Popiežius Benediktas XVI, po pusantros savaitės trukusio pobūvio Kastelgandolfo vasaros rezidencijoje, antradienio pavakare persikėlė į Vatikaną. Trečiadienio rytą jis dalyvavo įprastinėje bendrojoje audiencijoje, vykusioje Šv. Petro aikštėje. Šį kartą audiencijos metu skaitytoje katechezėje buvo kalbama ne apie Bažnyčios mokytojus ir mąstytojus, bet apie kunigystę ir apie kunigo pašaukimą, besirengiant birželio mėnesį Romoje vyksiančiam didžiajam viso pasaulio kunigų susibūrimui, kuris užbaigs pernai pradėtus Kunigų metus.

Norint suprasti ką reiškia, kad kunigas veikia in persona Christi Capitis – tai yra, kad kunigas atstovauja Kristui, pirmiausia reikia išsiaiškinti ką šiuo atveju reiškia „atstovavimas“,- kalbėjo popiežius trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams. Kasdienėje kalboje „atstovauti“ reiškia pavaduoti kitą žmogų, būti ten, kur pats atstovaujamasis negali tuo metu būti. Kunigas ne taip atstovauja Kristui, nes Kristus visą laiką yra Bažnyčioje. Tad kunigo veikimas in persona Christi reiškia ne Kristaus pavadavimą, bet jo veikimo sudabartinimą kunigo asmenyje. Kunigo asmenyje veikia Kristus, kuris padaro tai, ko pats kunigas negalėtų padaryti. Tradicija šitą sakramentinį veikimą tapatina su trimis Bažnyčios vykdomomis funkcijomis (munera) – mokymo, pašventinimo ir ganymo (valdymo).

Pirmoji pareiga, apie kurią šiandien kalbėsime, tai mokymo pareiga – munus docendi,- sakė popiežius ir šiai kunigystės funkcijai skyrė visą likusią savo kalbos dalį, pažadėdamas apie kitas dvi kalbėti kitų bendrųjų audiencijų katechezėse.

Ypač dabar, kai mūsų visuomenių gyvenime matome akivaizdžią ugdymo krizę, Bažnyčios munus docendi, vykdomas kiekvieno kunigo tarnystėje, įgauna ypatingos svarbos. Gyvename laikais kai didelė sumaištis trukdo fundamentaliems pasirinkimams, kai vis sunkiau suprasti kas yra pasaulis, kokia jo kilmė ir tikslas, kurlink mes patys einame, ką turime daryti, kad mūsų pasirinkimai būtų teisingi, kokių vertybių turime laikytis. Duoti atsakymą į šiuos klausimus ir yra kunigo, veikiančio in persona Christi užduotis.

Mūsų laikų sumaištyje ir visuotiniame pasimetime kunigas turi prabilti Dievo žodžiu, turi nušviesti dabartinio pasaulio neaiškumus Kristaus šviesa. Kunigas privalo kalbėti ne savo žodžiais, skelbti ne savo išsigalvotą ar atrastą ir pamėgtą kitų žmonių išmintį, bet Kristaus vardu. Kiekvienam kunigui galioja tai, ką Kristus yra pats apie save pasakęs: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs“ (Jn 7,16). Kristus skelbia ne save patį, bet jį siuntusį Tėvą. Taip pat ir kunigas turi skelbti ne save patį, bet Kristų. Kunigas privalo tapti Kristaus lūpomis ir širdimi.

Tačiau pareiga skelbti ne savo, bet Kristaus mokymą, nereiškia, kad kunigas turėtų būti visiškai neutralus. Kaip visu gyvenimu kunigas privalo tapatintis su Kristumi, taip ir iš kunigo lūpų skambantis Kristaus mokymas turi būti labai asmeniškas, paties kunigo nuoširdžiai priimtas ir su meile kitiems perduodamas.

Nieko nuostabaus, kad kunigas neretai pasijunta tarsi būtų „tyruose šaukiančiojo balsas“ (Mk 1,3). Pranašiško skelbimo jėga kaip tik ir glūdi tame, kad jis nesitapatina su daugumos nuomone, bet visur ir visada skelbia Kristų, skelbia ateinantį Gyvąjį Dievą.

Brangieji broliai kunigai, - kreipėsi popiežius į konfratrus, - Dievo tauta iš mūsų laukia, kad skelbtume tikrą, autentišką mokymą, kuris padėtų kiekvienam žmogui vis iš naujo glaustis prie Kristaus, kuris vienintelis dovanoja mums džiaugsmą, ramybę ir išganymą.

Popiežius taip pat nurodė pagrindines priemones, būtinas vykdant kiekvienam kunigui skirtą munus docendi: Šventąjį Raštą, Bažnyčios tėvų ir mokytojų palikimą, Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Galiausiai popiežius priminė ir kunigų globėjo, taip pat ir šių kunigams skirtų Metų globėjo, šv. Jono Marijos Vianėjaus pavyzdį, jo paprastumą, ištikimybę, jo tikėjimą ir šventumą.