Šį ketvirtadienį Vilniuje atidarytos dvi puikios parodos. Tokia kokybės gausa – retas įvykis. Ir šių dviejų menininkų pasirodymai – gan reti. Tačiau kiekvienas iš jų – tiek keramikas Andrius Janušonis, tiek tekstilininkė Jūratė Kazakevičiūtė įkvepia rašyti daugiau nei trumpa apžvalga.

J. Kazakevičiūtė (1974 m.) – tekstilininkė, gyvenanti ir dirbanti Druskininkuose. Tekstilės galerijoje „Artifex“ atidaryta paroda „Tebūnie būti“ – pirmoji jos personalinė paroda Vilniuje. Tai iš tiesų keista, nes menininkė – savita, įdomi ir lengvai pastebima grupinėse parodose, kuriose gan dažnai kviečiama dalyvauti. Šioje parodoje rodomi „rinktiniai“ menininkės kūriniai. Kaip juos pavadinti? Minkštos skulptūros? Lėlės? Objektai?

J. Kazakevičiūtės kūriniai – tai gan didelės, kietą karkasą turinčios kimštos figūros. Minkštos, žmogiškų mastelių, glotnaus paviršiaus būtybės, pasak autorės, privertusios ją jas sukurti. Akivaizdžiai įdėjus daug kruopštaus darbo ir pastangų, kūriniai „atsimoka“ nepaprastu paveikumu. Žvelgdamas į juos jautiesi, lyg įkyriai tyrinėtum kokį keistą žmogų – gyvą būtybę. Autorė greičiausiai sąmoningai siekė tokio poveikio – „žmogskulptūrės“ visada turi žmogaus kūno pavidalą.

Tik pravėrus galerijos duris, į tave įsminga „Moters skruzdės“ žvilgsnis. Tai dvimetrinė moters figūra keturiomis rankomis, dailiu skruzdės užpakaliuku ir nailonine oda. Kita vertus – pabrėžtinai moteriškos formos primygtinai „liepia“ matyti joje moterį. Autorė šį kūrinį komentuoja kaip savo moters vaidmenų interpretaciją: mama, menininkė, virėja, verslininkė etc. Aiškus ir argumentuotas paaiškinimas, gan paprastas kūrinių „perskaitymas“ būdingas šiai menininkei. Tačiau brutalus „žmogskulptūrių“ kūniškumas, rodos, siekia giliau nei socialinių vaidmenų analizė. Spėju, kad labiausiai čia jaudina atviras asmeniškumas emocine, intelektualia, fizine prasme. Tai sąžiningumas, kurio absoliuti dauguma Lietuvos menininkų vengia „kaip velnias kryžiaus“.

Ir moteris skruzdė, ir keletas skustagalvių mėlynakių, ir luoši angelai – kovojančios formos. Daug dėmesio skiriama fiziologiniams motyvams ir medžiagiškumui, kuriais išreiškiamas kūrinio vizualiosios estetikos ir kūrinio informatyvumo santykis. Moteriškomis kojinėmis apmautos plastiškos J. Kazakevičiūtės kūrinių formos žnaibosi siurrealistiniu, šiurpoku fiziologiškumo šaltuku“, – parodos anotacijoje rašo menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Fiziologijos šaltukas (o gal, priešingai – kaitra) atsiskleidžia vėlyviausiame menininkės kūrinyje – „Pasiuntiniai“. Tai du vienas į kitą žvelgiantys angelai. Vienas jų neturi rankų, kitas – kojų. Kūrinį komentuodama menininkė kalbėjo apie begalę gražiausių, puikiausių angelų mene. Tačiau vienintelis asmuo, kurį ji galėtų pavadinti angelu, buvo mergaitė, serganti cerebraliniu paralyžiumi. „Tokie žmonės mus gali išmokyti tiek daug“, – sakė J. Kazakevičiūtė, susijaudino ir skubiai baigė atidarymo kalbą. Fizinius trūkumus turintys jos angelai iš tiesų atrodo artimesni ir galintys perduoti žinią pasiuntiniai.

Mažoje galerijos erdvėje eksponuojama nedaug kūrinių, tačiau kiekvienas jų – įsimintinas. Nors autorė kuria ta pačia technika, „žmogskulptūrių“ temos, charakteriai ir nuotaikos labai skirtingos. Visas jas vienija grožio ir negrožio dvilypumas, feministinė tema, menininkės gebėjimas kalbėti apibendrintai ir taikliai. Apie tai, kad verta išmokti priimti save tokį, koks esi.

Andrius Janušonis, menininkas iš Alytaus, taip pat kuria skulptūras, kurių garbi mūsų skulptorių bendruomenė nė už ką nevadintų skulptūromis, nes tai – nedideli moliniai objektai. Šio menininko nesu mačiusi nė vienoje grupinėje parodoje, tačiau jis periodiškai parodo naujausius savo kūrinius galerijoje „Meno niša“. Menotyrininkė Jurgita Ludavičienė ne pirmą kartą drąsiai prisipažįsta jam meilėje. „Audrius Janušonis – konceptualiausias ir ironiškiausias Lietuvos keramikas“, – teigia ji ir šį kartą. Ir net norėdama ginčytis negalėčiau.

A. Janušonis kuria nedideles figūrines skulptūras. Žmonių, gyvūnų atvaizdai – lyg neperskaitytų pasakėčių alegorijos ar gyvenimiškos metaforos. Kiekvienas menininko kūrinys turi pasakojimą, istoriją. Kartais ją perprasti padeda taiklūs kūrinių pavadinimai, tačiau dažniausiai tenka pasikliauti intuicija ir mėginti nuspėti „pranešimą“. Svarbiausia – kad norisi stengtis. Protas nujaučia intrigą paslėptame pasakojime, o ir žvilgsnis nesipriešina – A. Janušonio skulptūras tiesiog įdomu ir malonu stebėti.

Šio menininko keramika gali turėti grubias arba itin glotnias faktūras. Jis moka vizualiai paversti molį marmuru, medžiu ar audiniu. Degtos ir glazūruotos tuščiavidurės skulptūros stebina atlikimu. Tačiau, pasak J. Ludavičienės, „regimas Audriaus Janušonio darbų dekoratyvumas iš tikrųjų iliuzinis: figūros lyg ir taikosi į „židinio atbrailos skulptūrėles“, apsimesdamos kukliais puošybinę paskirtį turinčiais objektais. Tačiau niekas iš tiesų neapsigauna: objektai mįslingi, paslaptingi ir net tuomet, kai atrodo nekalti, kaip pavyzdžiui, zuikiai.“

Šis menininkas savitu stiliumi nuolat provokuoja žiūrovą. Tyliai ir ironiškai, taip, kad ne kiekvienas išgirs. Tai ir suraizgytos kūrinių istorijos, ir gudrūs pavadinimai, kuriuos nebūtinai reikia suprasti pažodžiui. Šių metų A. Janušonio paroda vadinasi „Art brevis, vita brevis“ (menas trumpas, gyvenimas irgi trumpas) – tai perfrazuota garsi sentencija „Art longa, vita brevis“ (menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas). Nuoseklu ir tai, kad A. Janušonio parodos plakate puikavosi užrašas: „Keičiu 20 skulptūrų į motociklą“. Jei menas – „trumpas“, trumpalaikis, tai kodėl gi neiškeitus 20 trapių molio skulptūrų, kurios ir taip sunkiai telpa ankštoje menininko dirbtuvėje, į motociklą? Panašu, jog menininkas kiek flirtuoja tiek su žiūrovu, tiek su pačiu savimi. Kaip ir kiekvieną kartą žadėdamas, kad daugiau parodų neberengs. Tačiau šį kartą provokacija pasiteisino su kaupu.

Vilniaus meras, į parodos atidarymą atvykęs Kultūros dienos proga, vos nenuvertė vienos skulptūrėlės, pasidžiaugė, kad menas mus padaro kitokius bei leidžia atitrūkti nuo rutinos ir nustatė, jog A. Janušonio skulptūros vertingesnės nei motociklas. „Harley-Davidson“ meras, skaičiau, turi. O ar įsigis jis „už motociklą vertesnę“ skulptūrą, štai klausimas. A. Janušonis, gal pats to nesitikėdamas, sukūrė nuostabų performansą. Paroda ne prastesnė.

J. Kazakevičiūtė, „Tebūnie būti“, galerija „Artifex“, Gaono g. 1. Iki balandžio 30 d.

A. Janušonis, “Ars brevis, vita brevis”, galerija “Meno niša”, J. Basanavičiaus g. 1, iki gegužės 8 d.