Nors atominės energetikos profesorius, rašytojas ir keliautojas Kazys Almenas ir nemėgsta komplimentų, bet tokį žmogų-orkestrą nedažnai sutiksi. Jo gyvenimas pilnas nuotykių ir iššūkių. Jaunystėje motociklu pervažiavęs Afriką, užkopęs į Kilimandžarą, prekiniais vagonais apkeliavęs visą Ameriką, parašęs ir lietuvių skaitytojui žinomas noveles, romanus, tokius kaip „Šienapjūtė“, istorinių romanų seriją „Skomantas“, projektavo branduolines jėgaines ir buvo tiesiog nuoseklus mokslininkas. 

 Prieš 75-erius metus gimęs Lietuvoje, paauglystę praleidęs pabėgėlių stovykloje, jaunystę  Nebraskoje, ilgus metus gyveno Vašingtone ir profesoriavo Marylando universitete, o dabar apsistojo Vilniuje. Ir čia jo gyvenimo nepavadinsi sėsliu. Jo kelionių maršrutai dabar nusidriekia nuo Peterburgo, Kazanės, Samaros iki Vorkutos.

Blogiausia - nuobodulys

K.Almenas ne kartą yra sakęs, kad  nieko nėra blogiau šitam gyvenime kaip nuobodulys. Tad pokalbį nuo to ir pradėjome: ar tas suvokimas  buvo postūmis gyventi nenuobodžiai, daug keliauti?

- Norėtųsi į jį atsakyti sąmojingai,  gal kiek paironizuojant.  Nuoširdžiai atsakyti sudėtinga, gal geriau kiek supaprastintai.  Nuobodulys - viena pagrindinių žmonijos problemų, šiais laikais esminė, o jo šaknys glūdi mūsų evoliucijoje.  Per šimtus tūkstančių  metų mumyse vystėsi dvi, iš pirmo žvilgsnio priešingos jausminės sandaros.  Viena  - siekis būti saugiam, išvengti pavojų, evoliucinė pasekmė - baimė.  Kita - noras rizikuoti, siekis pašalinti pavojų prieš  kovojant.  Per milijonus metų tai buvo ne priešiški, bet vienas kitą papildantys jausmai.  Homo sapiens sėkmė priklausė nuo sugebėjimo gyventi vienas kitą saugojančioje grupėje.  Tai reiškė, kad grupėje privalėjo būt tokių, kurie iškilus pavojui ne bėgs, o stos ginti tų, kuriems bėgti sunkiau.  Šis baimės ir jos paneigimo tandemas pasirodė labai veiksmingas.  Užvaldėm šią planetą, panaikinom išorinius pavojus, tačiau evoliucijos įdiegta prigimtis išliko.  Naujomis sąlygomis pasirodė, jog mus išsaugojęs tandemas  sukuria daugybę visuomenę varginančių problemų.

Žinoma, tai ne nauja įžvalga.  Imperinės Romos laikais buvo suprasta, kad žmonėms reikia „Panem et circensis“  Duona - dalis „saugumo“, o žaidimai  privalėjo netiesioginiu būdu patenkinti rizikos geismą.  Pats nebekovojai, žiūrėjai, kaip kaunasi gladiatoriai.  Su duona tais laikais būdavo rimtų problemų, o  ir dabar kai kur dar yra.  Bet tai išimtys, technologija sukūrė sąlygas, kad daug kur, net bėdžius vargina ne maisto stoka, o antsvoris.  Šiandien su žaidimais turime problemų.  Romėnai stebėjo realius pavojus patiriančius kovotojus, mes tik virtualius.  Ne ką gelbsti, kad kuriame vis įspūdingesnius virtualius pavojus,  TV ekranai platėja, jose vaizduojami monstrai tampa vis baisesni, prisideda 3D efektai ir taip toliau.  Tačiau bent daliai visuomenės to nepakanka. 

Na, o aš, kaip ir daugelis kitų, priklausau tai grupei žmonių, kuriems „virtualūs“ pavojai nusibosta.  Per „Dviračio žinias“ peliukai sako “Paksas nekaltas, aplinka kalta“, savo ruožtu galėčiau sakyti „Almenas nekaltas, evoliucija kalta“.  Visuomenė tokio pasiteisinimo nepriima, visi privalome susidoroti su savo nuoboduliu.  Vienas, palyginti nekenksmingas būdas - keliauti.  Pamatai naujų vaizdų, o jei pasiseka, gali patirti netgi šiokių tokių įtampų, - kuklinasi K.Almenas.

Išties pašnekovas  nutylėjo jo paties patirtus pavojus, kad ir Afrikoje, kai pateko į Rodezijos kalėjimą, nakvojo po atviru dangum ir girdėjo šalia riaumojančius liūtus, bet apie tai K. Almenas tik juokauja – nėra ko jų bijoti – baisesnio sutvėrimo už žmogų nebūna... Dabar nauji kelionių maršrutai gal ir ne tokie egzotiški ir pavojingi, betgi vis dėlto kodėl pasirinkta Rusija?

-  Rusija man įdomi dėl kelių priežasčių. Istoriškai ji buvo, yra ir bus mums aktuali, patirties prasme-  ten gali pamatyti, ko nepatirsi Europoje. Svarbiausia Rusija tebėra „nebaigtas projektas“.   Ten bręsta esminiai pokyčiai.  Visos visuomenės keičiasi, bet Rusijos padėtis skiriasi tuo, kad ją valdo grupuotė, besistengianti stabdyti  visuomenės evoliucijos eigą.  Kaip jiems pasiseks?  Šiek tiek išmanau istoriją, tai žinau -  nepasiseks.  Rusija bus kitokia.  Kokia?  Esu smalsus, dėl to ten ir keliauju. 

Kam Lietuvoje gyventi bloga?

Prie smalsumo reiktų pridėti dar vieną K.Almeno bruožą- savotišką optimizmą. Jis paprastai suirzta, išgirdęs žmones dejuojančius, kad Lietuvoje gyventi sunku, blogai, neįdomu, kad ne tik valdžia, bet ir kaimynai netikę? Jis pats tai patvirtina juokaudamas:

- Teisybė, kad suirztu ir kartais pasidarau nelabai mandagus.  Galėčiau teisintis, kad tas amžinas  aimanavimas baisiai nusibosta, nors iš mandagumo galiu ir patylėti. Suirztu, kai pradedu nebesuprasti žodžių reikšmės.  Tada kyla klausimas, ar šiaip racionaliai atrodantis  pašnekovas yra kvailys, ar  mane kvailiu laiko.

Pavyzdžiui, ne taip seniai sėdžiu su vienu kultūros veikėju Vilniaus „Akropolyje“.  Valgom „Čili“ picą, geriam „Švyturio“ alų, šalia ant ledo čiuožinėja marga publika.   Viskas banaliai įprasta, mudviejų pokalbis irgi.  Buvom susitikę dar Brežnevo laikais, tad galime užsiimti reminiscencijom.  Jis man sako:  „Kad niekas nepasikeitė“. Bet kai buvom susitikę tada mėsos krautuvėse tebuvo karvių kanopos, pats stovėjau eilėje pirktis duonos.  Atveždavau iš Vakarų jam spaudos, nes  jis pats išvažiuot negalėjo.  Dabar sėdim „Akropolyje“, vien picos padažų ant stalo išrikiuota keturios rūšys.  Ir  - „Niekas nepasikeitė“?!  

Kaip reaguot?  Ką jis sako?  Ką reiškia žodžiai?  Beje, jis lituanistas.  Žinau, jis neapgalvojo, ką sako, išvis nenori man suteikti kokios nors informacijos, tenori pasiskųsti, jam kažkas nepasisekė, jam liūdna, gal viršininkas ne toks kaip norėtųsi, gal.  Bet save ir klausytoją gerbiantys žmonės privalo gerbti ir žodžių prasmę.  Jei tai būtų tik atskiras atvejis, jo neminėčiau. Tačiau štai dar keletas stereotipų:  „Poezija niekam neįdomi“ (skundžiasi spaudoje poetas, ką tik valstybės remiama išleista jo poezijos knyga) ‚“Be kyšio pas daktarą neeik“ (visi žinome puikių daktarų), „Visi politikai vagys“ (Kubilius?  Landsbergis? Adamkus?).  Nesakau, kad negalima dejuoti, jei nuo to palengvėja ant dūšios, galiu suvaldyt savo nekantrumą ir pasiklausyti.  Bet labai norėčiau, kad žodžiams būtų palikta tikrą jų prasmė.  Kad humanitarams būtų aiškiau:  „niekas“, reiškia nulį, ne truputį, ne vieną, ne vieną dešimtadalį, bet nulį.  „Visi“ reiškia 100 proc.  Nejaugi taip sunku suprasti?

Tarp vilties ir nusivylimo

- Esi ne kartą diskutavęs su lietuviškomis realijomis nusivylusiais kultūrininkais ir, regis, sakei, kad viltis, net jei ją  naivia vadinsi ar "kvailių motina", žmogui yra absoliučiai, nepakeičiamai reikalinga, kad be jos nė iš vietos. Kaip su ta viltim šiandien?

- Tikiuos, kad minėdama „šiandien“‘ turi galvoje 2010-uosius ( vis ta  krizė...), o ne mano metus,- juokauja pašnekovas. -  Atvirkščiai, šis ekonominis sunkmetis mano viltis apie  Lietuvą sustiprino.  Esu įsitikinęs, kad ji pasmerkta būti sėkminga Vidurio Europos valstybe.  Turim viską, ko tam reikia- klimatą, kuris neskatina tinginiavimo, gyvenamosios erdvės, vandens, miškų.  Vidutinis lietuvis turi apie dešimtkart daugiau gyvenamosios erdvės, negu vidutinis belgas, beveik šimtąkart daugiau vandens, negu vidutinis izraelietis.  Esame gynybinio aljanso NATO nariai.  Ir jau vien tai – gerai, - svarsto K.Almenas.

Išties mūsų dejuojančioje visuomenėje taip galvojančių nėra daug. Galbūt koks skeptikas pasakytų, jog bepigu jam, didesnę dalį savo įdomaus gyvenimo pragyvenus civilizuotoje visuomenėje, nepatyrus tiek nevilties, kiek teko mums sovietmečiu. Ir kažin ar būtų teisus, nes mūsų pašnekovo visų pirma nekamuoja menkavertiškumo kompleksas. Esu girdėjusi jį sakant, kad jį glumina, kad Lietuvoje tiek daug žmonių tą kompleksą jaučia. Paklausiau, ar vis dėlto jis pats nėra kuo nors nusivylęs. Atsakymas buvo netikėtas: „Internetu“. Nustebau, kad taip sako žmogus jau senų seniausiai „nesipykstantis“ su kompiuteriu. Ypač dabar, kai daugelis „sėdi“ vadinamuosiuose socialiniuose tinkluose, bandančiuose atstoti natūralų žmonių bendravimo ryšį „akis į akį“?

Pasak K.Almeno, reikia atskirti du reiškinius:  vienas jų - interneto naudojimas bendravimui tarp tam palankiai nusiteikusių žmonių.  Pavyzdžiui, face book tinklai. Jis teigia nusivylęs interneto viešaisiais forumais:

-  Nusivylimo pagrindas būna lūkesčiai, o šioje srityje lūkesčių būta daug. Viltasi, ta tema parašyta nemažai knygų, kad interneto viešieji forumai skatins tiesioginės demokratijos plėtrą, ugdys diskusijų kultūrą, plačiam žmonių sluoksniui suteiks galimybę pasisakyti ir būti išgirstam. Realybė pasirodė esanti kitokia. Atvirose diskusijų forumuose beveik visada pradeda dominuoti piktavaliai, turintys daug pagiežos ir nedaug proto, arba jį naudoti atsisakantys dalyviai.  Jų tiek daug, kad racionali diskusija tampa neįmanoma.  Interneto kaltinti čia negalima, jis nepadaugino nei kvailių, nei piktavalių, bet  suteikė jiems galimybę anonimiškai išlieti savo pagiežą,- konstatuoja jis be didelio kartėlio.

Nesinorėjo pokalbio su K.Almenu baigti nuobodžiai, nors norėjosi gal kiek banalokai paklausti, kas vis dėlto pasikeitė, žvelgiant nuo  savo patirties bokštų? Bet, žinau, kad tokių nuobodžių klausimų jam užduoti neverta.

 

 

IQ Economist