Kupolas virš Kristaus kapo Jeruzalės bažnyčioje EPA nuotrauka

Evangelisto Morkaus pasakojimas apie Prisikėlimą labiausiai panašus į tiesą, tačiau turbūt sunkiausia jį priimti. Štai kaip skambėjo žinia, kol buvo pridėta „švelnesnė“ pabaiga.

Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.

Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“. Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė (Mk 16, 1–8).

Šiame pasakojime trūksta vieno žodžio, kuris mums yra Velykų sinonimas: džiaugsmas – apie jį net neužsimenama. Tuo tarpu apstu kitų žodžių, kurie praneša apie kančios dienas ir mirtį: baimė, išgąstis, siaubas, drebulys.

Trijų moterų, einančių prie kapo, elgesys yra vienodas, tačiau nereikėtų pamiršti, kad jos eina patepti mirusio kūno: joms Jėzus buvo labai svarbus, tačiau jo nebėra. Todėl moterų mintys sukasi apie mirusįjį, gulintį kape: praėjo diena ir dvi naktys, reikia patepti jį kvapniais aliejais, reikia tai atlikti skubiai, nes ir taip jau vėlu – šis ritualas turėjo būti atliktas laidojimo metu. Jas nuo mirusio skiria akmuo: kas padės jį patraukti? Šių moterų meilė išties didelė, tačiau tai meilė mirusiam. Prie kapo jos eina greičiau atsisveikinti: viskas baigta, joms belieka pagarbiai sutvarkyti mirusio Mokytojo kūną.

Taigi, šabui pasibaigus, jos susiruošė ir ryte atėjo prie kapo, vedamos šių minčių – minčių žmogiškų, padiktuotų gailesčio. Žvelgiant giliau, moterys buvo vienintelės, likusios šalia Jėzaus jo kančios metu ir dvi iš trijų, dabar einančių prie kapo, padėjo jį palaidoti. Mokiniai pabėgo. Petras jį sekė iš tolo, atsižadėdamas tris kartus.

Tačiau kapo anga atverta (kaip tai įmanoma? ar šitaip neklausė trys moterys?), o viduje – jaunuolis baltais drabužiais. Moterims kyla baimė. Išties sutikti angelą visuomet neramu. Ir jei Dievas siunčia angelą į kapą, vadinasi, kažkas nutiko. Moterys kol kas nieko neįtaria, jaučia tik išgąstį dėl šio netikėto dieviško pasiuntinio pasirodymo.

Baimę nutraukia angelo žodžiai. Ką jis sako? Pirmas ištaria paguodos ir nuraminimo žodžius: „Nenusigąskite. Dievas žino, kad jūs nusiminusios dėl Jėzaus mirties, suprantama, kad ieškote jo kape. Tačiau jo čia nėra: Jis prisikėlė, jo čia nebėra.“

Jūs tikite, kad Jėzaus gyvenimą, kaip ir kiekvieno žmogaus, galima apibūdinti trimis žodžiais: gimti, mirti, būti palaidotam. Tačiau trūksta vieno, svarbiausio: prisikėlė.

Jūs jaučiate, kad jo meilė išties didžiulė – ji vis dar jus šildo, ir būtent jo meilė atvedė jus šį rytą iki čia. Jo meilė nėra tik gražus prisiminimas, tačiau gyvenimas. Ne – buvo, bet – yra, nes Jis, kuris jus myli, yra gyvas.

Kaskart, kai žemėje nuskamba: „Nenusigąskite“, galima remtis tik Kristaus prisikėlimu. Tačiau tą sykį toks pranešimas sukėlė didžiulį moterų išgąstį.

Ir tai dar ne pabaiga. Angelas kalba toliau: „Eikite, pasakykite mokiniams ir Petrui: „Jis eina į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis jums yra sakęs.“ Jėzaus elgesys išties netikėtas. Kodėl nusprendė dar kartą pamatyti savo mokinius? Kodėl nepasirinko ko nors kito, patikimesnio už šį būrį išsigandusių ir pasprukėlių? Ne. Jį pamatys mokiniai, pabėgę iš Getsemanės. Jį pamatys Petras, jo išsigynęs tris kartus. Būtent tie, kurie jį paliko, bus vėl naujai Jėzaus surinkti.

Čia baigiasi velykinė angelo žinia moterims. Ką jos daro? Lengva mums atsakyti įsivaizduojant kinematografišką džiaugsmo pliūpsnį. Tačiau „jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas“. Reikėtų paminėti: pabėgo iš ten vyrai, dabar bėga ir moterys, – kokia graži mokinių kompanija! Vyrai pabėgo, susidūrę su kančia, moterys – su prisikėlimu.

Galbūt jos nesuprato angelo skelbiamos žinios? Jėzus prisikėlė, eikite džiugios, nes jis gyvas. Trys moterys gerai suprato, ką pasakė angelas.

Galbūt mes nesupratome – mes, kurie priėmėme ne tik žinią apie Jėzaus mirtį (kaip moterys, einančios prie kapo), tačiau ir apie prisikėlimą. Trys moterys Velykų rytą nujautė skelbimo esmę: jei jų draugas Jėzus prisikėlė ir pasirodys Galilėjoje, tada jis iš tiesų yra tas, kuo sakėsi esąs – Dievas, tuomet Dievas vaikščiojo su jomis, valgė su jomis, dalijosi jų gyvenimo našta, mirė, buvo palaidotas, tačiau dabar gyvas per amžius. Buvo daug lengviau verkti dėl mirusio, pripažinti jo išėjimą, balzamuoti jo kūną, prisiminti jo žodžius bei poelgius kaip didžio žmogaus darbus, žmogaus, kurį mylėjo ir kuris jas mylėjo iki galo.

Lengviau būti mokiniu mirusiojo, apie kurį skaitome knygose ir kurio pėdomis galime sekti... Tačiau Jėzaus nėra kape, jis danguje ir netrukus pasirodys Galilėjoje.

Taigi alternatyva išties kelia baimę: arba tampi mokiniu Jėzaus Nazariečio, nukryžiuoto ir prikelto, arba Jėzus Nazarietis nukryžiuotas ir jo nebėra, nėra net jo kūno, kurį reikia balzamuoti, nėra tavo gedulo dėl jo mirties, nėra tavo raudos dėl jo žiaurios kančios.

Arba tampi Prisikėlusiojo mokiniu, arba negali būti nė mokiniu Nukryžiuotojo, kurio nėra kape, kur jis buvo palaidotas.

Morkaus Evangelija, pasibaigusi moterų pabėgimu, pilnu siaubo, ir jų tyla iš baimės, nes jos niekam nieko nesako, yra provokacija mums, kurie skaitome apie tai. Žinome, kad žinia ėmė plisti. Tai reiškia, kad kažkas papasakojo angelo praneštą žinią... Reiškia, kad atsakomybė suteikti pabaigą kitokią nei evangelijos, patikėta mums, mūsų krikščioniškai bendruomenei. Evangeliją, kuri, atrodo, nutrūksta tuščioje vietoje, toliau rašys kiekvienas iš mūsų savo krikščionišku gyvenimu.

Velykos – tai reiškia pripažinti, kad mano gyvenimas prasideda nuo angelo žodžių tuščiame kape, idant pasaulį užpildytų žinia: Viešpats Jėzus prisikėlė. Negalime būti tuščio kapo mokiniais, tik mokiniais Jėzaus, esančio tarp mūsų.

Ištrauka iš Agostino Clerici knygos „Incontrare il Risorto“, 2010.

Vertė Dalia Žemaitytė