2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Peter Kreeft. Dan­gus – re­a­liz­mas ar pabėgimas nuo tikrovės?

2010-04-13
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
dangus

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Ištrauka iš gerai žinomo amerikiečių autoriaus Peter Kreeft knygos „Viskas, ką norėjai žinoti apie Dangų“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2009)

Dan­gaus klau­si­mas yra ne vien apie tai, ką tai reiš­kia mums – mū­sų troški­mams, mū­sų vil­tims, mū­sų at­ei­čiai. Tai re­a­lis­ti­nis klau­si­mas, ob­jek­ty­vi­ą­ją tik­ro­vę pra­noks­tan­tis klau­si­mas. Šis klau­si­mas – ką ap­rė­pia tik­ro­vė?

Tai pa­grin­di­nis klau­si­mas. Ma­no di­du­mas pri­klau­so nuo tik­ro­vės di­du­mo. Jei tik­ro­vė ne­sie­kia Dan­gaus, tai ir aš to ne­ga­liu. Net­gi jei esu ma­ža žu­ve­lė, esu di­des­nis, bū­da­mas ma­ža žu­ve­le di­de­lia­me tik­ro­vės tven­ki­ny­je, nei bū­da­mas di­de­lė žu­vis ma­ža­me tik­ro­vės tven­ki­ny­je. Štai ko­dėl K. S. Lui­sas pa­da­ro ne­ti­kė­tą iš­va­dą, jog „svar­biau, kad dan­gus eg­zis­tuo­tų, o ne tai, kad ku­ris iš mū­sų jį pa­siek­tų“.

Kad pa­ma­ty­tum, kaip Dan­gus vis­ką pa­kei­čia šiuo „re­a­lis­ti­niu“ bū­du, kad pa­ma­ty­tum, ką Dan­gus reiš­kia tik­ro­vei, su­su­muok vi­są da­bar­ti­nį ir anks­tes­nį žmo­giš­ką­jį pa­ty­ri­mą, vi­są vi­sa­tą, vi­są erd­vę, lai­ką, is­to­ri­ją, ma­te­ri­ją ir pro­tą – vis­ką, ką tik kas nors ka­da nors yra pa­ty­ręs. Ta­da pri­dėk vi­sas at­ei­ties ga­li­my­bes, ko­kias mes ar bet ku­rios ki­tos bū­ty­bės ga­lė­tų pa­tir­ti že­mė­je, kos­mo­se ar ki­to­se pla­ne­to­se per vi­sus bū­si­mus mi­li­jar­dus me­tų, kol žvaigž­dės at­vės. Jei no­ri, pri­dėk ir be­ga­li­nį evo­liu­ci­jos cik­lų, di­džių­jų spro­gi­mų ir nau­jų vi­sa­tų skai­čių. Pa­va­din­ki­me šį tik­ro­vės dy­dį ik­su. Šis dy­dis iš da­lies ži­no­mas, bet iš da­lies ir ne­ži­no­mas. Da­bar pa­klaus­kim apie tą ik­są: ar tai jau vis­kas? Dan­gus – nei­gia­mas šio klau­si­mo at­sa­ky­mas. Esa­ma šio to dau­giau.

Spon­ta­niška mū­sų re­ak­ci­ja į šią pra­na­šiš­ką ži­nią tu­rė­tų bū­ti eks­ta­zės šūks­nis „Bra­vo!“ La­biau­siai mes trokš­ta­me tik­ro­vės, vis dau­giau ir dau­giau tik­ro­vės. On­to­lo­gi­nis troš­ku­lys, bū­ties troš­ku­lys, yra stip­riau­sias mū­sų trošku­lys.  Kiek­vie­nas troš­ki­mas, net­gi ta­da, kai trokš­ta­me tie­sos, gė­rio ir gro­žio, yra bū­ties troš­ki­mas; trokš­ta­me, kad tai bū­tų tik­ra. Su­si­kur­tos fan­ta­zi­jos pa­ten­ki­na tik įsi­vaiz­duo­ja­mas reik­mes. Mū­sų dva­sia, ki­taip nei Die­vas, nė­ra ne­pri­klau­so­ma ir sa­va­ran­kiš­ka; ji ne­ga­li sa­vęs pa­mai­tin­ti, pa­da­ry­ti vai­sin­gos ar įgy­ven­din­ti. Tik­ro­vė mums rei­ka­lin­ga, nes ji yra mū­sų dva­sios pe­nas. Mes min­ta­me tik­ro­ve. Pa­ži­ni­mas taip pat yra mai­ti­ni­ma­sis – dva­si­nis įsi­sa­vi­ni­mas.

Ga­liau­siai bent jau mir­da­mi pri­va­lė­si­me tik­ro­vei pa­žvelg­ti į akis. Tad ver­čiau jau rei­kė­tų pra­dė­ti tam ruoš­tis. Jei Dan­gus nė­ra tik­ras, kiek­vie­nas są­ži­nin­gas žmo­gus dėl šios prie­žas­ties tie­siog liau­sis juo ti­kė­jęs, kad ir kaip bū­tų jo troš­kęs, o jei jis yra tik­ras, kiek­vie­nas są­ži­nin­gas vy­ras, mo­te­ris, vai­kas, moks­li­nin­kas, te­olo­gas, šven­ta­sis ir nu­si­dė­jė­lis pa­no­rės juo ti­kė­ti tie­siog to­dėl, kad jis yra tik­ras, o ne šiaip trokš­ta­mas. Bū­da­mi są­ži­nin­gi, pri­pa­žin­si­me, kad la­biau­siai trokšta­me ne trokšta­mo, o tik­ro.

Tad klau­si­mas apie Dan­gų yra re­a­lis­ti­nis, o ne es­ka­pis­ti­nis. Bet kas, no­rė­da­mas pa­bėg­ti nuo že­miš­ko­sios tik­ro­vės, ga­li pik­tnau­džiau­ti Dan­gaus idė­ja. Ta­čiau tai ir bus pik­tnau­džia­vi­mas, o ne tin­ka­mas nau­do­ji­mas, o pik­tnau­džia­vi­mas by­lo­ja apie tin­ka­mo nau­do­ji­mo ga­li­my­bę, ly­giai kaip pa­dirb­ti pi­ni­gai by­lo­ja apie tik­rus pi­ni­gus. Ki­to­je kny­go­je („Dan­gus – gi­liau­sias šir­dies troški­mas“/ He­a­ven: The He­art’s De­e­pest Lon­ging, ypač penk­ta­me sky­riu­je „Kaip Dan­gus pa­kei­čia pir­ma­die­nio ry­tą?“) šiek tiek jau mė­gi­nau pa­grįs­ti min­tį, kad Dan­gus nė­ra es­ka­piz­mas. Da­bar pa­mąs­ty­ki­me vien apie es­ka­pis­ti­nės nuo­sta­tos apo­te­o­zę – sa­vi­žu­dy­bę. Jei Dan­gus eg­zis­tuo­ja ir yra toks nuo­sta­bus, gal ver­tė­tų tuo­jau pat pa­bėg­ti iš že­mės ir pa­si­steng­ti ten pa­tek­ti kuo grei­čiau?

Es­ka­piz­mas ir sa­vi­žu­dy­bė

Vi­sų pir­ma rei­kia pa­sa­ky­ti, kad ši­taip ten ne­pa­tek­si. Die­vas, ku­ris ap­reiš­kė Dan­gų, sa­vi­žu­dy­bę už­drau­dė, o vi­si iš kli­ni­ki­nės mir­ties at­gai­vin­ti nu­si­žu­dy­ti ban­dę pa­cien­tai, ku­rie tei­gė žvilg­te­lė­ję į aną pa­sau­lį, pa­sa­ko­ja apie pra­ga­riš­kas, o ne dan­giškas pa­tir­tis. Jie ma­tė, kad sa­vi­žu­dy­bė bu­vo siau­bin­ga klai­da, kad vi­sos pro­ble­mos, nuo ku­rių jie ban­dė pa­bėg­ti, at­se­kė iš pas­kos, ta­čiau mi­rę jie jau nie­ko ne­be­ga­lė­jo pa­da­ry­ti, kad jas pa­keis­tų.

Tai ne­reiškia, kad ne­ga­li­me vil­tis, jog sa­vižudis bus išga­ny­tas. Kny­go­je „Nužen­gi­mas į pra­ga­rą“ Č. Vil­jam­sas (Ch. Wil­liams) pa­vaiz­duo­ja, kaip sa­vižudis ga­liau­siai išga­no­mas. Ta­čiau tai reiš­kia, kad jo ar jos iš­ga­ny­mas gau­na­mas ne­pai­sant sa­vi­žu­dy­bės, o ne jos dė­ka. Sa­vi­žu­dy­bė nė­ra ke­lias į Dan­gų.

Die­vas už­drau­dė sa­vi­žu­dy­bę ne be prie­žas­ties – sa­vi­žu­dy­bė, Sok­ra­to žo­džiais ta­riant, pri­lygs­ta sa­va­va­liš­kam pa­si­trau­ki­mui iš pos­to. Ar­ba, pa­si­tel­kiant ki­tą me­ta­fo­rą, tai pri­lyg­tų mė­gi­ni­mui įsto­ti į ko­le­gi­ją po pra­di­nės mo­kyk­los, pa­ver­tus pe­le­nais vi­du­ri­nę. Sa­vi­žu­dy­bė taip pat ne­pri­im­ti­na, kaip ir kla­sių pra­lei­di­mas mo­kyk­lo­je. Tai nė­ra iš­ori­nis, ar­bit­ra­li­nis Die­vo nu­ro­dy­mas, o vi­di­nis, bū­ti­nas mū­sų pri­gim­ties dės­nis. Štai ko­dėl Die­vas mums da­vė ga­lin­gą „pa­grin­di­nį pri­gim­ties ins­tink­tą“, sa­vi­sau­gą, kad lik­tu­me mo­kyk­lo­je, kad iš jos ne­iš­kris­tu­me. Tai, ką ga­li­me iš­mok­ti čia, tu­ri­me čia ir išmok­ti.

Tai, ko čia mo­ko­mės, ką čia vei­kia­me, il­gai­niui ga­li su­kur­ti mū­sų am­ži­nos ta­pa­ty­bės pa­grin­dus. Sa­vo sie­lą for­muo­ja­me čia, o Dan­gu­je šią for­mą pa­pil­do am­ži­ny­bės mat­muo. Taip, tar­si že­miš­kie­ji kvad­ra­tai tap­tų dan­giš­kai­siais ku­bais, žemiškie­ji tri­kam­piai – dan­giško­sio­mis pi­ra­mi­dė­mis, že­miš­kie­ji ap­skri­ti­mai – dan­giškai­siais ru­tu­liais. Tas mū­sų pa­vi­da­las, ku­rį for­muo­ja­me da­bar, yra mū­sų am­ži­no­jo for­ma; pa­si­kei­čia tik­tai dy­dis (tiks­liau, mat­muo).

Štai ko­dėl Dan­gus nė­ra dė­me­sio nu­krei­pi­mas nuo že­mės, štai ko­dėl šio­je kny­go­je apie Dan­gų kal­ba­ma ne apie bė­gi­mą nuo gy­ve­ni­mo čia ir da­bar, o bū­tent apie tai, kaip gy­ven­ti čia ir da­bar. Nes šie­du mū­sų ta­pa­ty­bės mat­me­nys – lai­kas ir am­ži­ny­bė, že­mė ir Dan­gus – yra ne „ar­ba, ar­ba“, o „ir, ir“. Tar­si dvi Kris­taus pri­gim­tys.

Na­tū­ra­li ne­su­for­muo­to mąs­ty­mo ten­den­ci­ja yra at­skir­ti – die­viška ar­ba žmo­giška, dan­giška ar­ba žemiška, amžina ar­ba lai­ki­na. Ši­taip ra­do­si dvi se­no­vi­nės ere­zi­jos dvy­nės – do­ke­tiz­mas ir ari­jo­niz­mas (skir­tin­gais pa­va­di­ni­mais te­be­gy­vuo­jan­čios iki šiol), ku­rios pir­miau­sia at­sky­rė dvi Kris­taus pri­gim­tis, o ta­da vie­ną jų pa­tvir­ti­no ki­tos są­skai­ta. Anot do­ke­tiz­mo, Kris­tus bu­vo tar­si Clar­kas Ken­tas – su­per­me­nas, tik per­si­ren­gęs žmo­gu­mi, žmo­giš­kas vien sa­vo iš­vaiz­da (do­ceo). Anot ari­jo­niz­mo, Kris­tus bu­vo tar­si Bu­da – tie­siog die­viš­kų min­čių ku­pi­nas to­bu­las žmo­gus.

Abi šios ere­zi­jos kri­ti­kuo­ja Bib­li­ją, ku­ri, kaip ir Kris­tus, yra „žmo­nių žo­džiais nu­sa­ky­tas Die­vo Žo­dis“. Fun­da­men­ta­liz­mas yra tar­si do­ke­tiz­mas – jis links­ta ne­pa­ste­bė­ti žmo­gaus, o į Bib­li­ją žvel­gia taip, tar­si ji bū­tų ste­buk­lin­gai pa­žo­džiui Die­vo pa­dik­tuo­ta. Mo­der­niz­mas yra tar­si ari­jo­niz­mas – jis ne­pa­ste­bi die­viš­ku­mo ir Die­vo žo­dį apie mus su­men­ki­na iki mū­sų žo­džių apie Die­vą. Abie­jų iš­ta­kos tos pa­čios – at­ski­ria­ma die­viš­ka ir žmo­giš­ka, Dan­gus ir že­mė, ta­čiau užmiršta­ma, kad Bib­li­jo­je, kaip ir Kris­tu­je, žmo­giš­ka yra su­die­vi­na­ma, o die­viš­ka – suž­mo­gi­na­ma. Kris­tu­je Dan­gus nė­ra es­ka­piz­mas, o že­mė nė­ra pa­sau­lie­tiš­ku­mas, nes Kris­tus Dan­gaus Ka­ra­lys­tę at­ne­ša į že­mę. Dar dau­giau – Jis yra Dan­gaus Ka­ra­lys­tė.

„Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.


Katalikų pasaulio leidiniai

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 > »
seksas 2010-04-20 01:01

"Normaliose salyse sito nera". Norėčiau, kad taip būtų, bet deja.. imk štatus kaip pvz. Visų mylimas Kennedy viešai yra pasakęs, jog ateistams vietos amerikėje nėra. Jei prezas drįsta taip pasakyt, tai labai daug ką rodo apie visą visuomenę. 44 proc. amerikonų pagal naujausias apklausas tiki, kad Jėzusas nužengs iš dangaus dar jų gyvenimo periodu. WTF? Redneck'ų ten dar daugiau nei pas mus. Visa laimė, kad Vakarų Europa šiek tiek žemiau stovi nuprotėjimo skalėje.

anti-teistas 2010-04-18 12:40

Aciu uz paaiskinimus. :-) "Kad daug kas pyksta ir demonizuoja ateizmą tai čia sunkiai išvengiamas dalykas". Pasikartosiu, kad tik Lietuvoje, kur dominuoja klerikalines ir koncervatyvios paziuros. Normaliose salyse sito nera.

renygm 2010-04-15 19:23

Nežinau kodėl. Jei neklystu Lewisas buvo jau įmetėjęs senbernis. Tai gal ir pasirinko geriau tokią, negu jokios. Beje, žmona neužilgo susirgo vėžiu ir numirė. Lewisas net svarstė ar vėl grįžti prie ateizmo, ar pripažinti, kad Dievas yra sadistas. Nusprendė Dievui nusilenkti, užrašuose pripažinęs, kad Dievo elgesys nesuprantamas, bet Dievas yra Dievas... Mokslininkai. Na čia apklausos rodo skirtingus skaičius. Užtenka „paguglinti“, kad įsitikinti. Bet ateizmas mokslo sluoksniuose tikrai pirmauja. Kad daug kas pyksta ir demonizuoja ateizmą tai čia sunkiai išvengiamas dalykas. Turbūt nėra religijos kuri nesakytų, kad ji skelbia tiesą. Taigi kas prieš ją, tas prieš tiesą. Kas prieš tiesą, tas yra blogis. Kitas dalykas yra milijonų žmonių nuoširdus tikėjimas Dievu. Visgi tai ne tikėjimas kalėdų seniu. Kažin ar koks vaikas ilgai protestuoja ir pyksta sužinojęs, kad nėra Kalėdų senio. Čia daug rimčiau.

anti-teistas 2010-04-14 22:48

Aciu uz komentara :-) Tu man neatsakei i klausima kodel Lewis tokia zmona pasirinko? Nu bet tiek jau to :-) Dawkins labai mazai raso apie Lewis. Tik uzsimena. Kaip ir apie Collins. Deja, velgi, anot Dawkins, tokiu garsiu mokslininku, kaip Collins, kurie deklaruoja tiki i dieva, sparciai mazeja. Pries simta metu visi mokslininkai tikejo i dieva, dabar tai yra mazuma. Debatuose as vienareiksmiskai palaikau seksa, nors ir suprantu kodel jo ironiski pasisakymai gali atrodyti arogantiskais koncervatyvioje Lietuvoje. Svarbiausia butu, jog ateistines paziuros, kurios ir man yra artimos, yra nuolat demonizuojamos ir marginalizuojamos. To neturetu buti. Vienok "setonas isisuko i rojaus vistides" yra vienintelis atskaitos taskas diskusijai. Sutik, tai yra primityvu.

renygm 2010-04-14 21:11

Neprieštarauju, kad seksas yra apsiskaitęs ir intelektualus. Bet ir labai arogantiškas komentatorius. Esu gal pora kartų bandęs su juo diskutuoti, bet nepavyko. Nežinau ar gavau nuo jo „į sprandą“, bet nemėgstu kai manęs nepažįstantis oponentas iš anksto „žino“, kad diskutuoja su kažkokiu primatu. Na žinoma, kad jis nevykėlis (komentatorius) tėra kukli mano nuomonė. Pagrįsta tuo, kad vos ne kasdien bernardinuose rašinėjantis išsilavinęs ateistas net nesugeba užmegzti normalių diskusijų. O apie Lewiso mintis galima pasiskaityti nebūtinai pačio Lewiso tekstuose. Pvz., Dawkinso raštuose, atrodo net „God delusion“. Arba priešingoje knygoje – garsaus mokslininko F. Collinso „Dievo kalba“. Dawkinsas Lewisą kritikuoja, Collinsas teigia, kad Lewisas įtakojo jo ateisto tapimą tikinčiuoju. Garsiems mokslininkams Lewisas vertas dėmesio kaip pavyzdys ar oponentų mąstytojas. O va seksui Lewisas tėra eilinis nusišnekantis apologetas, seniai miręs, minėtinas nebent dėl "archaiško" požiūrio į masturbaciją ir santuoką :)

anti-teistas 2010-04-14 19:30

Aciu uz patarimus :-) Taip arsiai nusiteikes. Nevykelis ar vykelis seksas, cia ne tau spresti. Matosi, kad ir tu gavai i spranda nuo sekso. Sorrys :-( Bet gal ir i nauda. Is jo/jos komentaru sprendziu, kad tai yra intelektualus ir apsiskaites zmogus. As lewiso nezinau ir, paskaicius si straipsni, zinoti nenoriu. As tokiu keverzoniu nebeskaitau. Uzteks. Tas pats b-s tik kitoje rankoje. Priezastis, gyvenimas per trumpas tokiem shshshshshs... santuokos nenutraukiamumas ir pats veda issiskyrusia moteri? Nu, tu cia man is vis galva bandai susukti. Kaip zmogus turintis tokius tvirtus isitikinimus veda ne bet ka, bet issiskyrusia moteri? Gal nusprende, kad geriau pragare nei rojuje?

renygm 2010-04-14 19:03

> anti-teistas. Tu geriau pasieškok pasiskaityti ką rašė pats Lewisas, o ne spręsk apie jį pagal ką rašo nevykėlis seksas. Tas Lewisas iki šiol yra kaip rakštis užpakalyje daugybei ateistų. O seksas... šitam mat svarbiausias Lewiso bruožas yra santuokos nenutraukiamumas (kas čia blogo?). Kažin kodėl pats Lewisas vedė išsiskyrusią moterį. O kad seksui sunkiai Lewisas skaitosi - ne intelektualaus Lewiso problema...

anti-teistas 2010-04-14 14:51

seksui, Aciu uz paaiskinima del Lewiso. Dar vienas apgailetinas bandymas pilstyti is tuscio i kiaura. Teologai tik ta ir moka. Viena paskaitei ir to uztenka visam gyvenimui. Popieriu ir rasala bent jau taupytu.

kama 2010-04-14 08:21

O pasirodo, seksas besąs fundamentalistas :) tik su priešišku nusistatymu prieš Bibliją...

seksas 2010-04-14 02:22

ką ką, nu taigi Lewisu remiasi, nu. Buvo ten toks literatas Kembridže prieš pusę amžiaus, masturbaciją didele nuodėme laikė, ir pasisakė prieš skyrybas, net jei ir ėda vienas kitą sutuoktiniai ir koneveikia visą gyvenimą. Tipo, geriau taip, nei neduokdie išsiskirt. Šiaip smagus pilietis, literatas musėt didesnis buvo nei apologetas, nes jo veikaliukus religine tematika skaityt reik daug valios turėt, labai jau žmogelis nusiškena.. :(

« < 1 - 2 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (12)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.