Peter Kreeft. Dangus – realizmas ar pabėgimas nuo tikrovės?
Ištrauka iš gerai žinomo amerikiečių autoriaus Peter Kreeft knygos „Viskas, ką norėjai žinoti apie Dangų“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2009)
Dangaus klausimas yra ne vien apie tai, ką tai reiškia mums – mūsų troškimams, mūsų viltims, mūsų ateičiai. Tai realistinis klausimas, objektyviąją tikrovę pranokstantis klausimas. Šis klausimas – ką aprėpia tikrovė?
Tai pagrindinis klausimas. Mano didumas priklauso nuo tikrovės didumo. Jei tikrovė nesiekia Dangaus, tai ir aš to negaliu. Netgi jei esu maža žuvelė, esu didesnis, būdamas maža žuvele dideliame tikrovės tvenkinyje, nei būdamas didelė žuvis mažame tikrovės tvenkinyje. Štai kodėl K. S. Luisas padaro netikėtą išvadą, jog „svarbiau, kad dangus egzistuotų, o ne tai, kad kuris iš mūsų jį pasiektų“.
Kad pamatytum, kaip Dangus viską pakeičia šiuo „realistiniu“ būdu, kad pamatytum, ką Dangus reiškia tikrovei, susumuok visą dabartinį ir ankstesnį žmogiškąjį patyrimą, visą visatą, visą erdvę, laiką, istoriją, materiją ir protą – viską, ką tik kas nors kada nors yra patyręs. Tada pridėk visas ateities galimybes, kokias mes ar bet kurios kitos būtybės galėtų patirti žemėje, kosmose ar kitose planetose per visus būsimus milijardus metų, kol žvaigždės atvės. Jei nori, pridėk ir begalinį evoliucijos ciklų, didžiųjų sprogimų ir naujų visatų skaičių. Pavadinkime šį tikrovės dydį iksu. Šis dydis iš dalies žinomas, bet iš dalies ir nežinomas. Dabar paklauskim apie tą iksą: ar tai jau viskas? Dangus – neigiamas šio klausimo atsakymas. Esama šio to daugiau.
Spontaniška mūsų reakcija į šią pranašišką žinią turėtų būti ekstazės šūksnis „Bravo!“ Labiausiai mes trokštame tikrovės, vis daugiau ir daugiau tikrovės. Ontologinis troškulys, būties troškulys, yra stipriausias mūsų troškulys. Kiekvienas troškimas, netgi tada, kai trokštame tiesos, gėrio ir grožio, yra būties troškimas; trokštame, kad tai būtų tikra. Susikurtos fantazijos patenkina tik įsivaizduojamas reikmes. Mūsų dvasia, kitaip nei Dievas, nėra nepriklausoma ir savarankiška; ji negali savęs pamaitinti, padaryti vaisingos ar įgyvendinti. Tikrovė mums reikalinga, nes ji yra mūsų dvasios penas. Mes mintame tikrove. Pažinimas taip pat yra maitinimasis – dvasinis įsisavinimas.
Galiausiai bent jau mirdami privalėsime tikrovei pažvelgti į akis. Tad verčiau jau reikėtų pradėti tam ruoštis. Jei Dangus nėra tikras, kiekvienas sąžiningas žmogus dėl šios priežasties tiesiog liausis juo tikėjęs, kad ir kaip būtų jo troškęs, o jei jis yra tikras, kiekvienas sąžiningas vyras, moteris, vaikas, mokslininkas, teologas, šventasis ir nusidėjėlis panorės juo tikėti tiesiog todėl, kad jis yra tikras, o ne šiaip trokštamas. Būdami sąžiningi, pripažinsime, kad labiausiai trokštame ne trokštamo, o tikro.
Tad klausimas apie Dangų yra realistinis, o ne eskapistinis. Bet kas, norėdamas pabėgti nuo žemiškosios tikrovės, gali piktnaudžiauti Dangaus idėja. Tačiau tai ir bus piktnaudžiavimas, o ne tinkamas naudojimas, o piktnaudžiavimas byloja apie tinkamo naudojimo galimybę, lygiai kaip padirbti pinigai byloja apie tikrus pinigus. Kitoje knygoje („Dangus – giliausias širdies troškimas“/ Heaven: The Heart’s Deepest Longing, ypač penktame skyriuje „Kaip Dangus pakeičia pirmadienio rytą?“) šiek tiek jau mėginau pagrįsti mintį, kad Dangus nėra eskapizmas. Dabar pamąstykime vien apie eskapistinės nuostatos apoteozę – savižudybę. Jei Dangus egzistuoja ir yra toks nuostabus, gal vertėtų tuojau pat pabėgti iš žemės ir pasistengti ten patekti kuo greičiau?
Eskapizmas ir savižudybė
Visų pirma reikia pasakyti, kad šitaip ten nepateksi. Dievas, kuris apreiškė Dangų, savižudybę uždraudė, o visi iš klinikinės mirties atgaivinti nusižudyti bandę pacientai, kurie teigė žvilgtelėję į aną pasaulį, pasakoja apie pragariškas, o ne dangiškas patirtis. Jie matė, kad savižudybė buvo siaubinga klaida, kad visos problemos, nuo kurių jie bandė pabėgti, atsekė iš paskos, tačiau mirę jie jau nieko nebegalėjo padaryti, kad jas pakeistų.
Tai nereiškia, kad negalime viltis, jog savižudis bus išganytas. Knygoje „Nužengimas į pragarą“ Č. Viljamsas (Ch. Williams) pavaizduoja, kaip savižudis galiausiai išganomas. Tačiau tai reiškia, kad jo ar jos išganymas gaunamas nepaisant savižudybės, o ne jos dėka. Savižudybė nėra kelias į Dangų.
Dievas uždraudė savižudybę ne be priežasties – savižudybė, Sokrato žodžiais tariant, prilygsta savavališkam pasitraukimui iš posto. Arba, pasitelkiant kitą metaforą, tai prilygtų mėginimui įstoti į kolegiją po pradinės mokyklos, pavertus pelenais vidurinę. Savižudybė taip pat nepriimtina, kaip ir klasių praleidimas mokykloje. Tai nėra išorinis, arbitralinis Dievo nurodymas, o vidinis, būtinas mūsų prigimties dėsnis. Štai kodėl Dievas mums davė galingą „pagrindinį prigimties instinktą“, savisaugą, kad liktume mokykloje, kad iš jos neiškristume. Tai, ką galime išmokti čia, turime čia ir išmokti.
Tai, ko čia mokomės, ką čia veikiame, ilgainiui gali sukurti mūsų amžinos tapatybės pagrindus. Savo sielą formuojame čia, o Danguje šią formą papildo amžinybės matmuo. Taip, tarsi žemiškieji kvadratai taptų dangiškaisiais kubais, žemiškieji trikampiai – dangiškosiomis piramidėmis, žemiškieji apskritimai – dangiškaisiais rutuliais. Tas mūsų pavidalas, kurį formuojame dabar, yra mūsų amžinojo aš forma; pasikeičia tiktai dydis (tiksliau, matmuo).
Štai kodėl Dangus nėra dėmesio nukreipimas nuo žemės, štai kodėl šioje knygoje apie Dangų kalbama ne apie bėgimą nuo gyvenimo čia ir dabar, o būtent apie tai, kaip gyventi čia ir dabar. Nes šiedu mūsų tapatybės matmenys – laikas ir amžinybė, žemė ir Dangus – yra ne „arba, arba“, o „ir, ir“. Tarsi dvi Kristaus prigimtys.
Natūrali nesuformuoto mąstymo tendencija yra atskirti – dieviška arba žmogiška, dangiška arba žemiška, amžina arba laikina. Šitaip radosi dvi senovinės erezijos dvynės – doketizmas ir arijonizmas (skirtingais pavadinimais tebegyvuojančios iki šiol), kurios pirmiausia atskyrė dvi Kristaus prigimtis, o tada vieną jų patvirtino kitos sąskaita. Anot doketizmo, Kristus buvo tarsi Clarkas Kentas – supermenas, tik persirengęs žmogumi, žmogiškas vien savo išvaizda (doceo). Anot arijonizmo, Kristus buvo tarsi Buda – tiesiog dieviškų minčių kupinas tobulas žmogus.
Abi šios erezijos kritikuoja Bibliją, kuri, kaip ir Kristus, yra „žmonių žodžiais nusakytas Dievo Žodis“. Fundamentalizmas yra tarsi doketizmas – jis linksta nepastebėti žmogaus, o į Bibliją žvelgia taip, tarsi ji būtų stebuklingai pažodžiui Dievo padiktuota. Modernizmas yra tarsi arijonizmas – jis nepastebi dieviškumo ir Dievo žodį apie mus sumenkina iki mūsų žodžių apie Dievą. Abiejų ištakos tos pačios – atskiriama dieviška ir žmogiška, Dangus ir žemė, tačiau užmirštama, kad Biblijoje, kaip ir Kristuje, žmogiška yra sudievinama, o dieviška – sužmoginama. Kristuje Dangus nėra eskapizmas, o žemė nėra pasaulietiškumas, nes Kristus Dangaus Karalystę atneša į žemę. Dar daugiau – Jis yra Dangaus Karalystė.
Iš „Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Koks dar realizmas? Pasauly yra/buvo dešimtys tūkstančių skirtingų ir viena kitą neigiančių religijų. Įrodymų (įrodymų, o ne haliucinacijų), kad toks senovės žydų/arabų/whatever dievas buvo nėra ir nebuvo. Įrodymų, kad jis kišasi į mūsų gyvenimus ir kažką reguliuoja, irgi nėra (priešingu atveju ištikimiems saviškiams galvų po betono luitais netraiškytų žemės drebėjimais). Priešingai - viskas, ką iki šiol sužinojome apie save ir supantį pasaulį, rodo, kad greičiausiai dievo nėra. Kad nėra tokio, kokį jį piešia masinės senovės religijos - 100%. Diskusija baigta.






















Broliai kapucinai





















Neikertu ka cia raso.