Interneto svetainėje www.resources.va, kurioje pateikta dokumentacija apie Bažnyčios atsaką į nepilnamečių išnaudojimą, publikuotas trumpas gidas apie Tikėjimo doktrinos kongregacijos kaltinimų seksualiniu išnaudojimu atvejais taikomas procedūras.

Šiuo metu gidas publikuotas anglų kalba, netrukus bus pateikti vertimai į prancūzų, ispanų ir italų kalbas. Viliamasi, kad šis gidas menkai pažįstantiems kanonų teisę padės geriau suprasti bažnytinę juridinę tvarką. Gidas nesukuria naujų normų, tačiau suprantama kalba supažindina su pamatinėmis taisyklėmis ir nuostatomis, kurių laikomasi kaltinimų seksualiniu išnaudojimu atvejais.

Dažnai šių taisyklių nežinojimas ar nesupratimas žiniasklaidos ar pavienių asmenų komentaruose tampa kaltinimu, jog Bažnyčia nieko nedaro seksualinių išnaudojimų atvejais. Kitais atvejais šių bylų nagrinėjimo kompetencija priskiriama toms bažnytinėms institucijoms, kurios jos neturi ir tada vėl priekaištaujama dėl neveiklumo.

Dar kitais atvejais nežinoma, ką bažnytiniai teismai gali nuspręsti ir ko negali, kokias bausmes ir priemones gali taikyti. Pavyzdžiui, bažnytinis teismas negali paskirti įkalinimo bausmės, nes tai valstybės teismo galia.

Pasak gido, preliminarios procedūros seksualinio išnaudojimo atvejais yra tokios: vyskupija ištiria bet kokį įtarimą dėl kunigo seksualinio išnaudojimo nepilnamečio atžvilgiu.

Jei tyrimas parodo, kad įtarimai gali būti teisingi, byla su visa surinkta informacija siunčiama Tikėjimo doktrinos kongregacijai, kartu su vietos vyskupo nuomone apie tai, kaip reiktų elgtis ir kokias priemones reiktų taikyti.

Visada turi būti gerbiamos civilinės teisės nuostatos, liečiančios informavimą apie nusikaltimą kompetentingoms institucijoms.

Kol vyksta tyrimas, bylos nagrinėjimas, vyskupas gali imtis priemonių, kad bendruomenė ir aukos būtų apsaugoti. Vyskupas turi apsaugoti vaikus nuo žalos ir jei reikia, turi galią apriboti kiekvieno savo vyskupijos kunigo veiklą dar prieš tyrimą, bylos svarstymo metu ar po jo.

Tikėjimo doktrinos kongregacija, savo ruožtu, tiria vyskupo atsiųstą bylą, jei reikia, prašo papildomos informacijos. Kongregacija turi kelis pasirinkimus.

Pirma, ji gali įpareigoti vietos vyskupą pradėti baudžiamąjį juridinį procesą vyskupijos bažnytiniame teisme. Paskelbus nuosprendį, kaltinamasis turi apeliacijos teisę. Jam nesutinkant su nuosprendžiu, byla vėl keliauja į Tikėjimo doktrinos kongregacijos teismą.

Antra, vyskupas gali būti įpareigotas pradėti baudžiamąjį administracinį procesą, vyskupo delegatui su dviem padėjėjais išklausant kaltinamąjį ir ištiriant įrodymus. Ir šiuo atveju kaltinamasis, jei nesutiktų su jam skirta kanonine bausme, turi apeliacijos teisę. Jo byla svarstoma Tikėjimo doktrinos kongregacijoje, kurioje priimamas galutinis sprendimas. Pati griežčiausia iš kanoninių bausmių yra pašalinimas iš kunigų luomo.

Trečia, ypatingai sunkiais atvejais, kai kunigas pripažįstamas kaltu civiliniame baudžiamajame procese ir kai jo kaltės įrodymai yra akivaizdūs , Tikėjimo doktrinos kongregacija gali kreiptis tiesiai į popiežių, informuoti jį apie bylą ir paprašyti, kad jis paskelbtų dekretą apie nusikaltusiojo pašalinimą iš kunigų luomo. Šiuo atveju nėra apeliacijos teisės.

Tiesiai į popiežių gali kreiptis tie kunigai, kurie, suvokdami savo nusikaltimų sunkumą, patys prašo atleisti juos nuo kunigo pareigų ir gražinti į pasauliečių luomą.

Ketvirta, kunigui prisipažinus dėl nusikaltimų ir sutikus gyventi maldos ir atgailos gyvenimą, jam gali būti pritaikytos disciplininės priemonės. Tikėjimo doktrinos kongregacija gali nurodyti vietos vyskupui uždrausti arba apriboti kunigo viešą veiklą. Jei vyskupo potvarkio nesilaikoma, kunigui skiriamos kanoninės bausmės, tarp kurių gali būti ir pašalinimas iš kunigų luomo. Šiais atvejais kaltasis turi apeliacijos teisę, o Tikėjimo doktrinos kongregacija priima paskutinį sprendimą.

Norintys išsamiau susipažinti su seksualinio išnaudojimo bylų procedūromis ir sprendimais, toje pat interneto svetainėje gali perskaityti monsinjoro Charles Sicluna paruoštą dokumentą „Tikėjimo doktrinos kongregacijos procedūros ir praktika, liečiančios Graviora Delicta (sunkiausius nusikaltimus)“