Kaune, Totorių gatvėje, stovinti mečetė nuo seno traukė akį. Žavus savo kitoniškumu statinys seniai tapo miesto savastimi, todėl labai norėjau susipažinti su šio namo šeimininkais. Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro – Muftiato – valdybos pirmininkas, muftijus Romas Jakubauskas maloniai sutiko pasikalbėti ir parodyti mečetę iš vidaus. Viskas pasirodė gerokai kukliau ir paprasčiau nei buvo galima manyti stovint išorėje. „Visada svarbu žengti pirmą žingsnį ir neleisti vaizduotei užvaldyti proto“, – pamaniau grįžęs namo ir žiūrėdamas eilinį reportažą apie teroristus.

 Su muftijumi bendravo Valdas Kilpys

Kiek Lietuvos musulmonų gyvenimą keičia tie karingi musulmono vaizdiniai, kurių apstu viešojoje erdvėje?

Mano galva, pagrindinė problema yra ta, kad į Lietuvos musulmonus pradėta žiūrėti per pasaulyje vykstančių įvykių prizmę. Dažniausiai tie įvykiai yra vietiniai, susiję su konkrečių valstybių reikalais, o Lietuvos musulmonai yra lyginami būtent su tuo.  Tarkime, kas nors sprogsta Irake, neramumai Palestinoje ar kovos Afganistane – visur vyksta išsilaisvinamosios kovos iš okupacijos – kalti lieka musulmonai. Tai per daug apibendrinta, nes kiekvienoje šalyje yra žmonių, kurie nepatenkinti savo valstybės okupacija ir jie veikia savaip. Kiekviena islamiška šalis turi savo tradicijų, todėl dažnai tik vienoje valstybėje įsigalėjusi tradicija yra prilipinama visiems musulmonams (balsavimo draudimas moterims, daugiapatystė, rūbų nešiojimas ir t. t.)

Lietuvoje islamo istorija yra labai ilga, ir jokių problemų tuo pagrindu niekada nebuvo. Musulmonai nuo seno gynė savo naująją tėvynę, liejo kraują už ją, todėl vietos valdžia visada turėjo tik geriausią nuomonę apie musulmonus. Ši mečetė, kurios viduje dabar kalbamės, buvo padovanota musulmonams. Net 80 nuošimčių lėšų buvo skirta iš biudžeto. Mečetė duris atvėrė 1933 metais, nors buvo planuota ją atverti 1930–aisiais, 500–ųjų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties metinių proga.

Imdami ir „nudažydami“ visus musulmonus viena spalva, mes paprasčiausiai užmirštame 600 metų islamo istoriją Lietuvoje. Daug kas vyksta iš nežinojimo ar paprasto tamsumo, galbūt dėl to, kad musulmonai Lietuvoje visada gyveno susitelkę Pietryčių Lietuvoje,

 Gal galite pakomentuoti plačiausiai paplitusius stereotipus apie islamą?

Agresyvumas — tai didžiausias stereotipas. Teigiama, kad musulmonai nelabai moka sugyventi su kitų tikėjimų žmonėmis, reikalauja sau išskirtinių teisių, nemoka integruotis ir t. t. Tai netiesa. Musulmonai kuo puikiausiai gali integruotis. Svarbu suprasti, kad egzistuoja tam tikros ribos. Agresyvumas ir iš to išplaukiantis terorizmas yra radikaliai priešingos islamui sąvokos. Islamo pavadinimas kilęs nuo arabiško žodžio saliam, kuris reiškia taiką. Korane yra taisyklė, kurios visada stengiamės laikytis: niekas negali priversti kažko tikėti. Jei Lietuvoje atsiranda žmonių, kurie priėmė islamą, tai reikia aiškiai pasakyti, kad niekas per prievartą jų į islamą neatvedė, tai buvo jų pačių pasirinkimas. Dar esu girdėjęs šnekant, jog, moterys ištekėjusios už vyro musulmono, privalo priimti islamą. Tai netiesa, to nėra, nors tam tikrų sąlygų esama. Istoriškai musulmonai visada gerai sugyveno su kitomis religijomis, ir tai patvirtina daug pavyzdžių Palestinoje, Ispanijoje, Turkijoje, kur bažnyčios stovi visai šalia mečečių. Būta tam tikrų įtemptų momentų, tačiau tai susiję su konkrečiomis asmenybėmis, politika, pinigais, o ne su islamu. Tai būtina aiškiai atskirti.

Ar į Kauną atvykstantys studentai iš Libano, kitų islamiškų valstybių lankosi mečetėje?

Taip, jie yra nuolatiniai mečetės lankytojai. Mečetė yra skirta įvairiausiems žmonėms, todėl penktadieniais čia lankytojų netrūksta. Vidutiniškai į pamaldas ateina apie aštuoniasdešimt žmonių. Mečetė nėra didelė, daugiausiai čia gali melstis apie šimtas penkiasdešimt asmenų.

Krikščioniškame pasaulyje sukurta gana aiški hierarchija, Dievo namų priklausomybė teritoriniams vienetams, o kaip yra musulmoniškame pasaulyje? Kokia šios mečetės priklausomybė?

Kiekviena mečetė turi savo imamą. Aš esu šios mečetės imamas ir vyriausiasis muftijus. Bendruomenėje jaučiamas kadrų stygius, mūsų senoliai po truputį iškeliauja Anapilin. Sistema paprasta — apie mečetę susibūrusi bendruomenė išsirenka imamą. Didesnės teritorijos imamai išsirenka savo vyresnįjį — muftijų, o šalia jo dar yra vyriausiojo muftijaus pareigybė. Dvasininkas islame nėra koks nors tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, jis yra tiesiog mokytojas. Didelė hierarchija islame tiesiog nereikalinga, viskas jau seniai nusistovėję, o visos žinios yra knygose. Problemos prasideda, kai nebenorima remtis jų išmintimi, o pradedama išgalvoti kažką savo. Tarkim, ima kas nors ir paskelbia džichadą. Kas jis toks, kad tai darytų? Nei jis visų rinktas kalifas, nei ką... Jei nori išsivaduoti iš okupantų, tai kovok, bet nereikėtų visko vadinti džichadu, nes tai visai kas kita.

 Ar galima teigti, kad islamo daugiaveidiškumas ir yra pagrindinė nusistovėjusių stereotipų priežastis?

Krikščionybė taip pat nėra vienalytė, tačiau grįžtant prie islamo galiu pasakyti, kad anksčiau to nebuvo. Kai atsirado daug įvairių grupių, vienybė prapuolė. Pagrindinė skirtis yra tarp sunitų ir šiitų. Tarkim, vahabitai nėra didelė grupė. Tam tikri žmonės laikosi savos pakraipos, ir dar yra įvairių išsišokėlių, kurie drumsčia vandenį. Dar kartą noriu pasakyti, kad tai nėra pagrindinės kryptys, ir pasekėjų ten nėra daug.

Kai nori, visada gali padaryti iš musės dramblį. Tačiau pasakojant apie musulmonus reikėtų minėti ne tik tam tikras vietines problemas islamo šalyse, bet taip pat nepamiršti daugybės teigiamų dalykų. Būtina prisiminti, kad musulmonai labai gerbia pagyvenusius žmones, ten nėra vaikų namų, jau nekalbu apie senelių namus. Tai sunkiai įsivaizduojama islamiškoje valstybėje.

 Koks yra esminis skirtumas tarp sunitų ir šiitų? Ar jis atitinka skirtį tarp persiškosios ir arabiškosios kultūros?

Kadangi Pranašo vaikai mirė dar jam gyvam esant, tai sukėlė tam tikrų keblumų atitinkamuose kraštuose. Paveldimumas ten labai paplitęs, todėl jie norėjo į vadovavimą įtraukti Pranašo anūkus. Sunitai kalifą renka, o šiitai to nepripažįsta. Tai ir buvo skilimo priežastis. Šiitai mano, kad imamai yra neklystantys, tuo tarpu mes tikime, jog neklystantys yra tik Pranašai.

Sunitai sudaro apie 90 nuošimčių visų musulmonų. Pagrindinės valstybės, kur yra daugiausia šiitų, – Iranas ir Irakas. Šiizmas kilo būtent čia, tačiau teigti, kad jis yra grynai persiškas nereikėtų. Šiitų taip pat yra įvairių grupių, jos tarpusavyje gerokai skiriasi. Beje, per televiziją dažnai rodomi savęs žalojimosi vaizdai dažniausiai yra iš šiitų kraštų, ir su islamu jie neturi nieko bendro, tačiau juos rodo nuolat.

 Korane pranašas Mahometas yra pasakęs, kad „nedaryk sudėtingai ten, kur galima paprastai“. Kai kurie relogijotyrininkai teigia, jog islamas šiuo metu yra bene labiausiai prie tikinčiojo norų „prisitaikanti“ monoteistinė religija, ir dėl to ji sparčiai populiarėja. Kaip vertinate tokią nuomonę?

Jei kas nors buvo klausiama Pranašo, jis savo pasekėjams visada parinkdavo paprastesnį variantą. Korane Dievas sako, kad siunčia religiją ne norėdamas pasunkinti, bet palengvinti gyvenimą. Islame visada egzistuoja pasirinkimo variantai. Dievas mato mūsų pastangas bei siekius ir, pasirinkus sudėtingesnį kelią, tavęs laukia didesnis atlygis. Islame yra didžiulė įvairovė, skirtingos traktavimo mokyklos, kurios prisitaiko prie konkrečios šalies papročių, tradicijų. Pranašas yra sakęs, kad ši įvairovė yra malonė tikintiesiems, nes suteikia pasirinkimo galimybę. Tai, kas tinka Saudo Arabijoje, gali visai netikti Lietuvoje. Net Korane parašyta, kad kilus klausimui geriau pasiklausti atsakymo tų, kurie turi daugiau žinių.

 Dar viena populiari teorija apie religijų amžių. Jos šalininkai teigia, jog krikščionybė dabar išgyvena saulėlydį, tuo tarpu islamas dabar yra tokio amžiaus, kaip kad buvo krikščionybė per „kryžiaus karus“.

Manau, kad islame niekas labai nesikeitė. Islamas plito ir plinta ne naudodamas kardą, o kitais būdais. Indonezija, Malaizija ar Tolimieji Rytai yra geriausi pavyzdžiai, kaip islamas plito taikiu būdu. Tai buvo pirklių nuopelnas, kurie savo sąžiningumu, doru gyvenimu parodė pavyzdį vietiniams.

Gal galėtumėte išsamiau paaiškinti islamo teisės sampratą. Ar ji nesikerta su civiline? Kaip randamas kompromisas?

Viską lemia laisvas žmogaus pasirinkimas. Tarkim, dėl palikimo Korane yra aiškios nuorodos, ir niekam dėl to nekyla jokių klausimų. Mes esame Dievo kūriniai, ir Jis geriau žino, kas mums geriau, todėl musulmonui net nekyla klausimų dėl tokių dalykų. Dažnai klausiama, kodėl, dalijant palikimą, moteriai paliekama perpus mažiau negu broliui. Atsakymas paprastas: islame moterimi visada kas nors rūpinasi. Vyras privalo rūpintis savo šeima. Jei moteris neturi vyro, tada ja rūpinasi kiti šeimos vyrai — tėvas, brolis. Svarbiausia yra įsisąmoninti, kad tai yra ne mano, o Dievo sprendimas. Tai padeda išvengti kivirčų. Tai dar vienas palengvinimas. Islame tokių dalykų daug. Nurodomas net gatvių platumas, jų matmenys, kokiame aukštyje turi būti balkonas, kad raitelis neatsitrenktų galva, kaip įkurti ir tvarkyti verslą. Jei žmonės to laikosi, tai puikiai funkcionuoja. Daugelis dalykų Europoje yra perimta iš islamo. Taip pat mokslų siekimas yra neatsiejamas nuo islamo, ir tai nereiškia, kad aš kalbu apie mokslus, susijusius tik su tikėjimu. Pranašas skatino mokytis, ir Aristotelį dabar turime dėl to, kad jo knygos buvo išverstos į arabų kalbą.

Kaip žiūrite į Korano skaitymą ne arabų kalba?

Meldžiamės tik originalo kalba. Visa kita — prašome, skaitykite. Beje, netrukus turėtų pasirodyti naujas Korano vertimas prie kurio teko prisidėti ir man. Poetas Sigitas Geda buvo truputį įvėlęs neaiškumų, tad teko kiek pataisyti, papildyti ir išversti tai, kas nebuvo išversta.

 Bernardinai.lt