Vokiečių rašytoja Anna Seghers prie vieno stalo Prahos kavinėje buvo susodinusi skirtingų šimtmečių šviesuolius – vokietį Ernstą Theodorą Amadeusą Hoffmaną (1776-1822), rusą Nikolajų Gogolį (1809-1852) ir Čekijos žydą Franzą Kafką (1883-1924). Jie labai gyvai bendravo, nors tikrovėje to niekada negalėjo įvykti. Šios dvi moterys, kurių mintis netrukus cituosime, gimė XX a., bet trisdešimt septynerių metų skirtumu, gyveno tuo pat laiku tris dešimtmečius, tačiau prie vieno stalo niekada nesėdėjo. Kai pirmoji – Susan Sontag – 1977-asiais išleido savo garsųjį esė rinkinį „Apie fotografiją“ (lietuvių k. 2000 m.), antrajai – Agnei Narušytei – buvo septyneri. Pastaroji 2008 m. skaitančiajai visuomenei pateikė solidų trejeto šimtų puslapių veikalą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“. Kilo mintis abi autores susodinti prie vieno virtualaus stalo ir, cituojant jų knygas, pabūti tariamo pokalbio tarpininku arba, kaip šiandien madinga sakyti, – mediatoriumi.

„Lemiamo momento“ reikšmė

Mediatorius: Koks jūsų požiūris į tradicinę fotografiją?

S. Sontag: Mokydamos mus naujo vizualinio kodo, fotografijos keičia ir plečia mūsų supratimą apie tai, į ką žiūrėti verta ir ką stebėti turime teisę. Jos yra matymo gramatika ir dar svarbiau – jo etika. Bet didingiausias fotografijos laimėjimas yra jos keliamas jausmas, jog galvoje kaip atvaizdų antologiją galima turėti visą pasaulį.

A. Narušytė: „Lemiamu momentu“ nufotografuotos tikrovės vizualinių figūrų panašumai ir kompozicija sujungia tarpusavyje nesusijusius erdvės fragmentus, tikrovės atsitiktinumus paverčia prasmingu tekstu. (...) „Lemiamu momentu“ nufotografuotas pasaulis pasirodo kaip egzistenciškai prasmingas, taigi ir nepaliekantis vietos nuoboduliui. Tai yra tokių fotografijų kuriamos estetinės pagavos pagrindas.

Mediatorius: Kokia tokios fotografijos didaktinė, pamokomoji, prasmė?

S. Sontag: Žmonija vis dar stoviniuoja Platono oloje, senoviniu įpročiu gėrėdamasi vien tiesos atšvaitais. Bet mokytis iš fotografijų yra ne tas pats, kas mokytis žiūrint į senesnius, amatininkų padarytus, atvaizdus. Pirmiausia aplinkui yra kur kas daugiau mūsų dėmesio reikalaujančių vaizdų. Jų inventorizacija prasidėjo 1839 metais, ir nuo to laiko fotografuojama, rodos, viskas. Šis fotografuojančios akies nepasotinamumas pakeičia įkalinimo oloje – mūsų pasaulyje – sąlygas.

A. Narušytė: „Lemiamus momentus“ fiksavę LFM (Lietuvos fotografijos mokyklos) atstovai, kaip ir Cartier-Bressono metodą pritaikę pasaulio fotografai, ne tik ieškojo tikrovėje prasmingą tvarką įkūnijančio kadro, bet ir kulminaciją pasiekusio judesio, didžiausios įtampos momento veide, dramatiško figūrų santykio ar tiesiog vizualinio, socialinio, humoristinio, psichologinio ar egzistencinio įvykio. Kad ir kokia būtų jų reikšmė, fotografijose užfiksuotos kulminacijos ir įtampos sukuria talpios akimirkos įspūdį – toks laiko tarpsnis neatrodo trapus ir nykstantis, nes jame galima nujausti praeitį ir ateitį.

Išgyvenimai ir simboliai

Mediatorius: Koks gali būti fotografo santykis su fotografuojamais žmonėmis?

S. Sontag: Fotografuoti žmones – tai juos išniekinti, išvysti juos tokius, kokių jie patys savęs niekada nemato. Sužinoti apie juos tai, ko jie niekad negalės žinoti, fotografavimas paverčia žmones daiktais, kuriuos galima simboliškai užvaldyti. Kaip fotoaparatas yra šautuvo sublimacija, taip ir kieno nors fotografavimas yra sublimuota, švelni žmogžudystė, tinkanti liūdnam ir baugščiam mūsų amžiui.

Mediatorius: Ar tik „sušaudant“ fotografuojamuosius galima pasiekti įtikinamo fotografijos įtaigumo?

A. Narušytė: Galima panagrinėti, pavyzdžiui, Romualdo Rakausko fotografiją „Rankos“, kurioje užfiksuotas kulminacinis momentas, kai paralyžiuotas pacientas klinikose po operacijos iškelia rankas. (...) Išgauta laukiamo susilietimo įtampa bei tiksli, aiški kompozicija, susiejanti figūras bei neleidžianti atitrūkti nuo pagrindinio objekto į nuotraukos pakraščius, paverčia tikrovėje galbūt visai nepastebimą veiksmą amžinybėje sustingusiu, į egzistencinius išgyvenimus nukreipiančiu simboliu. Būtent tokia raiška, verčianti kasdienybę ir jos pamatinį nereikšmingumą reikšmingais įvykiais, vertinta LFM kontekste.

Mediatorius: Kaip galima nusakyti fotografijos ir jausmo (nuotaikos) ryšį?

S. Sontag: Fotografijos yra mirties inventorius. Spustelėjimo pirštu dabar pakanka suteikti akimirkai pomirtinės ironijos. Nuotraukos rodo žmones, kurie taip nenuneigiamai yra čia, yra tam tikro amžiaus; sujungia žmones ir daiktus, kurie po akimirkos išsiskiria, pasikeičia, gyvena atskirus gyvenimus. Reakciją į 1938 metais padarytas Romano Viszniako fotografijas, vaizduojančias kasdienį Lenkijos getų gyvenimą, nepaprastai veikia žinojimas, kad visi šie žmonės netrukus žus. (...) Fotografijos patvirtina į išnykimą plaukiančio gyvenimo nekaltumą ir pažeidžiamumą; šis fotografijos ir mirties ryšys būdingas visoms žmonių nuotraukoms.

A. Narušytė: Visi reikšmingiausi LFM autorių darbai turi šventiškumo arba dramatiško pakilumo elementų, be to, čia svarbūs intersubjektyvūs ryšiai ir tarp vaizde užfiksuotų žmonių, ir tarp personažo bei autoriaus/suvokėjo. Nors pasitaikydavo ir „liūdnų“ fotografijų, liūdesys būdavo sutaurinamas ir tapdavo vidinės gelmės, o ne būties tuštumo išgyvenimo ženklu, kaip, pavyzdžiui, klasikinėse Sutkaus fotografijose „Pionierius“ (linksmai šurmuliuojančių vaikų būryje netikėtai susimąstęs berniukas, 1964) ir „Paskutinė vasara“ (1968), kur užfiksuotas iš trobelės tamsos – tarsi jau iš transcendencijos amžinybės – pro langą žvelgiantis senukas.

Daugiaveidis laikas

Mediatorius: Dvinarė sąvoka „fotografija ir laikas“ turi ne vieną prasmę. Kalendorinis, linijinis laikas, fotografinių akimirkų laikas, sąlyginis arba meno kūrinių laikas. Koks jums atrodo laikas?

S. Sontag: Fotografijų žavesys ne tik primena mirtį, bet ir žadina sentimentalumą. Jos paverčia praeitį švelnios pagarbos objektu, nutrindamos moralines skirtybes ir bendru žvilgsnio į praėjusį laiką patosu nuginkluodamos istorinius vertinimus. Vienoje neseniai išleistoje knygoje abėcėlės tvarka sudėtos įvairių sričių įžymybių vaikystės nuotraukos. Stalinas ir Gertrude Stein, žvelgiantys vienas į kitą iš priešingų puslapių, atrodo vienodai rimti ir mieli; Elvis Presley ir Proustas, kito puslapio draugų pora, šiek tiek panėšėja vienas į kitą. (...) Šioms ir kitoms siurrealistinės ironijos pratyboms labiausiai tinka naivios nuotraukos, patys paprasčiausi ateljė portretai: šie vaizdai atrodo dar keistesni, dar labiau jaudinantys ir įspėjantys.

A. Narušytė: Fotografijoje, kaip ir dailėje, pasitelkiami ir specialūs laiko lėtinimo būdai. Tai daroma įvairiais ženklais sugestijuojant gyvenimą „be įvykių“ arba sulėtinant vaizduojamų figūrų judesius. (...) Į fotografijos dabartį telpanti numanoma objekto praeities ir ateities patirtis didina egzistencinio momento reikšmingumo įspūdį. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį į Bartheso teiginį, kad talpus fotografijos momentas yra susijęs su egzistencijos tikrumo, nors jau atidėto į praeitį, išgyvenimu, taigi momentas ne tik reikšmingas, bet ir „tikrai buvęs“.

Mediatorius: Klausimas, skirtas Agnei: jūs įdomiai aptariate laiką, plačiai ir giliai nagrinėdama nuobodulio mene problematiką. Kokia joje laiko vieta?

A. Narušytė: Laiko sulėtėjimas visada asocijuojasi su nuobodžiavimu, bet laikas gali būti sulėtinamas ir tyčia, suspenduojant sprendimą, nukreipiant dėmesį nuo virtualios ateities į realią dabartį, traktuojant laiką ne funkcionaliai, bet kaip prasmės kūrimo sąlygą. (...) Nuobodulys neatskiriamas nuo subjektyvaus laiko sulėtėjimo. Akivaizdžiausias nuobodulio estetikos sluoksnis yra vaizdo monotonija – neišraiškingumas, kontrasto ir akcentų trūkumas, pilkumas, neryškumas arba tiesiogine to žodžio prasme vienas tonas, virstantis vizualine tuštuma. (...) Nuobodulio estetika stabdo laiką dėl dviejų priežasčių: kad per estetinius išgyvenimus atskleistų sulėtėjusio laiko arba laiko sulėtinimo vertę; kad atkreiptų dėmesį į viso nuobodaus gyvenimo laiką ir taip pat atskleistų jo egzistencinę vertę. Lietuvos socialinio peizažo fotografijoje ypač dažnai laiką lėtindavo Budvytis. Jis fiksuodavo pačius nereikšmingiausius ir nepastebimus pokyčius bei judesius.

Mediatorius: Prieš šį dviejų sumanių estečių virtualų pokalbį minėtoje Annos Seghers novelėje „Pasimatymas Prahoje“ Hofmanas sakė: „O ir mes trys – juk ir mes negalėtume sėdėti drauge prie šito stalo, jei rimtai paisytumėm laiko tėkmės. Argi aš, Gogoli, nesu gimęs kur kas anksčiau už jus? O jūs, Gogoli, ar nesate gimęs mažne šimtu metų anksčiau už Kafką?“

Kafka tarė tarytum pats sau:

– Laikas neatskiriamai susijęs su mano gyvenimu ir rašiniais. Veidų mano personažams nereikia, juos gali patys skaitytojai susigalvoti... Man svarbu jų elgesys, jų būdas tam tikroje situacijoje...“

Beveik pagal nuobodulio teoriją... Ir vis dėlto –

S. Sontag: Fotografija nėra vien įvykio ir fotografo susitikimo rezultatas, pats fotografavimas yra įvykis, įgaunantis vis daugiau teisių kištis, brautis, ignoruoti tai, kas vyksta, patį situacijos suvokimą dabar artikuliuoja fotoaparato įsibrovimas. (...) Nedaugelis žmonių mūsų visuomenėje išgyvena primityvią fotoaparato baimę, kylančią iš manymo, kad fotografija yra materiali jų pačių dalis. Bet tam tikras magijos šešėlis lieka: to pavyzdys yra mūsų nenoras suplėšyti arba išmesti mylimo žmogaus fotografiją, ypač jei jis miręs ar išvykęs. Toks veiksmas reikštų negailestingą išsižadėjimą.

A. Narušytė: Greimas klausia, ar galima tobulinti regimybę, ar ji gali „plyšti“ ir atverti būtį? Iš tyrimo išplaukia, kad tai įvyksta estetinės pagavos momentu. Pasak Greimo, estetinė pagava, kai subjektas siekia objekto, o pastarasis – subjekto, yra „(...) aktantinės struktūros rėmuose tarp subjekto ir vertės objekto susidaręs specifinis ryšys“.

Mediatorius: Toks įspūdis, kad šios mielos ir išmintingos damos neprasilenkė laike.