http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/43385

Peter Kreeft. Dan­gus – re­a­liz­mas ar pabėgimas nuo tikrovės?

2010-04-13
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
dangus

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Ištrauka iš gerai žinomo amerikiečių autoriaus Peter Kreeft knygos „Viskas, ką norėjai žinoti apie Dangų“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2009)

Dan­gaus klau­si­mas yra ne vien apie tai, ką tai reiš­kia mums – mū­sų troški­mams, mū­sų vil­tims, mū­sų at­ei­čiai. Tai re­a­lis­ti­nis klau­si­mas, ob­jek­ty­vi­ą­ją tik­ro­vę pra­noks­tan­tis klau­si­mas. Šis klau­si­mas – ką ap­rė­pia tik­ro­vė?

Tai pa­grin­di­nis klau­si­mas. Ma­no di­du­mas pri­klau­so nuo tik­ro­vės di­du­mo. Jei tik­ro­vė ne­sie­kia Dan­gaus, tai ir aš to ne­ga­liu. Net­gi jei esu ma­ža žu­ve­lė, esu di­des­nis, bū­da­mas ma­ža žu­ve­le di­de­lia­me tik­ro­vės tven­ki­ny­je, nei bū­da­mas di­de­lė žu­vis ma­ža­me tik­ro­vės tven­ki­ny­je. Štai ko­dėl K. S. Lui­sas pa­da­ro ne­ti­kė­tą iš­va­dą, jog „svar­biau, kad dan­gus eg­zis­tuo­tų, o ne tai, kad ku­ris iš mū­sų jį pa­siek­tų“.

Kad pa­ma­ty­tum, kaip Dan­gus vis­ką pa­kei­čia šiuo „re­a­lis­ti­niu“ bū­du, kad pa­ma­ty­tum, ką Dan­gus reiš­kia tik­ro­vei, su­su­muok vi­są da­bar­ti­nį ir anks­tes­nį žmo­giš­ką­jį pa­ty­ri­mą, vi­są vi­sa­tą, vi­są erd­vę, lai­ką, is­to­ri­ją, ma­te­ri­ją ir pro­tą – vis­ką, ką tik kas nors ka­da nors yra pa­ty­ręs. Ta­da pri­dėk vi­sas at­ei­ties ga­li­my­bes, ko­kias mes ar bet ku­rios ki­tos bū­ty­bės ga­lė­tų pa­tir­ti že­mė­je, kos­mo­se ar ki­to­se pla­ne­to­se per vi­sus bū­si­mus mi­li­jar­dus me­tų, kol žvaigž­dės at­vės. Jei no­ri, pri­dėk ir be­ga­li­nį evo­liu­ci­jos cik­lų, di­džių­jų spro­gi­mų ir nau­jų vi­sa­tų skai­čių. Pa­va­din­ki­me šį tik­ro­vės dy­dį ik­su. Šis dy­dis iš da­lies ži­no­mas, bet iš da­lies ir ne­ži­no­mas. Da­bar pa­klaus­kim apie tą ik­są: ar tai jau vis­kas? Dan­gus – nei­gia­mas šio klau­si­mo at­sa­ky­mas. Esa­ma šio to dau­giau.

Spon­ta­niška mū­sų re­ak­ci­ja į šią pra­na­šiš­ką ži­nią tu­rė­tų bū­ti eks­ta­zės šūks­nis „Bra­vo!“ La­biau­siai mes trokš­ta­me tik­ro­vės, vis dau­giau ir dau­giau tik­ro­vės. On­to­lo­gi­nis troš­ku­lys, bū­ties troš­ku­lys, yra stip­riau­sias mū­sų trošku­lys.  Kiek­vie­nas troš­ki­mas, net­gi ta­da, kai trokš­ta­me tie­sos, gė­rio ir gro­žio, yra bū­ties troš­ki­mas; trokš­ta­me, kad tai bū­tų tik­ra. Su­si­kur­tos fan­ta­zi­jos pa­ten­ki­na tik įsi­vaiz­duo­ja­mas reik­mes. Mū­sų dva­sia, ki­taip nei Die­vas, nė­ra ne­pri­klau­so­ma ir sa­va­ran­kiš­ka; ji ne­ga­li sa­vęs pa­mai­tin­ti, pa­da­ry­ti vai­sin­gos ar įgy­ven­din­ti. Tik­ro­vė mums rei­ka­lin­ga, nes ji yra mū­sų dva­sios pe­nas. Mes min­ta­me tik­ro­ve. Pa­ži­ni­mas taip pat yra mai­ti­ni­ma­sis – dva­si­nis įsi­sa­vi­ni­mas.

Ga­liau­siai bent jau mir­da­mi pri­va­lė­si­me tik­ro­vei pa­žvelg­ti į akis. Tad ver­čiau jau rei­kė­tų pra­dė­ti tam ruoš­tis. Jei Dan­gus nė­ra tik­ras, kiek­vie­nas są­ži­nin­gas žmo­gus dėl šios prie­žas­ties tie­siog liau­sis juo ti­kė­jęs, kad ir kaip bū­tų jo troš­kęs, o jei jis yra tik­ras, kiek­vie­nas są­ži­nin­gas vy­ras, mo­te­ris, vai­kas, moks­li­nin­kas, te­olo­gas, šven­ta­sis ir nu­si­dė­jė­lis pa­no­rės juo ti­kė­ti tie­siog to­dėl, kad jis yra tik­ras, o ne šiaip trokš­ta­mas. Bū­da­mi są­ži­nin­gi, pri­pa­žin­si­me, kad la­biau­siai trokšta­me ne trokšta­mo, o tik­ro.

Tad klau­si­mas apie Dan­gų yra re­a­lis­ti­nis, o ne es­ka­pis­ti­nis. Bet kas, no­rė­da­mas pa­bėg­ti nuo že­miš­ko­sios tik­ro­vės, ga­li pik­tnau­džiau­ti Dan­gaus idė­ja. Ta­čiau tai ir bus pik­tnau­džia­vi­mas, o ne tin­ka­mas nau­do­ji­mas, o pik­tnau­džia­vi­mas by­lo­ja apie tin­ka­mo nau­do­ji­mo ga­li­my­bę, ly­giai kaip pa­dirb­ti pi­ni­gai by­lo­ja apie tik­rus pi­ni­gus. Ki­to­je kny­go­je („Dan­gus – gi­liau­sias šir­dies troški­mas“/ He­a­ven: The He­art’s De­e­pest Lon­ging, ypač penk­ta­me sky­riu­je „Kaip Dan­gus pa­kei­čia pir­ma­die­nio ry­tą?“) šiek tiek jau mė­gi­nau pa­grįs­ti min­tį, kad Dan­gus nė­ra es­ka­piz­mas. Da­bar pa­mąs­ty­ki­me vien apie es­ka­pis­ti­nės nuo­sta­tos apo­te­o­zę – sa­vi­žu­dy­bę. Jei Dan­gus eg­zis­tuo­ja ir yra toks nuo­sta­bus, gal ver­tė­tų tuo­jau pat pa­bėg­ti iš že­mės ir pa­si­steng­ti ten pa­tek­ti kuo grei­čiau?

Es­ka­piz­mas ir sa­vi­žu­dy­bė

Vi­sų pir­ma rei­kia pa­sa­ky­ti, kad ši­taip ten ne­pa­tek­si. Die­vas, ku­ris ap­reiš­kė Dan­gų, sa­vi­žu­dy­bę už­drau­dė, o vi­si iš kli­ni­ki­nės mir­ties at­gai­vin­ti nu­si­žu­dy­ti ban­dę pa­cien­tai, ku­rie tei­gė žvilg­te­lė­ję į aną pa­sau­lį, pa­sa­ko­ja apie pra­ga­riš­kas, o ne dan­giškas pa­tir­tis. Jie ma­tė, kad sa­vi­žu­dy­bė bu­vo siau­bin­ga klai­da, kad vi­sos pro­ble­mos, nuo ku­rių jie ban­dė pa­bėg­ti, at­se­kė iš pas­kos, ta­čiau mi­rę jie jau nie­ko ne­be­ga­lė­jo pa­da­ry­ti, kad jas pa­keis­tų.

Tai ne­reiškia, kad ne­ga­li­me vil­tis, jog sa­vižudis bus išga­ny­tas. Kny­go­je „Nužen­gi­mas į pra­ga­rą“ Č. Vil­jam­sas (Ch. Wil­liams) pa­vaiz­duo­ja, kaip sa­vižudis ga­liau­siai išga­no­mas. Ta­čiau tai reiš­kia, kad jo ar jos iš­ga­ny­mas gau­na­mas ne­pai­sant sa­vi­žu­dy­bės, o ne jos dė­ka. Sa­vi­žu­dy­bė nė­ra ke­lias į Dan­gų.

Die­vas už­drau­dė sa­vi­žu­dy­bę ne be prie­žas­ties – sa­vi­žu­dy­bė, Sok­ra­to žo­džiais ta­riant, pri­lygs­ta sa­va­va­liš­kam pa­si­trau­ki­mui iš pos­to. Ar­ba, pa­si­tel­kiant ki­tą me­ta­fo­rą, tai pri­lyg­tų mė­gi­ni­mui įsto­ti į ko­le­gi­ją po pra­di­nės mo­kyk­los, pa­ver­tus pe­le­nais vi­du­ri­nę. Sa­vi­žu­dy­bė taip pat ne­pri­im­ti­na, kaip ir kla­sių pra­lei­di­mas mo­kyk­lo­je. Tai nė­ra iš­ori­nis, ar­bit­ra­li­nis Die­vo nu­ro­dy­mas, o vi­di­nis, bū­ti­nas mū­sų pri­gim­ties dės­nis. Štai ko­dėl Die­vas mums da­vė ga­lin­gą „pa­grin­di­nį pri­gim­ties ins­tink­tą“, sa­vi­sau­gą, kad lik­tu­me mo­kyk­lo­je, kad iš jos ne­iš­kris­tu­me. Tai, ką ga­li­me iš­mok­ti čia, tu­ri­me čia ir išmok­ti.

Tai, ko čia mo­ko­mės, ką čia vei­kia­me, il­gai­niui ga­li su­kur­ti mū­sų am­ži­nos ta­pa­ty­bės pa­grin­dus. Sa­vo sie­lą for­muo­ja­me čia, o Dan­gu­je šią for­mą pa­pil­do am­ži­ny­bės mat­muo. Taip, tar­si že­miš­kie­ji kvad­ra­tai tap­tų dan­giš­kai­siais ku­bais, žemiškie­ji tri­kam­piai – dan­giško­sio­mis pi­ra­mi­dė­mis, že­miš­kie­ji ap­skri­ti­mai – dan­giškai­siais ru­tu­liais. Tas mū­sų pa­vi­da­las, ku­rį for­muo­ja­me da­bar, yra mū­sų am­ži­no­jo for­ma; pa­si­kei­čia tik­tai dy­dis (tiks­liau, mat­muo).

Štai ko­dėl Dan­gus nė­ra dė­me­sio nu­krei­pi­mas nuo že­mės, štai ko­dėl šio­je kny­go­je apie Dan­gų kal­ba­ma ne apie bė­gi­mą nuo gy­ve­ni­mo čia ir da­bar, o bū­tent apie tai, kaip gy­ven­ti čia ir da­bar. Nes šie­du mū­sų ta­pa­ty­bės mat­me­nys – lai­kas ir am­ži­ny­bė, že­mė ir Dan­gus – yra ne „ar­ba, ar­ba“, o „ir, ir“. Tar­si dvi Kris­taus pri­gim­tys.

Na­tū­ra­li ne­su­for­muo­to mąs­ty­mo ten­den­ci­ja yra at­skir­ti – die­viška ar­ba žmo­giška, dan­giška ar­ba žemiška, amžina ar­ba lai­ki­na. Ši­taip ra­do­si dvi se­no­vi­nės ere­zi­jos dvy­nės – do­ke­tiz­mas ir ari­jo­niz­mas (skir­tin­gais pa­va­di­ni­mais te­be­gy­vuo­jan­čios iki šiol), ku­rios pir­miau­sia at­sky­rė dvi Kris­taus pri­gim­tis, o ta­da vie­ną jų pa­tvir­ti­no ki­tos są­skai­ta. Anot do­ke­tiz­mo, Kris­tus bu­vo tar­si Clar­kas Ken­tas – su­per­me­nas, tik per­si­ren­gęs žmo­gu­mi, žmo­giš­kas vien sa­vo iš­vaiz­da (do­ceo). Anot ari­jo­niz­mo, Kris­tus bu­vo tar­si Bu­da – tie­siog die­viš­kų min­čių ku­pi­nas to­bu­las žmo­gus.

Abi šios ere­zi­jos kri­ti­kuo­ja Bib­li­ją, ku­ri, kaip ir Kris­tus, yra „žmo­nių žo­džiais nu­sa­ky­tas Die­vo Žo­dis“. Fun­da­men­ta­liz­mas yra tar­si do­ke­tiz­mas – jis links­ta ne­pa­ste­bė­ti žmo­gaus, o į Bib­li­ją žvel­gia taip, tar­si ji bū­tų ste­buk­lin­gai pa­žo­džiui Die­vo pa­dik­tuo­ta. Mo­der­niz­mas yra tar­si ari­jo­niz­mas – jis ne­pa­ste­bi die­viš­ku­mo ir Die­vo žo­dį apie mus su­men­ki­na iki mū­sų žo­džių apie Die­vą. Abie­jų iš­ta­kos tos pa­čios – at­ski­ria­ma die­viš­ka ir žmo­giš­ka, Dan­gus ir že­mė, ta­čiau užmiršta­ma, kad Bib­li­jo­je, kaip ir Kris­tu­je, žmo­giš­ka yra su­die­vi­na­ma, o die­viš­ka – suž­mo­gi­na­ma. Kris­tu­je Dan­gus nė­ra es­ka­piz­mas, o že­mė nė­ra pa­sau­lie­tiš­ku­mas, nes Kris­tus Dan­gaus Ka­ra­lys­tę at­ne­ša į že­mę. Dar dau­giau – Jis yra Dan­gaus Ka­ra­lys­tė.

„Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.


Katalikų pasaulio leidiniai