturginį, dvasinį dėmesį.

Kaip rodo padėtis Jungtinėse Valstijose, mažėja skundų dėl išnaudojimų skaičius tačiau gydymo kelias daugeliui tik prasidėjo ar dar tik prasidės. Siekiant parodyti reikiamą dėmesį aukoms ir popiežius pažadėjo su jomis susitikti, įsitraukdamas į visos bažnytinės bendruomenės kelią.

Kartu su dėmesiu aukoms reikia ryžtingai laikytis kanonų teisės numatomų veiksmų ir procedūrų kaltųjų atžvilgiu, bendradarbiauti su civilinėmis institucijomis, kiek tai susiję su jų juridine kompetencija, atsižvelgiant į kiekvienos šalies situaciją ir specifiką. Tik taip bus galima atkurti pasitikėjimą bažnytine institucija.

Tuo tarpu daugelis (bažnytinių) bendruomenių ir institucijų atsakingųjų, dėl patirties ar pasiruošimo stokos, nežino ar nepasitelkia kriterijų, kurie turėtų jiems padėti spręsti sunkias situacijas, nors tai būtų sunku ar skausminga.

Žvelgiant į ateitį, tiek kandidatų į kunigystę ar, imant plačiau, tiek ir bažnytinių institucijų personalo atranka bei formacija turėtų tapti veiksmingiausia piktnaudžiavimų prevencijos prielaida.

Nepilnamečių ir jaunuolių apsauga yra milžiniškas darbo laukas, gerokai didesnis už problemas, liečiančias kai kuriuos dvasininkus.

Niekad nebuvo lengva pasiekti asmeninę brandą, taip pat ir seksualinę, tačiau šiandien tai dar sunkiau, nepaisant psichologijos ir medicinos mokslų teikiamos pagalbos dvasinei ir moralinei formacijai. Buvo pastebėta, kad daugiausia išnaudojimų pasitaikė per patį karščiausią „seksualinės revoliucijos“ periodą. Tad gera formacija turi atsižvelgti į šį kontekstą, taip pat į bendrą sekuliarizacijos kontekstą.

Reikia konkrečiai, o ne abstrakčiai atrasti seksualumo, skaistumo, prieraišumo santykių prasmę ir svarbą. Suprasti, kokia netvarka ir kančia gali gimti, jei to nepaisoma.

Kas myli tiesą ir objektyvų problemų vertinimą, mokės ieškoti ir atrasti duomenų geresniam pedofilijos ir piktnaudžiavimų nepilnamečių atžvilgiu problemos supratimui mūsų laikais. Galės geriau suprasti, kokiu mastu katalikų Bažnyčia dalijasi problemomis, kurios yra ne tik jos. Kokiu mastu Bažnyčia privalo į jas atsakyti ir kaip jos patirtis gali tapti naudinga kitoms institucijoms ir visai visuomenei.

Žiniasklaida neatkreipė į tai  pakankamo dėmesio, pasuko lengvesniu kritikos keliu. Tokie dokumentai, kaip JAV nacionalinė ataskaita apie blogą elgesį su vaikais turėtų būti visuomenėje labiau žinomi, kad būtų pažintas visas problemos mastas ir skubios socialinės intervencijos reikalaujančios sritys.

Vien 2008 metais JAV nustatyti 62 000 nepilnamečių išnaudotojai. Tarp jų katalikų kunigų skaičius toks mažas, kad jiems kaip atskirai kategorijai dėmesys net neskiriamas.

Vien 2008 metais JAV nustatyti 62 000 nepilnamečių išnaudotojai. Tarp jų katalikų kunigų skaičius toks mažas, kad jiems kaip atskirai kategorijai dėmesys net neskiriamas.

Nepilnamečių ir jaunuolių apsauga yra milžiniškas darbo laukas, gerokai didesnis už problemas, liečiančias kai kuriuos dvasininkus. Tie, kurie darbuojasi šiame lauke, nusipelno dėkingumo, pagarbos ir padrąsinimo iš visų, taip pat bažnytinių ir civilinių autoritetų. Popiežius Benediktas XVI aukštus vertinimus jau išsakė laiške Airijos katalikams.

Popiežius Benediktas XVI, rašoma t. Lombardi notos pabaigoje, yra nuoseklus ir tvirtas vedlys, nusipelnęs palaikymo, kuris jam rodomas iš visų Bažnyčios pusių. Šiuo sunkiu laikotarpiu, kuriuo netrūksta kritikos ir nepagrįstų insinuacijų, galima patvirtinti, jog jis daug kalbėjo apie Dievo Tiesą, apie pagarbą šiai tiesai, pats tapdamas patikimu jos liudytoju. Jį lydime ir mokomės iš jo ištvermės augant tiesoje, skaidrume, suvokdami platų pasaulio problemų horizontą, kantriai atsakydami į tariamas ar dalines „naujienas“, kurios menkina pasitikėjimą juo, Bažnyčia ar kitomis institucijomis.

Šios kantrios ir tvirtos meilės tiesai reikia Bažnyčioje ir visuomenėje, kurioje gyvename, jei norime tarnauti savo amžininkams, o ne juos klaidinti.