Skaitau Giedros Radvilavičiūtės mažųjų romanų knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Ir toliau sau smagiai skaityčiau, bet grėsmingai artėja balandžio ketvirtadienis – „Fotovi(t)ražų“ diena. Tad tenka save varyti į fotografinių stačiakampių erdves, kurios po žodinių platybių kažkaip pastebimai susiaurėja, supaprastėja, sukasdieniškėja. Ir rašytoja keliauja per kasdienius nutikimus, nusiteikimus, bet išmoningai sudėliotos žodžių piramidės taip giliai vidun sukrinta, kad dvasiniu saldėsiu pasisotini ilgam. O fotografijų albumai...

Kad ir Fotomenininkų sąjungos metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’09. Lietuvos tūkstantmečio veidas“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijų fondas. Vilnius, 2009). Masyvus, išvaizdžiais juodos drobės viršeliais, su išradingai įkomponuotomis smėlyje / amžinybėje įspaustomis pėdomis, 333 puslapiuose išsiplėtojęs, dėl pernykščių „Sapnų salos“ nelaimių kelis mėnesius pavėlavęs. Išskirtinis ne tik savo apimtimi, bet ir bandymu aprėpti neaprėpiamą fotografinės atminties lobyną. O prasideda pakylėtu Henriko Nagio paskyrimu: „Tiems, kurie buvo žemė, vanduo ir ugnis...“, tarsi simboliškai nusilenkiant per tūkstantmečius vis atsinaujinantiems milijonams už mums išsaugotą Lietuvą. Sudarytojas Algimantas Aleksandravičius, savo įžanginiame žodyje dar pasitelkęs Simono Daukanto ištartį apie motinų išnešiotą mūsų kalbą, bando ištrūkti iš sauso informavimo ir pats imasi filosofiškų apibendrinimų: „Sutinku, kad aplinka ir kūrinys kartais daugiau pasako apie kūrėją nei jo portretas ir gyvena ilgiau už jį. Tik niekada kūrinys nepranoko autoriaus: žmogus – Dievo, konstrukcijos ir statiniai – juos kūrusių inžinierių ir architektų, protingiausi knygų personažai – jas parašiusių rašytojų.“

Kažin. Talentingiausi kūriniai dažniausiai kaip tik „pranoksta“ žmogiškąsias kūrėjų buveines. Dieviškas įkvėpimas menininką nuskraidina į čiurlioniškas vizijas ar donelaitiškus hegzametrus. Aidas Marčėnas yra gražiai pasakęs: „Rašydamas eilėraštį būnu už save didesnis.“

Metraščio užmojį atitinka ir nuo faktų gausybės apsunkusi Alfredo Bumblausko istorinė studija „Lietuvos tūkstantmečio veidai“. Mums, fotoobjektyvines nosis nuolat įbedusiems į pro šalį lekiančius šiandieninius vaizdinius, gal ir neprošal sužinoti, kas Lietuvoje darėsi nuo Brunono iki Landsbergio. Tačiau leidinys skirtas ne tik valstybės tūkstantmečiui, bet ir Fotosąjungos 40-mečiui paminėti. Tad natūraliai pasigendi tokio pat apibendrinamojo rašinio apie lietuviškąją fotografijos pradžią ir ne mažiau reikšmingų meninių įvykių gausius mūsų sąjungos dešimtmečius. Toks tekstas būtų puikiausiai įsiterpęs po senųjų istorinių nuotraukų skyriaus ir jas prasmingai atskyręs nuo artimesnių, jau mūsų fotožvilgsniais pasiekiamų laikų. Sykiu atsirastų darnesnė albumo sistema.

Ankstesniu tarpsniu, kai ketverius metus sudarytoja buvo meno istorikė Margarita Matulytė, metraščiai kaip tik imponavo svariais teoriniais straipsniais. Dažniausiai jie būdavo net tvirtesni už greta spausdinamus vaizdinius užrašus. Štai kokia įspūdinga tekstus rašiusiųjų ekspozicija: Viktorija Daujotytė, Juozas Aputis, Renata Šerelytė, Paulina Eglė Pukytė, Algis Mickūnas, Nerijus Milerius, Laima Kreivytė, Renata Dubinskaitė, Monika Krištopaitytė, Jonas Valatkevičius, Tomas Pabedinskas, Vytautas Michelkevičius... Arvydas Šliogeris užpernai net fotosofiją „išrado“, o neišskiriamas Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo tandemas nuolat pateikdavo ne vieną svarią istorinių peripetijų analizę. Vertingomis įžvalgomis pasidalydavo ir užsieniečiai (Pascal Convert, Steve Yates).

Prisiminimais sotus nebūsi, tad ženkime į trijų šimtų fotografijų girią. Tiksliau – sengirę, nes tiek net iš XIX a. žvelgiančių ąžuolingų asmenybių viename būryje dar neteko matyti: poeto Adomo Mickevičiaus fotografijos kūdikystės laikų dagerotipas, 1983 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko, Antano Mackevičiaus ir Konstantino Kalinausko paveiksliškai iškilmingi veidai. A. Šliogerio įteisintu fotografinių ikonų terminu galėtume pašventinti Jono Basanavičiaus, Maironio, Vinco Kudirkos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Motiejaus Valančiaus, Antano Baranausko, Vaižganto, Jono Jablonskio, Žemaitės, Vydūno, Balio Sruogos, Vytauto Mačernio, Vinco Krėvės, Salomėjos Nėries ir daugelio kitų iškiliųjų portretų galeriją.

Didelis smagumas keliauti vien garsių pavardžių laiptais, o kai dar regi mūsiškus, dvasingumu ir švelniu lyrizmu nušviestus, svarbių minčių kupinus veidus, jautiesi tarsi prie lietuvybės pasididžiavimo altoriaus prisilietęs. Kažkokią paslaptingą magiją sugebėdavo užkoduoti likę nežinomi anų laikų fotografai. Rodos, elementarus studijinis portretas, o regi apibendrintą žmogaus charakterio pilnatvę, dvasinę visatį. Pagal senuosius portretus galima matuoti žmogiškosios asmenybės esmę.

Pažindamas impulsyvią, vulkaninę Algimanto vidinę energiją ir aukštas autorines ambicijas nesistebi, kai savo albumuose jis visada susiskaido į vos ne šventąją trejybę – fotografas + sudarytojas + dailininkas. Nežinia, kuris su kuriuo geriau sutaria, tik pašalinių patarimų nė vienas nepriima. Bet didžiulės apimties metraščio vežimą užtempti į meninės sėkmės kalną net ir su tokia neišsenkančia darbštuolio energija be galo sunku.

Šįsyk Algimanto trejybėje silpniausias – dailininkas. Ikoninės asmenybės prašosi deramos erdvės. Kaip iškiliai atskiruose puslapiuose kvėpuotų M. K. Čiurlionis ir V. Kudirka! O dabar – susispaudę, mažaformačiai ir dar išdidintais, nepagrįstai sureikšmintais, su nuotraukomis konkuruojančiais dvikalbiais parašais apdėlioti. Toks maketavimas artimesnis žurnalistiniams leidiniams, kuriuose meninį erdviškumą išstumia informacijos svarba.

(Ne per seniausiai teko vartyti profesionalaus knygų dailininko Jokūbo Jacovskio subtiliai išjaustą Algirdo Šeškaus fotoalbumą „Žaliasis tiltas“. Akys tiesiog džiūgavo keliaudamos optimaliai sustyguotais atvertimais.)

Nežinia, dėl kokių išskirtinesnių nuopelnų vienoms „legendoms“ („Laikas ir legendos“ – taip vadinasi beveik visą knygą užimantis ir į antrąjį metraščio pavadinimą pretenduojantis skyrius) atiduodamas garbingesnis atskiras puslapis. Štai smetoniškai poniška šypsosi Ieva Simonaitytė, o greta – mažiukai mūsų literatūros didieji: Vincas Mykolaitis-Putinas ir Kazys Binkis. Tokių „nuskriaustųjų“ su ypač įdomiomis, mažiau ar visai nematytomis fotografijomis yra ir daugiau: Oskaras Milašius, Jurgis Mačiūnas, Jonas Biliūnas su žmona Julija, Lazdynų Pelėda...

Galima pagrįstai klausti, kodėl nesmulkinami vėliau gyvenusių menininkų portretai. Kodėl Bernardas Brazdžionis nesubrukamas į vieną puslapį su Kaziu Bradūnu ar Juozas Miltinis su Algimantu Masiuliu?

Puikios Ramūno Danisevičiaus ir Stanislovo Bagdonavičiaus dabartinių prezidentų fotografijos beveik pražuvo informacinio biuletenio maketavimo stilistikoje. Ypač gaila degtukų dėžutės dydžio žavingai su tauta bendraujančios Dalios Grybauskaitės. Nesuprantama nepagarba. Tarsi savo nepriklausomybės istorijoje turėtume kelias dešimtis valstybės vadovų, kurių negalėtume sudėti į kelis atskirus puslapius ir kuriuos sulygintume su Lietuvą aplankiusiais keliadieniais svečiais – George’u Bushu, Michailu Gorbačiovu, Jonu Pauliumi II, Elžbieta II.

Ikikarinius prezidentus A. Aleksandravičius atrinko iš šventinių renginių: karietoje raitininkų rikiuotę apvažiuoja Antanas Smetona, fotografijos kamputyje vos surandamas, raitos kariuomenės paradą stebi Aleksandras Stulginskis, eglišakių vainikais papuoštoje tribūnoje kalba Kazys Grinius. Susmulkėjusiose reportažinėse nuotraukose pradingsta jų asmenybės. Greta įdomių ir vertingų dokumentinių įvykių gerai derėtų stambiaplaniai reikšmingų mūsų istorijos vyrų, kurių tautos dauguma net nepažįsta, portretai. Tada pasiteisintų ir prasmingai sugalvotas metraščio paskyrimas tūkstantmečio veidams.

Gedulingų žmonių miniomis Laisvės alėja plūsta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvių procesija. Bet atvertime su legendiniu aviakonstruktoriumi Antanu Gustaičiu svarbesnė būtų amerikoniškoji paskutinė lakūnų atsisveikinimo nuotrauka, paminkliškesnė už visus granitus.

Toliau prasideda mūsų laikas – sovietmetis, kurį savo gyvenimais nufotografavome ir muziejiškai tvarkingai susirašėme atminties diskeliuose. „Stalino saulę“ parnešę, S. Nėris ir Petras Cvirka simboliškai išlydi iš nepriklausomybės idilijų į Iljos Fišerio 1947 m. nufotografuotą kraupią, koviniais šautuvais sportuojančiųjų šventę su milžinišku, už stadiono tribūnas aukštesniu, privalomu „didžiojo tautų vado“ portretu. Bet čia pat puiki atsvara tuometinei propagandai – Algirdas Šocikas bokso ringe. Nugalėjęs nenugalimąjį Koroliovą, jis tapo tautos didvyriu ir tylaus pasipriešinimo simboliu. Vėliau šitą misiją perėmė „Žalgirio“ vyrai, kuriuos metraštyje primena solidus Arvydo Sabonio portretas.

Miško broliams atstovauja svarbiausieji partizanų vadai – Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Jonas Žemaitis. Nematytos nuotraukos kupinos žmogiškos šilumos. Ypač netikėta su tėvais ir giminaičiais prieš pat okupaciją sesers Kotrynos Juškienės sodyboje Šiluvoje įamžinta J. Žemaičio džiugi šypsena – gal paskutinis gražus gausios šeimynos pabendravimas.

Gaila, kad sudarytojas iš didelio pluošto tremtinio Vilhelmo Janiselio unikalių Sibiro pragaišties fotografijų atrinko tik vienintelę, bet žavią sesučių Aldonos ir Emilijos Janiselyčių, su greta ant suolo pasodintu sumedžiotu baltuoju kiškiu. Girdžiu protestuojantį Algimanto balsą, kad viskam vietos neužteko. Bet taupymo programa ne visur suprantama. Kodėl ne patiems geriausiems Aleksandro Macijausko turgums nepagailėta net keturių puslapių? Tuo labiau kad tos nuotraukos jau spausdintos įvairiuose leidiniuose ir naujumu nebešvyti.

Neaišku, kam prireikė turgaus vaizdų. Gal pagal sudarytojo dramaturgiją jie atspindi juodą sovietinį skurdą, o gal atsižvelgta į šio klasikinio ciklo svarbą lietuviškoje fotografijoje. Jeigu taip, tada ne mažiau svarbūs ir Algimanto Kunčiaus „Sekmadieniai“, Romualdo Požerskio „Atlaidai“, Rimaldo Vikšraičio skaudančios „Pavargusio kaimo grimasos“... Istoriniam tūkstantmečio veidui nepakenktų ir kelios Balio Buračio etnografijos.

Svarbiausia Fotosąjungos metraščio paskirtis – meninių fotografijų sklaida. Klaidžiodamas medžiagos gausybėje A. Aleksandravičius be reikalo įsipainiojo į teminės publicistikos klampynę. Tūkstantmečiu pateisinama dokumentika pavirto tuo nelemtu deguto šaukštu.

Kad ir Antano Stanevičiaus šventinėje tribūnoje su Leninu sutapęs „Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus“. Nesudėtinga būtų surasti ir žmogiškai normalų, istorijos užmarštin iškeliaujantį, svarbiausią tuometinį Lietuvos veikėją. Bet gal šitame nuvalkiotame prastume ir nekokybėje užslėptas politinis užtaisas?

Varganą Antano Miežansko „Seną batsiuvį“ išbrokuotų ir eiliniai fotomėgėjai. Nelabai aišku, kam prireikė Viktoro Kapočiaus primityvaus „Bitininko“. Ar taip pagerbiamas nužudytas kolega, ar užpildoma nebūtina bitininkystės tema?

Sena tiesa, kad autorių meilė saviems darbams būna apgaulinga. Visi mes šiuo atžvilgiu nuodėmingi. Svetimas žvilgsnis, nesupančiotas fotografavimo / bendravimo subtilybėmis, tiksliau sugauna nekokybę. Suabejočiau paties Algimanto portretuojamu Jurgiu Kunčinu. Pomirtinę kaukę primenantis neryškumas, fragmentiškas šviesos slystelėjimas profiliu pražudė išraiškingą psichologiją. Gal A. Aleksandravičiui tiesiog pabosta gilūs charakterių atvaizdai, ir jis pradeda džiazuoti formaliais ieškojimais.

Taip nutiko ir pasaulio čempionui Virgilijui Aleknai. Ankstesniame, nesimpatiškai angliškai pakrikštytame savo albume Algimantas spausdino šviesotamsos žaismu paslėptą atleto asmenybę, o dabar jau matome fotografo kūrybos aukso fondui tinkantį portretą, kuriame išraiškingai pabrėžiamas ne tik galingas raumenų kalnas, bet ir valingas bei šiltas Virgilijaus žvilgsnis. Savo melancholiškai liūdnu žvilgtelėjimu galėjo mus nudžiuginti ir nepamirštamas J. Kunčinas.

Panaši situacija lydi iš rašytojų leidinio kartojamą subuitintą, kokteilį siurbčiojantį Marcelijų Martinaitį. Aišku, šviesiadvasio gyvenimo metraštininko nenufotografuosi taip rūsčiai dramatiško kaip Romualdo Granausko ar A. Bumblausko, bet turtinguose Algimanto archyvuose tikrai yra poeto kūrybai adekvatus solidesnis portretas. Tik autoriaus meilė pasirinko ne tą.

Nustebino dailininko Vinco Kisarausko 1968 m. Dailės instituto bendrabutyje prie vyno taurių nufotografuoti ant metalinių lovų susėdę, kažką švenčiantys filosofas Justinas Mikutis ir tapytojas Algimantas Julijonas Stankevičius. Juodviejų nuotraukos – išvis muziejinė retenybė, o ši dar ir puikios meninės kokybės. Įdomu skaityti visą atvertimą: varganų prasčiokų studentėlių kaimynu sudarytojas atrinko Algimanto Žižiūno impozantišką, didingai orų, visų premijų laureatą Eduardą Mieželaitį. Gana kandus palyginimas.

Nematytos egzodo poetų Alfonso Nykos-Niliūno, Algimanto Mackaus, Henriko Radausko, Jono Aisčio fotografijos rodo, kaip atkakliai A. Aleksandravičius rausėsi visokiausių archyvų podėliuose. O kokį teatrališkai žaismingą ir užtikrintą savimi Antaną Škėmą nufotografavo Vytautas Maželis! Nepamirštami Algimantas Kezys ir Kazys Daugėla. Ši amerikoniškoji fotografų trijulė už sukauptą lietuviškosios kultūrinės emigracijos archyvą nusipelno amžinos mūsų pagarbos ir padėkos.

Akivaizdu, kad neaprėpiamos fotografinės atminties neįmanoma aprėpti ir šitame rašinyje. Pamėginkime bent greitosiomis peržvelgti gerų žymiausiųjų menininkų fotografijų turtingą antrąją albumo pusę.

Atrodė, kad Stasys Povilaitis tik arklių psichologiją yra giliausiai perpratęs, o metraštyje pamatėme raiškių Gintaro Beresnevičiaus, Alfonso Andriuškevičiaus, kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus portretų. Paveiksliškame rėme tarp išmestų statinaičių Juozui Grikieniui smagiai pozuoja linksmuolis Paulius Širvys, o greta į A. Kunčiaus objektyvą šeimyniškai jaukiai žvelgia dramatiškoji gyvenimo pora – Monika Mironaitė ir Juozas Baltušis. Skausmingu paskutiniuoju žvilgsniu tarsi atsisveikina peruku nepasigražinusi, tragiška Jurga Ivanauskaitė (Jurgos Užkurnytės nuotrauka).

Visada išradingai teatrą fotografuoja Dimitrijus Matvejevas. Šį sykį matome savotiškus veiksmo atpasakojimus, skirtingomis aktorių išraiškomis į vienį sujungtas kelias mizanscenas. Paslapties šešėliais Eimuntą Nekrošių pridengia A. Aleksandravičius, nuolat stebinantis naujais šio režisieriaus portretais. Visiškai panašia šviesožaisme, tarsi išeidamas į amžiną tamsą, 1985 m. Berlyne save autoportretavo dailininkas Algimantas Švėgžda. Sunkia gyvenimo tamsa Aleksandras Ostašenkovas suspaudė anksti mus palikusį aktorių Praną Piauloką.

Sudarytojas neatrinko nė vieno kinui skirto meninio portreto. Nei savo Donato Banionio, nei klasikinio Audriaus Zavadskio metaliniu žvilgsniu veriančio Juozo Budraičio. Vien istorinė dokumentika, kurioje visi grandai dar jauni ir gražūs. Nelabai gražų, bet tikrovišką, sudėtingų apmąstymų prislėgtą tapytoją Šarūną Sauką spalvotai nufotografavo A. Aleksandravičius.

Nepažįstamais veidais stebina užjūrio dailininkų – Viktoro Petravičiaus, Antano Mončio, Vytauto Kasiulio, Viktoro Vizgirdos – fotografijos. Įspūdinga A. Kunčiaus daugiafigūrė kompozicija, kurioje, tarsi tikslingai surežisuoti paveikslais, užgriozdintoje studijoje gyvai bendrauja meno galiūnai – J. Miltinis, Antanas Gudaitis, Vaclovas Blėdis ir Leopoldas Surgailis. Tik jiems verkiant reikia didesnio formato. Kaip ir efektingai Jono Staselio „Hiperbolei“.

Muzikaliai susigrojęs Sauliaus Sondeckio (A. Žižiūnas) ir Virgilijaus Noreikos (Jonas Daniūnas) atvertimas. Jiems nenusileidžia auksabalsės Violeta Urmana (Vaidotas Grigas) ir Beatričė Grincevičiūtė (A. Žižiūnas). O kiek kūrybinės aistros smuikininko Raimundo Katiliaus (I. Fišeris) ir balerinos Eglės Špokaitės (Valentinas Pečininas) fotografijose!

Tradicionalistui Vladui Braziūnui netikėtai konceptualiai sujudėjo Donatas Katkus. Pasirodo, šita meniška nekokybė sudarytojui buvo reikalinga pereiti į džiazmenų muzikavimus. Čia išsiskiria Vytauto Suslavičiaus fotoefektais muziką tiesiog spinduliuojantys Vladimiro Tarasovo ir Petro Vyšniausko įkvėpti grojimai. Greta jų vėl mažuose formatuose dūsta didieji virtuozai – Vladimiras Čekasinas ir Viačeslavas Ganelinas.

Estrados garsenybėms atstovauja vien populiarieji vyrai, o lietuviškajam madų pasauliui užteko reklamiškai stilingo Juozo Statkevičiaus (Modestas Ežerskis).

Aleksandravičiaus fotografinė enciklopedija išsikvėpė Vito Luckaus legendine Modrio Tenisono pantomima. Taip pasibaigė didelio masto, praeities laike įstrigusių, įsimintiniausių mūsų legendų epocha. Prailgusį žiūrėjimą sudarytojas dar sugalvojo pratęsti mažiuku, 14 puslapių keistu prielipu „Kitas laikas“. Tikrai kitam laikui reikėjo atidėti šitą neišnešiotą kūdikį. Sumirguliavusios kelios modernizmų užuominos tik priminė, kokia turėtų būti tikroji metraščio medžiaga: be teminio apynasrio, meninei fotografijai leidžianti plėtotis laisvai ir įvairiai.

Bet šiųmetį leidinį vėl sudarinėjantis A. Aleksandravičius planuoja visus fotografus suvaryti į siauraplanį aptvarą, pavadintą „Lietuvos gamta ir paveldas“. Kam tas susmulkėjimas iki „žymių žmonių sodybų“ ar „pilių, piliakalnių ir vandens telkinių“. Tokiu kraštotyriniu leidiniu savanoriškai sunaikiname tradicinę metraščio misiją atspindėti visapusišką meninės fotografijos plėtrą ir užribin ištremiame didelį talentų būrį. Apsigalvokime!

Įsivaizduoju, kaip lengviau atsikvėpė didžiulį darbą įveikęs Algimantas ir kaip dabar apsiniaukė, perskaitęs šitas pastabų pabiras. Deja, bičiuli, tokia visų sudarytojų dalia. O šiaip gyvenimas gražiai pavasarėja ir rūgojamas apžvalgininkas vėl galės ramiai sugrįžti prie tebelaukiančios G. Radvilavičiūtės...