2012 m. gegužės 25 d., penktadienis

Jauna kūryba gaivins apleistą ligoninę Vilniuje

2010-04-12
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Apleistų pastatų Vilniuje yra ne vienas, taip pat kaip ir menininkų, neturinčių patogių erdvių kurti ir pristatyti savo darbus. Ne sykį teko praeiti pro didžiulį tuščią pastatą Gedimino prospekto ir Jakšto gatvių sankirtoje. Tarpukariu Jerzio Soltano ir Stanisùawo Murczynskio suprojektuotame sveikatos komplekse dabar veikia vaistinė ir poliklinika, o ligoninės patalpos stovi apleistos. Nuo praėjusios vasaros jame įvyko keli renginiai, bet metų gale pastatas vėl apmirė.

Žiemos viduryje vienas draugas užsiminė apie mėginimą jį atgaivinti. Ir dabar, jau gerus porą mėnesių, jame šviečia spalvoti langeliai, gyvybės jame vis daugiau, buvusi ligoninė ir sveikatos apsaugos ministerija ruošiasi gydyti miestą jauna kūryba.

Apie šią sveiką iniciatyvą pasakoja Vilniaus Dailės akademijos studentai Eglė Gudonytė, Mantas Lilis ir Mykolas Piekuras.

Kurgi mes čia esame? Kas čia per vieta?

Mykolas: Geografinė padėtis – Gedimino prospekto ir Jakšto gatvės kampas, dvidešimt septintas numeris, Vilnius. Anksčiau pastate veikė ligoninė, buvo Sveikatos apsaugos ministerija. Dabar ši vieta įgyja kitokią prasmę, bet vaistinės kontekstą pasiliekam. Norim, kad tai būtų vieta, kurioje būtų galima įsigyti medikamentų sielai, kad tai būtų saviraiškos vieta.

Mantas: Planuojama pavadinti šią vietą Fluxus ministerija. Manau, kad tai pagarbos fluxus judėjimui parodymas. Mes patys savęs fluxus menininkams nepriskiriame. Esame Vilniaus dailės akademijos skulptūros studentai, kurių mintys tam apie tam tikrus dalykus sutapo, ir taip atsirado kūrybinė grupė G27. Pagal pastato adresą ir mūsų pavadinimas.

O kaip Jūs čia atsidūrėt? Kaip atsitiko, kad čia esate?

Eglė: Mes esame pirmieji idėjos iniciatoriai. Vieną vakarą nuo besisukančių minčių gausybės Mantui niekaip nepavyko užmigti, tai jis sėdo ir parašė gausybę laiškų dėl galimybės gauti patalpas, erdvę savirealizacijai.

Mantas: Mieste daug gražių apleistų namų. Kodėl gi jie stovi tušti, kai yra masė menininkų, neturinčių normalių sąlygų kurti? Todėl rašėme į Kultūros ministeriją, kultūros ministrui, A. Adamkienės fondui. Tai buvo google paieška ir daug laiškų. Patys projekto neteikėme, kol kas esame niekam nežinomi, ir niekas mumis nebūtų patikėjęs, reikėjo rasti kažką, kas galėtų tokias patalpas pasiūlyti. Vienintelis Artūras Zuokas parašė atsakymą, kad reikia susitikti. Daugiau nesulaukėm jokių, net ir neigiamų atsakymų. A. Zuokas pasikvietė mus į Seimą, ir mes, subūrę atsakingų žmonių grupę, nuėjome pasišnekėti.

Eglė: Pokalbis buvo labai trumpas ir konkretus. Jis pasakė, kad ir pats turėjo panašių minčių, taip viskas ir užsikūrė. Norėjo, kad būtų vieta kūrybingam jaunimui, kūrybinis avilys. Ir visa tai įvyko be viešųjų įstaigų, žmonės rašė žmonėms.

Mykolas: Nepraėjus nė savaitei jau buvo imta svarstyti „Lietuvos" kino teatro pritaikymo šiems tikslams galimybė, taip pat „Skaiteksas“ - buvusi skaitiklių gamykla Užupyje. Zonos, kuriose kažkas galėtų vykti. Dėl įvairių priežasčių jos atkrito.

Eglė: Ir mes drąsiai pasiūlėm centrą, būtent šį pastatą.

O kiek Jūsų yra šitame pastate?

Mantas: 

Pastate mūsų yra daug. Na, negaliu sakyt, kad tai „mes“, nes jame kuriasi daug įvairių grupių, mes esam viena iš tų grupių.

Ką čia veikiat, ką planuojat veikti, ir kodėl Jūs visa tai darote?

Mantas: Iš pradžių norėjome čia įkurti dirbtuves, bet visa tai plečiasi visuomeninės veiklos link, siekiama kontakto su visuomene, žmonėmis. Darome tai tiek dėl visuomenės, tiek dėl savęs. Juk čia puiki proga išeiti į viešumą, užmegzti ryšius, įgyvendinti projektus. Ir laiškus rašyti dėl patalpų baisu nebuvo, kiti irgi gali taip daryti, tiesiog reikia atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Dabar sunkmetis, daug namų apleistų, niekas jų netvarko, jie stovi ir laukia savo laiko.

Mykolas: Taip, atviras ir pats pastatas. Jame kuriasi ir daugybė veiklų, kurių mes net nepažįstame. Labai įdomu kartu bendrauti, kurti su įvairiausiais žmonėmis iš skirtingų sričių, veikti kartu šiame pastate, kad jis veiktų ir funkcionuotų įvairiapusiškai.

Eglė: Planuojame organizuoti įvairius renginius. Koncertus, parodas, dirbtuves, atsitikimus, įvykius, susitikimus. Savo studiją vadiname atvira studija, atvira visuomenei. Mes priimame visokius pasiūlymus ir padedame kuruoti. Būtent dabar yra organizuojama paroda, kurios atidarymas bus gegužės 27 d. Tai bus jaunųjų menininkų paroda. Organizuojame nekomercinį renginį, orientuojamės į jaunus nepatyrusius menininkus, kuriems sunku rasti vietą atsiskleisti, pasireikšti.

Vilniaus dailės akademijos studentams?

Mykolas:  Ne, nebūtinai. Jaunieji menininkai ne savo amžiumi, o savo kūryba. Neturintys galimybės papulti į galerijas, vardo neturintys menininkai, tokie, kurie reiškiasi kitokiais būdais. Norime jiems suteikti galimybę pristatyti savo kūrybą visuomenei miesto centre, įdomioje ekspozicinėje erdvėje.

Mantas: Galerijos dažniausiai laukia, kol menininkas nueina kryžiaus kelius, tada ima juos kviesti. Tai būtų pirmas žingsnis tiems, kas dar nėra rodęs savo kūrybos. Atrinksime potencialius, mūsų nuomone, menininkus ir parodysime žmonėms jų darbus.

Eglė: Norime, kad žmonės matytų ne vien tik akademinę kūrybą, juk yra tiek daug įvairių būdų kurti. Jau dabar turime apie aštuoniasdešimt paraiškų. Tai bus ne galerinio tipo paroda, todėl ir menininkus atrenkam ne akademinius, ne pagal Šiuolaikinio meno centro principą, bet turinčius stiprią motyvaciją.

Mykolas: Tokius, kurių darbai užburtų..

O visa tai darote pagal kokį nors pavyzdį? Gal prieš tai esate ką nors panašaus darę?

 Mykolas: Mano manymu, tai viena iš pirmųjų oficialių vietų, būtent tokių iniciatyvų. Mes esame vieni iš pirmųjų čia įsikūrusių, daug kas dar tik valosi patalpas, tvarkosi. Jau žinome, kad yra daug įdomių projektų, kurie bus čia pristatyti.

Eglė: Yra loftai, buvusios gamyklų patalpos, ten daug menininkų turi savo dirbtuves, bet jie labiau uždari, nei atviri.

Mantas: Dažniausiai viskas vyksta viena linija, uždarai, o čia turime tikslą viską daryti kuo atviriau, kuo daugiau, apvaliau.

Eglė: Kaip Mykolas sakė, turim stuburą, ant kurio lipdysim kūnus.

Kada žmogus iš gatvės čia galės užsukti? Kada pastatas atvers duris?

Mantas:  Atidarymas – balandžio 23 dieną.

Jau dabar „Vaistinėje“ kuriasi tapytojai, muzikantai, skulptoriai, 8mm kino studija, tarpdisciplininio meno kūrėjai, Artkor studija, liberalus jaunimas, riedutininkai, architektų studija, teatro studija, ir dar daugiau veiklių žmonių.

Kalbino Paulius Burakas

Daugiau informacijos: http://g27.paroda.info/ 

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

Pekas 2010-04-21 16:08

Gal galima butu gauti sios iniciatyvos autoriu Eglė Gudonytė, Mantas Lilis ir Mykolas Piekuras kontaktus?

Mantas23 2010-04-22 10:18

eggle.gudonyte@gmail.com

rašyk į čia.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (2)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Liudvikas Jakimavičius

Žmogus, išsižadėjęs tradicijos, kalbos, istorijos ir bendruomenės, virsta šešėliu, nieku. Ištikimybė prasideda nuo įsipareigojimo šių vertybių neprarasti ir skatinti kitus jas puoselėti ir godoti.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis

Migracija – kaip ir žemėje: anoniminiai komentarai su visu savo „stiliumi“ keliauja į leidinio tekstus, šie – atgal ir į realius tarpusavio santykius, o pastarieji – atgal į komentarus.

Andrius Kaniava

„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus – žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, – juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.

V. E. Frankl. Ko mano knygose nėra

 „Ko mano knygose nėra“ – autoriaus idėjų biografija, kurioje atsiskleidžia ne tik tai, ką V. E. Franklis analizavo kaip mokslininkas ir gydytojas praktikas, bet ir tai, kaip, kodėl, kuriame gyvenimo etape ar kokiomis aplinkybėmis tos idėjos buvo pasėtos jo apmąstymų lauke.