Nemėgsta Seimo nariai žiniasklaidos. O ir už ką mėgti? Rašo, rodo ne taip, kaip norėtųsi. Zuja visur, kaišioja mikrofonus ir diktofonus, erzina, jaudina ir kvaršina galvas.

Reikia vėl juos pamokyti. Tačiau kaip? Draudimas filmuoti Seimo valgykloje nepadėjo. Teko atšaukti. Bandymas prispausti mokesčiais sukėlė priešingą efektą – pasišiaušė ir tie, kurie buvo sukalbamesni. Be to, įtartina, kodėl sunkmečiu žiniasklaida dar gana gyvybinga.

Kažkas galbūt neskaidru? Tuomet reikia traukti juos iš „šešėlio“. Kaip? Tegul deklaruoja, ką užgyveno. Kas? Tie, kurie siuntinėja žurnalistus ir redaguoja jų kūrinius, – redakcijų vadovai.

Reikalinga įstatymo pataisa. Kas parengs? Liberalas Erikas Tamašauskas. Po pateikimo vakar, balandžio 13 d., balsuota beveik bendru sutarimu: už – 67, prieš – 1, susilaikė – 4.

Kad neatrodytų, jog „šešėlio“ paslapties požiūriu aktualūs vien tik redakcijų vadovai, įstatymo pataisoje tiek pat dėmesio skiriama ir bankininkams.

Gyventojų turto deklaravimo įstatymo pakeitimo projekto reikmė pagrindžiama aiškinamajame rašte.

Pasirodo, Seimas siekia „sukurti efektyvesnį teisinį nepagrįsto praturtėjimo kontrolės mechanizmą bei atsižvelgiant į tai, kad komercinių bankų veikla ir visuomenės informavimo priemonių sritis yra problemiškos sritys, kuriose turi būti didinamas skaidrumas, tikslinga įvesti šiuose sektoriuose dirbančių gyventojų turto ir turimų piniginių lėšų kontrolę“.

Sunku būtų ginčytis, kad visuomenės informavimo sritis nėra problemiška. Tačiau priešokiais taikomos priemonės sureguliuoti žiniasklaidos reikalus daro juos dar labiau painesnius. Tai ne kartą įrodyta.

Šįkart tai bandoma padaryti dar ir pasitelkiant teisiškai neraštingas pataisos formuluotes.

Mat pagal siūlomą įstatymo redakciją turtą privalės deklaruoti „visuomenės informavimo priemonių tarybų ir valdybų nariai, vadovai, jų pavaduotojai, vyriausieji redaktoriai, jų pavaduotojai, redaktoriai, jų pavaduotojai ir jų šeimos nariai“.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymą, visuomenės informavimo priemonė yra laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija.

Todėl, kas pagal siūlomą pataisą yra visuomenės informavimo priemonių tarybų ir valdybų nariai bei vadovai, belieka spėlioti. Gal tai žiniasklaidos priemones administruojančių bendrovių vadovai?

Seimas nesugebėjo tiksliai įvardyti subjektų, kuriuos nori priversti deklaruoti turtą, t.y. viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų bei kitų asmenų, atsakančių už visuomenės informavimo priemonės turinį. Beje, visus juos gana aiškiai apibrėžia Visuomenės informavimo įstatymas.

Teisinės painiavos aptariamoje pataisoje tąsa yra nurodymas atskira eilute, jog turtą privalės deklaruoti ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos nariai bei jų šeimos nariai. Kad tai perteklinė informacija Seimui savo išvadoje baksnoja ir Seimo kanceliarijos Teisės departamentas.

Kitas šiuolaikinės e-visuomenės klausimas: ar reikės savo turtą deklaruoti ir tinklaraštininkams, universitetų mokslinių leidinių redaktoriams? Turbūt – taip. Nes aiškinamajame rašte numatyta, kad „gali prireikti papildomų valstybės biudžeto lėšų dėl mokesčių administravimo apimties padidėjimo“.

Šio įstatymo pataisos tekstas nenuoseklus ir neaiškiai motyvuotas. Tai parodo ir nevykęs aiškinamojo rašto teiginio, jog „visuomenės informavimo priemonių  finansavimo mechanizmas taip pat gali kelti abejonių dėl pateikiamos informacijos skaidrumo“, pagrindimas.

Nes remiamasi 2008 m. rugsėjo 25 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl žiniasklaidos sutelkimo ir pliuralizmo Europos Sąjungoje (2007/2253(INI)), siekiančia daugiau skaidrumo, susijusio su transliuotojo ir leidėjo tikslais ir aplinka bei raginančia paskelbti visų žiniasklaidos leidinių savininkus. Tačiau Seimas savo pataisoje apie žiniasklaidos savininkus net neužsimena...

Kitas įstatymo pataisos pagrindimo keistumas – pateikiamas Graikijos teisės aktų normų pavyzdys, skelbiantis, kad šioje Balkanų šalyje turtą ir pajamas privalo deklaruoti žiniasklaidos įmonių akcijų savininkai, žurnalistai.

Neaišku, kodėl neteikiami duomenys apie Skandinavijos bei kitų Vakarų valstybių šalių teisės aktus? Ir kodėl remiamasi savininkų ir žurnalistų pavyzdžiu, o turtą deklaruoti siūloma redaktoriams ir kitiems vadovams?

Visiška teisės ir logikos painiava bei įstatymų leidybos žaliava. Galbūt visa tai pataisys atsakingas Seimo komitetas iki svarstymo stadijos.

Nors pagalvojus ūkiškai ir jautriai, geriau būtų, kad tokie juridiniai kūriniai nesulauktų retai pastaraisiais mėnesiais pasitaikančios Seimo balsuotojų daugumos palaikymo.