Andrius Užkalnis. Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Gal kiek su angažuotu nusiteikimu skaičiau šią knygą. Kelionės nėra mano didžioji aistra, o ir turistinė informacija absoliučiai neaktuali – bet kur nuvykus, mėgstu pati susirankioti būtiniausius faktus ir įspūdžius. Tačiau pažįstu autorių kaip radijo žurnalistą, mėgstu jo apžvalgas. Knyga kaip tikslinio rašymo rezultatas gal mažumėlę taikyta į emigracijos aktualijas, ten dirbančių artimųjų ar kadais braškes skynusių studentų auditorijas. O gal ir šiaip, tiesiog iš meilės ,,prisijaukintam“ (ar primestam? Ne visai supratau) kraštui.

Tekste esama ir gan asmeniškų pasažų apie kultūrinę ir buitinę adaptaciją, jie pagyvina bendrą stilių. Parašyta su išmanymu, kruopščiai, kai kuriomis temomis net enciklopediškai. Vis dėlto imi nejučia kaltinti autorių kiek arogantiška laikysena – nuosavų stereotipų primetimu skaitytojui visažinio pasakotojo tonu. Dar gajesnis kai kurių nacionalinių stereotipų tvirtinimas, lietuviško mentaliteto ,,savikritika“.

Na, gerbiu žmogų už kultūrinį smalsumą, švietėjišką verslumą, pozityvų požiūrį. Bet įtariai žvelgiu į kalbėjimą ,,mes“ vardu, ypač interkultūriniame kontekste. Net jei intencija kuo geriausia, sąmoningai bendruomeniška, ,,provincialumo“ kritika atrodo kaip skausminga paties autoriaus projekcija ir manipuliacijos įrankis.

Ludwig Wittgenstein. Apie tikrumą. Iš vokiečių k. vertė Saulenė Pučiliauskaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Viena sudėtingiausių pastaruoju metu skaitytų knygų. Parašyta iš pirmo žvilgsnio gana paprastai, lakoniškai, su nuoseklia trumpų fragmentėlių numeracija. Epistemologijos įžvalgos numeruojamos, taip lyg ir jungiant mąstymo, minties judesius į vientisą tekstą. Filosofija esanti kalboje: kai kurie gabaliukai beveik dienoraštiški, asmeniški, ir, nors parašyti praėjusio amžiaus viduryje - su nežymia medijų uzurpacijos nuojauta: ,,Aš kalbu telefonu su Niujorku. Mano draugas man praneša, kad jo medelių pumpurai yra tokie ir tokie. Dabar aš esu įsitikinęs, kad medeliai yra… Ar aš esu įsitikinęs ir tuo, kad Žemė egzistuoja? “ (p. 63)

L. Wittgensteino kalbos filosofija pasižymi teksto skaidrumu ir racionalumu. Jį skaityti tiek pat įdomu, kiek ir B. Pascalį (pvz.: ,,Vaikas mokosi, tikėdamas suaugusiais. Abejonė ateina po tikėjimo.” (p. 57) Vertėja įžangos žodyje netgi pavadina jo filosofavimo būdą ,,mažuoju keleliu”, nors ir nereliginiu. Vis dėlto sunkesnės dalys, kuriose artėjama prie loginio pozityvizmo: neperprasi jų troleibuse, turi visą vakarą skirti filosofijai. Tikslieji, empiriniai mokslai ir kalba – atrodo, kas gali būti skirtingesnio? O perskaičius norisi dar kartą grįžti prie A. J. Greimo ,,Apie netobulumą”: kažkas esama tarp jų neapčiuopiamai bendro, ne vien pavadinimuose.

Emily Dickinson. Pusiaudienio krantai / The Banks of Noon. Iš anglų k. vertė Sonata Paliulytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Dvikalbė eilėraščių rinktinė, sklidina kone japoniško tikslumo jausmo raiškos. Lakoniškas, suvaldytas estetinis pojūtis, išgyvenimų intensyvumu brandesnis už XIX a. pabaigos viešąjį literatūrinį Amerikos gyvenimą, pranokstantis net įprastinę eilėdarą. Pati autorė vaizdingai paaiškina savo poetinį jausmą: ,,Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla taip, kad jokia ugnis niekada neįstengtų jo sušildyti, žinau, kad tai poezija. Jei fiziškai jaučiuosi taip, tarytum mano viršugalvis būtų nuimtas, žinau, kad tai poezija. Pagal tai ją atpažįstu. Ar yra dar koks nors kitas būdas?“ (p. 11) Galima būtų sakyti - poezijos Frida Kahlo.

Įvade, kuriame poetė pirmąkart pristatoma lietuvių skaitytojui, cituojamas Kerry Shawn Keys, ir toji citata labai vykusi, jautri: ,,Kai mąstau apie Dickinson poezijos unikalumą, apie glūdinčius joje dvasinę jėgą ir alkį, visada prisimenu Sapfo vienišumą, Achmatovos sielvartą, jaudinančiai atsiskyrusį Nijolės Miliauskaitės gyvenimą ir XVII a. meksikiečių poetės Juanos Ines de la Cruz sonetus.“ (p. 23) Leidinys lopo pasaulinės literatūros klasikos vertimų spragas. Ir jau tikrai išskirtinis jo apipavidalinimas, vertas E. Dickinson eilėraščio prabangos.