Paklaustas, ar, mano nuomone, rengiamas fizinių asmenų bankroto įstatymas turėtų būti taikomas tik naujai prisiimtiems gyventojų finansiniams įsipareigojimams, akimirką sudvejojau.

Vienoje svarstyklių lėkštėje yra išsimokėti negalintys žmonės, o kitoje – finansų institucijos ir jų teisėti lūkesčiai, nes išduodant paskolą bankroto rizika nebuvo įvertinta. Negaliu paneigti, kad įstatymu sprendžiant dabar išsimokėti už paskolas negalinčių gyventojų problemas, tarp jų, kaip ir versle, atsiras vadinamųjų „feniksų“. Visgi jei galimybę bankrutuoti turi verslas, turėtų turėti ir fiziniai asmenys.

Kas dėl bankų ir jų teisėtų lūkesčių – belieka tik apgailestauti, jog fizinių asmenų bankroto įstatymo neturėjome anksčiau. Akivaizdu, jog jis būtų užkirtęs kelią besaikiam skolinimui(si). Mano manymu nuostata būsimą įstatymą taikyti ir egzistuojantiems finansiniams įsipareigojimams yra kaina, kurią turėtume solidariai mokėti už įsivestą madą gyventi skolon. Atsakomybę turime prisiimti visi: valstybė, finansinės institucijos ir paskolas šlavę piliečiai.

Tačiau svarbiausias argumentas, mano galva - įstatymo poveikis gyventojų verslumui. Ar visuomenė, matydama liūdnus pavyzdžius, benorės kažkur investuoti ar dalyvauti versle? Kokia nauda bankui iš klientų, kurie ilgus dešimtmečius kelis šimtus ar tūkstantį litų uždirbamos algos mokės į banko kasą? Ir kokia nauda visuomenei iš morališkai sulaužyto žmogaus, kuris dėl vienos nesėkmės yra pasmerktas vargti kartais iki gyvenimo pabaigos? Galimybė suklysti, išmokti sunkią finansų valdymo pamoką yra tai, ant ko stovi Jungtinių Valstijų ekonomika. Aš ne už tai, kad leisdami privačiam asmeniui bankrutuoti, leistume jam nusiplauti nuo atsakomybės. Aš už tai, kad šis įstatymas suteiktų galimybę tiems, kurie, brangiai sumokėję už klaidas, išmoko pamoką ir yra pasiryžę eiti pirmyn.

Dainiaus Kreivio tinklaraštis