Bent kiek prakutęs politologijos studentas žino – liberalizmo sampratų yra daug ir įvairių. Ir ne tik dėl to, kad pasaulyje egzistuoja Rolando Pakso ar Vladimiro Žirinovskio įdomiųjų liberalų partijos. Chrestomatinė tiesa – per savo ne tokią jau ir trumpą istoriją įvairiais laikotarpiais ir įvairiose vietose liberalizmas įgydavo vis kitokių pavidalų. Vienokia liberalizmo samprata dominuoja šiandienėse JAV, kiek kitokią išpažino vigai Didžiojoje Britanijoje ar Tocqueville‘is porevoliucinėje Prancūzijoje. Nepaisant skirtumų, bendrais liberalams bruožais laikytini laisvės ir piliečių teisių akcentavimas, didesnė ar mažesnė abejonė valdžios atžvilgiu, politikos sekuliarizavimo ir tolerancijos principai. Kad tokio liberalizmo apskritai esama, Lietuvai nuolat bando priminti Leonidas Donskis.

Nes Lietuvoje liberalizmas pernelyg dažnai reiškia visai ką kita, ko negirdėjo joks užsieninis liberalizmo klasikas, maža to, su šiuo, lietuvišku tautiniu, liberalizmu nelabai ką bendro turi liberaliais lietuvių mąstytojais laikomi Vytautas Kavolis ar Tomas Venclova.

Tautiniam liberalizmui, atvirai kalbant, atstovauja nesuskaičiuojama galybė naujienų ir kitokiose laidose stebimų politikos, ekonomikos ir kultūros veikėjų. O tobuliausiu jo pavyzdžiu, mano kuklia nuomone, yra Vilniaus vicemeras Vidmantas Martikonis. Ir, pabrėžtinai, ne todėl, kad jis yra tikriausios iš visų Lietuvos liberaliųjų partijų narys. Ne. Pono Martikonio asmenyje taip koncentruojasi to, kas laikytina tautiniu liberalizmu bruožai, kad jei jo nebūtų, jį paprasčiausia tektų išgalvoti. Nors, tiesą sakant, jis ir dabar atrodo labiau išgalvotas, žurnalistų ar kokių televizinių dviratininkų paleistas į gyvenimą personažas, nei realus asmuo.

Na, išties, argi galėtų tikrovėje egzistuoti toks keistas politikas ir verslininkas, kuriam tuo pat metu būtų atgrasios VEKS'o lėšomis pastatytos skulptūros Vilniuje, prie Neries, bet jis turėtų nuosavą skulptūrų parką (kuriame nelabai išlavinta akis regi nemažai skulptūrų panašių į kritikuojamąsias...), vieną dieną piktintųsi Šv. Brunono gatve (mat tas vienuolis pamynė mūsų papročius ir už tai susilaukė pelnytos bausmės, vadinti gatves jo vardu – lietuvybės įžeidimas, o jei jau toks pavadinimas atsirastų, tai dera dar ir Tėvynės gynėjo Zebedeno vardo gatvę įkurti) o kitą dieną, nė nemirktelėjęs jau gintų katalikus nuo Tibeto skvero (tikiu, kada nors vis tiek įsikursiančio tos pačios Šv. Brunono gatvės pašonėje). Paskutinis itin liberalus vicemero žingsnis - Facebook internetiniame socialiniame tinkle sukurta grupė „NE asmenvardžių rašymui nelietuviškais rašmenimis!“ (cituoju paties vicemero pasažą iš šio puslapio (kalba ir korektūra netaisyta, suprask, nepagadinta...): „abecele lietuviska-o,ne kokia nors kitoniska Lietuvoje yra konstitutiskai itvirtinta,tuo labiau valstybiniuose dokumentuose“). Kažkodėl įtariu, kad kitoje vietoje ir kitu laiku galėtume fiksuoti pono vicemero pažiūrų šiuo klausimu kaitą, nors, negali žinoti...

Esu tikras, kad visa tai vyksta ne todėl, kad ponas V. Martikonis sirgtų kokiomis sielos ligomis, ar kad jam būtų amnezija ar kartkartėmis ištiktų kokia kitokia nelaimė. Anaiptol, jis yra sveikas ir guvus tautinio liberalizmo atstovas.

Didysis lietuvių kalbos žodynas pateikia ir tokią žodžio liberalizmas reikšmę „pažiūrų laisvė“, išvertus į aktualų vartojimą tai reiškia, laisvę pasirinkti kada nori ir kokias nori pažiūras. Tad lietuviškoje sampratoje liberalizmas yra tiesiog „plačiausių pažiūrų sistema“, virstanti visų įmanomų pažiūrų sistema. Liberalai tai tie, kurie mąsto nekonformistiškai, savarankiškai, originaliai, nenuspėjamai, ar ne? Na tai liberalas tokiu atveju yra tas, kurio pažiūros tokios originalios, kad net gerokai pasiskaitęs liberalizmo klasikų (ne tik anglosaksiškų, bet ir kokių vokiškų ar lietuviškų) tautinio liberalo pažiūrų niekaip neatspėsi. Paklauskite tautinio liberalo: „Ką jūs manote apie?..“ Ir jis jums nebūtinai akivaizdžiai, bet užtikrintai atsakys: „O ką reikėtų manyti?“. Čia jokios patologijos, tiesiog pažiūrų laisvė.

Nežinia, kodėl taip nutiko, ar todėl, kad liberalizmo samprata pas mus atslinko iš imperinės Rusijos, kurioje liberalo sąvoka buvo gana „išplaukusi“, bet visų pirma reiškė buržuazinį nepasitenkinimą carizmu, smulkiau, dažnokai, nedetalizuojant, gal dėl kokių kitokių priežasčių tautinė liberalizmo samprata pas mus stipriai įsitvirtino, virsdama daugelio politinių partijų (ne tik liberaliosiomis save vadinančių) ir politikų mąstymo bruožu. Perėjimas į minties ir žodžio laisvę virto perėjimu į visišką mąstymo pliuralizmą, dažnai vienoje ir toje pačioje galvoje. Tad tautiniam liberalui nuomonės laisvė – tai laisvė keisti nuomonę kada tik panorėjus, ar, gal net tiksliau, kada tai naudinga. Priskyrus tokiai kaitai tikrosios laisvės žymes tautinis liberalizmas virto mūsų kasdiene mąstymo tikrove, jei ir neišpažįstama, tai bent jau ta, su kuria susiduriame dažniau nei norėtųsi... Apie jokį moralinį pamatą, apie kurį nuolat primena L. Donskis – čia net nekalbama, užtat išpažinėjų vaizduotė – tiesiog šėlsta. Šėlsta taip, kad pranoksta mano suvokimo ribas ir jei šitas, tautinis, liberalizmas ateina užkariauti pasaulio – kaip įspėja kai kurie lietuviškieji liberalizmo kritikai, aš jo bijau labiau nei visi pastarieji kartu sudėjus...